„Tai kūrinys, kurio metu kviečiu žiūrovus 20-čiai minučių atsigulti ir susipažinti su aštuonkoju bei su tam tikromis savo proto ribomis. Šiuo metu nesieju savo meninės išraiškos tik su literatūra, žvelgiu į save kaip į pasakotoją platesne prasme. Į romaną sutalpinu tik labai nedidelį kiekį ilgamečių tyrimų medžiagos, todėl ir norisi savo meninę praktiką išplėsti įvairiomis formomis, o dominančias temas atskleisti ne tik per kalbą, bet ir per kūnišką patyrimą,“ – apie projektą „Pasimatymas su aštuonkoju“ pasakojo jo autorė Gabija Grušaitė. Į meditaciją žiūrovai buvo kviečiami panirti dar praėjusį savaitgalį, ArtVilnius’24 metu.
Renginio akimirkos:
Šiandien su Gabija kalbame ne tik apie didžiulio dėmesio sulaukusią instaliaciją, bet ir apie ateities planus, kasdienybę ir kartas nuo karto įsmingančias kritikos strėles.
– Gabija, sveikinu – nors „Pasimatymu su aštuonkoju“ jau mėgavosi jūsų talento ir kūrybos gerbėjai, savotiškame hipnozės seanse praėjusį savaitgalį progą apsilankyti turėjo ir daugiau entuziastų. Apie šią ir anksčiau dėmesio sulaukusią instaliaciją, kuri yra jūsų romano „Grybo sapnas“ dalis, apkalbėta iš įvairių kampų. Kokios mintys apie „Pasimatymą su aštuonkoju“ kyla dabar? Ar ši instaliacija vis dar praturtina jus pačią, gal šiandien, po tiek laiko nuo pirmojo parodymo, turite naujų minčių, galbūt kažką pateiktumėte kitaip?
– Neseniai pradėjau interdisciplinines studijas Londone, Royal College of Arts (liet. Karališkasis meno koledžas), o tai – puiki terpė įsivardinti įdomias temas ir atsakyti sau, kodėl būtent jos mane taip traukia. Supratau, kad „Pasimatymas su aštuonkoju“ suriša tris pagrindines mane dominančias tyrimų kryptis – kokie įmanomi neantropocentriniai pasauliai, ar gali keistis žmogaus santykis su kitomis gyvybės rūšimis ir būti mažiau hierarchiškas? Spekuliuoju, bandau įsivaizduoti, kaip kolektyvinė trauma veikia individo pasaulėžiūrą ir kūną bei tapatybės, savasties ieškojimą bendrume. Kiek kitaip šį darbą matau ir pati, įdomu žiūrėti į savo kūrinius retrospektyviai ir matyti juose ateities užuomazgas.
– Esate minėjusi, kad gilinatės į praktikas, savotiškai kolekcionuojate kūno ir sąmonės patirtis, studijavote menus. Ar šie niuansai atvedė jus iki minėto kūrinio ir vizualinio jo išpildymo? Papasakokite apie rašymo etapą. Ar jis – apie jūsų mintis, potyrius, ar tekstą reikėtų atskirti nuo jūsų asmeninių susidomėjimo sričių?
– Dažnai kartoju, kad mano tekstai labai neautobiografiški, bet niekas tuo netiki. Vis tik skirtis tarp kūrėjo ir jo darbų visais laikais buvo sudėtingas klausimas, kurį tyrė daugybė meno teoretikų ir filosofų. Sakydama, kad mano darbai neautobiografiški, turiu omenyje, kad nedokumentuoju savo gyvenimo, asmeninių gyvenimo detalių, pavyzdžiui, nei vienų „Grybo sapne“ vaizduotų santykių tarp tėvų ir vaikų dinamika neatitinka manojo. Vis dėlto tuo pačiu kūryboje daug manęs, nes viską, ką matau, stebiu, užsirašau. Kas sudomina, patraukia dėmesį, pereina per mano asmeninį grybo filtrą.
Netikiu, kad stebėtojas gali būti objektyvus, tad balansuoju tarp autentiško žvilgsnio ir atviro, įtraukaus pasaulio stebėjimo. Manau, kūrėjui reikalingas tiek atvirumas, tiek tvirta asmeninė pozicija, taip pat svarbu stovėti ant savo kojų, nesileisti nešamam madų ir aktualijų.
– Ilgus metus gyvenote Londone, taip pat Malaizijoje. Ar buvimas svetur tapo įkvėpimu rašant knygą ir mąstant, apsprendžiant jos vizualinę dalį? Apskritai rašymas jums – meditacija ar darbas?
– Malaizija yra kitame emocinės raiškos spektro gale nei Lietuvos visuomenė, žmonės ten gana šilti, labai aukštai savo vertybių skalėje iškeliantys šeimą, draugus, kasdienio gyvenimo malonumus. Tiesa, nenoriu generalizuoti – tokia buvo mano patirtis, tokius pastebėjau vyraujančius dėsnius. Lietuvoje, pastebiu, kad vyrauja ambicijos, karjera, noras save išreikšti per darbo pasiekimus (vėlgi – tai atspindi mano pažįstamų ratą), tad atsidurti skirtingoje visuomenėje iš pradžių man buvo labai sunku, turėjau iš naujo permąstyti, kas esu ir ar tikrai esu tai, kas galvoju esanti. Esant galimybėms visiems menininkams rekomenduočiau bent trumpam pagyventi kitoje šalyje – matyt, todėl tokios populiarios rezidencijų programos, kultūriniai mainai. Jie iš tiesų labai daug duoda vidinei raidai.
Beje, galvoju, kad yra įdomus ryšys tarp meditacijos ir darbo. Viena vertus, meditacija yra absoliutus nieko neveikimas, negalvojimas, bet kuo geriau pavyksta ištuštinti savo galvą, tuo geriau sekasi darbuotis. Esu pastebėjusi, kad daug kūrėjų medituoja ir teigia, kad tai labai padeda jų kūrybai.
– Kai kuriose šalyse vizualinės meditacijos, panašios į „Pasimatymą su aštuonkoju“ – įprasta meno dalis. Paryžiaus, Londono ir kitų didmiesčių gyventojus jau sunku nustebinti. Vis dėlto Lietuvoje performansai vis dar vertinami nedrąsiai. Ką pati pastebėjote įvykus pirmiesiems seansams? Ar lietuviai pasiruošę modernioms meno išraiškoms ir apnuoginantiems pasimatymams su savimi?
– Vizualinės išraiškos ar turinio atžvilgiu šis darbas tikrai nėra šokiruojantis ar labai originalus – visai to nesiekiu, man svarbu atspindėti šiuolaikines realijas ir dalyvauti pokalbyje. Kita vertus, Lietuvoje tam tikros kūrinio dalys kai kuriuos žmones šokiravo arba privertė pasijusti nepatogiai dėl emocinės raiškos aspekto. Jogos nidros meditacijų metu labai įprasta tyrinėti savo emocijas, dažnai kviečiama iššaukti liūdesį ar džiaugsmą, pabandyti suprasti, kas lemia šias emocijas, kaip jas jaučiame, ar esame disociacijoje, bet kai kuriems žiūrovams tai pasirodė labai netikėta, šie pajuto atmetimo reakciją. Manau, tai susiję su gana siauru emocinės išraiškos diapazonu lietuvių kolektyvinėje sąmonėje.
– Kad sulaukėte didžiulio teigiamo dėmesio dėl savo nuveikto didžiulio darbo – akivaizdu. Jus vertina Lietuvos skaitytojai, kurių dėka jūsų knyga – vis dar perkamiausiųjų sąrašuose. O ar sulaukėte kritikos strėlių? Jei taip – apie ką yra kritika?
– Įdomu, kad „Grybo sapnas“ man atskleidė tam tikrą visuomenės susiskaldymą. Pavyzdžiui, daugeliui skaitytojų mano vartojama kalba pasirodė labai neutrali, kasdieniška, atspindinti juos, kai kas buvo nustebę, kad išvis reikėjo redaktorės žodžio, nes juk labai čia viskas paprasta ir įprasta. O kitai žmonių grupei vartojama kalba pasirodė šokiruojanti, vienas vertėjas mane išvadino berašte. Tad tikrai įdomu, kaip skirtingai žmonės mato tą pačią išraiškos priemonę.
– Minėjote, kad ir toliau gilinatės į meną, pasirinkote studijas Londone. Papasakokite daugiau – kokie artimiausios ateities planai?
– Jau esu pradėjusi rašyti naują romaną, kuris tęs mano prieš tai pradėtas temas – tai susvetimėjimas, bandymas suprasti lietuviškos tapatybės ypatumus, kas yra bendražmogiška, o kas unikalu. Taip pat iki gegužės mėnesio visą laiką užims studijos, tikiuosi, kad vasarą pavyks parodoje parodyti per šiuos metus sukurtus naujus darbus.
– Gabija, gal galime kiek pakalbėti apie intymesnę jūsų dalį, asmeninį gyvenimą. Kaip į jūsų kūrybą žiūri jūsų sutuoktinis Justas? Ar jam meno pasaulis – taip pat ne svetimas? O gal jis – tik vienas iš žiūrovų?
– Justas labai mėgsta menus, kolekcionuoja, turi daug draugų šioje sferoje ir mane labai palaiko. Jam pirmam pasakoju savo idėjas, klausiu patarimo. Jis labai padėjo instaliuojant „Pasimatymą su aštuonkoju“, jei ne jis ir Laura Vagonė, tikrai nebūčiau susitvarkiusi. Jaučiuosi turinti labai gerą komandą, kuri palaiko besąlygiškai ir suteikia galimybes kurti.
– Kokia jūs gyvenime, už uždarų durų – paprastą, eilinę dieną? Kuo gyvenate, kuo kvėpuojate?
– Kasdien gyvenu labai paprastą, asketišką gyvenimą. Keliuosi anksti, pusryčiauju, dirbu, sportuoju. Popiet skaitau, mokausi italų kalbos, kartais vakare susitinkame su draugais. Anksčiau visko veikdavau daug daugiau, dabar po truputį mokausi sakyti „ne“ projektams, nes tiesiog neturiu fizinių galimybių spėti visur.
Pastaruoju metu rutina labai pasikeitė, nes nuo ryto iki vakaro būnu universitete, ruošiuosi paskaitoms, dirbu studijoje. Tai labai intensyvus metas, bet labai derlingas naujoms idėjoms.
– Kiek jums gyvenime svarbi buitis? O gal, kaip menininkė, esate visiškai nebuitiškas žmogus, maisto gaminimą, tvarkymąsi ir kitus kasdienius dalykus perleisdama kitiems?
– Buitis yra svarbi kiekvienam žmogui, bent jau man taip atrodo, nes aplinka, kurioje gyvename, maistas, kurį valgome, tiesiogiai veikia savijautą, kūną ir tai, kaip dirba smegenys, vaizduotė ir atmintis. Mėgstu gaminti, džiaugiuosi, kad gamina ir mano vyras, kuris dažnai mane lepina nuostabiomis namie gamintomis vakarienėmis. Jaučiuosi labai privilegijuota, turėdama šeimą, kuri manimi rūpinasi ir neprimeta tradicinio moters vaidmens. Buitį tvarkome abu, pasidaliname darbus ir stengiamės gyventi tvarkingai, bet, turbūt, ne visada pavyksta.
– Pasvajokime – ką ateities Gabija veiks 2051 m.?
– Pastaruoju metu domiuosi ilgaamžiškumo srities tyrimais ir naujienomis, man labai įdomu, kaip sens mano kūnas, kaip keisiuosi pati. Ar vis dar sportuosiu ir medituosiu? Tikiuosi. Ar būsiu gyva? Ateitis šiais laikais visiškai nenuspėjama, dažnai jaučiame nerimą galvodami, kiek mažai nuo mūsų priklauso susidūrus su didžiaisiais pasaulio pokyčiais. Vienu metu didelė problema buvo kylantis, nevaldomas gimstamumas, dabar jis nenumaldomai mažėja. O, atrodo, tik keli dešimtmečiai praėjo. Nesiryžtu spėti, kokia bus ateitis, gal tik norėčiau palinkėti mums visiems stiprybės ir gebėjimo būti atviriems, pažeidžiamiems ir gyventi dabar, pilnai, iki galo.
Delfi primena, kad Gabija Grušaitė gimė Vilniuje, studijavo medijas ir antropologiją Londone, septynerius metus gyveno Malaizijoje, ten įsteigė nepriklausomą meno centrą. Ji yra išleidusi tris romanus – „Neišsipildymas“, „Stasys Šaltoka“ ir „Grybo sapnas“ bei knygą vaikams „Grožis ir Heizelis“.
Naujausias kūrinys „Grybo sapnas“, anot oficialaus romano pristatymo, yra autorės septynerių metų studija apie žmogaus sąmonės paradoksalumą.
