Savo svorio metimo istorija su „Delfi Moterys“ skaitytojais dalijasi galiausiai 30 kg atsikračiusi vilnietė Gintarė Rožėnė. Taigi pateikiame jos pasakojimą – iš pirmų lūpų.
Sustingimas aukos vaidmenyje
Tapimas mama yra stebuklas, dovana ir palaima, o visa kita tik šalutinis poveikis, kuris praeis, sako išmintingi žmonės. Deja, ne, praeina ne viskas. Lieka strijos ir išsitampiusi pilvo oda. O kur jai dingti, kai lieka ir per nėštumą priaugti 40 kilogramų? Krūtys iš nuostabių arbūzų tampa lapsinčiomis spanielio ausimis, kurias į liemenėlę gali tiesiog susisukti. Tokia mano patirtis. Kitos mamos, iki nėštumo iškilių krūtų neturėjusios, sako, jog po gimdymo ir maitinimo toje vietoje, kur kažkada buvo krūtys, lieka tik speneliai... Kuris variantas geresnis, tiesą pasakius, nežinau ir gilintis nenoriu. Man ir taip sunku būti apvalute dailaus it paveikslėlis vaiko mama. Nesupraskite klaidingai – savo du sūnus myliu iki mėnulio ir atgal, ir taip kokius penkis kartus, kad tik, neduokdie, per mažai nebūtų. Bet dviejų nėštumų subjaurotas kūnas mane žudė morališkai.
Tiesa, pirmą vaiką pagimdžiau būdama 27 metų, ir į vietas beveik viskas sugrįžo gana greitai – antsvorį suėdė skyrybų stresas, o strijų išmokau nematyti. Bet depresijos neišvengiau, ir gana greitai svoris vėl pradėjo augti. Kai ne valgai, o ėdi 24 valandas per parą, septynias dienas per savaitę, kitaip turbūt būti negali.
Maistas nusėdo ant šlaunų, rankų, pilvo, veido, net pėdų – jų dydis iš elegantiško 37 staiga tapo 38 ir visą turimą avalynę teko mesti lauk. Kaip ir S/M dydžio drabužius. Nebetiko ir L dydis, žinoma. Broviausi į plačius batus ir beformius drabužius rankose tebelaikydama kąsnį – juk reikia maitinti savo stresą, nes gaila vargšiuko, liks nevalgęs ir ės mane pačią. Tokia buvau prieš gerus 11–12 metų: įstrigusi plačiuose drabužiuose, depresijoje ir užsiliūliavusi savigailoje. Aukos vaidmuo man tiko ir patiko, nes suteikė komforto, užėmiau neveiklumo, nuotaikos nebuvimo ir, žinoma, jokių veiksmų nesiėmimo poziciją.
Į dar didesnę neviltį nustūmė susitikimas su metus nematytu giminaičiu ir situacija, kai jis stovi kavinėje už dviejų metrų, žiūri į mane ir nemato, tiksliau – nepažįsta, išsitraukęs mobilųjį skambina ir klausia, kur esu, tuo pat metu bent tris kartus pro mane prasukęs žvilgsnį. Vėliau ištartas draugiškas patarimas „numesk bent dešimt kilogramų“ nuotaiką sugadino dar labiau.
Jau laukiate laimingos pabaigos, kad „į mane it žaibas trenkė, supratau, kad turiu kažko imtis, numečiau tuos dešimt ir dar daugiau kilogramų“? Dar palaukite, nes tokios pabaigos nebuvo. Aš ėmiau valgyti dar daugiau, ir jau reikėjo numesti dvidešimt kilogramų. Smagumėlis, tiesa?
Bjaurusis ančiukas virsta gulbe?
Man nereikėjo nušvitimo, kad suprasčiau, kokioje emocinėje ir fizinėje duobėje esu. Sau ir keliems artimiausiems žmonėms, kuriais pasitikėjau, o jei tiksliau, nebijojau pasirodyti apkūnoka (taip, švelninu žodžius...), papasakodavau, kaip jaučiuosi. Kitiems sužinoti buvo negalima, nes gėda, nes nesu liekna, nes neturiu valios neėsti, nes po dienos badavimo pradedu alpti, nes nežinau, kaip nustoti valgyti, ką daryti toliau, ir nešioju neaiškaus dydžio drabužius. O mintyse matau tą kerinčią merginą, kuriai 25-eri, ji sveria 58 kilogramus, dėvi pačius gražiausius ir labiausiai aptemptus drabužius, mėgaujasi vyrų dėmesiu ir kelia moterims pavydą. Nes sverdama 58 kg turėjau nuostabias D dydžio krūtis.
Ką dariau ir kas vyko toliau, kai supratau, kad laukiuosi antro kūdikio, papasakosiu kitą kartą. O dabar, po liūdesiu ir savigaila persmelkto pasakojimo, peršoksiu į laiką prieš metus, 2023-iųjų pavasarį. Tada svėriau 99 kilogramus, turėjau du vaikus ir mane dievinantį vyrą. Taip, tą patį, kuris, anot straipsnio pavadinimo, pasipiktino mano atsikratytais kilogramais. Tiesą pasakius, jis pasipiktino, kai prieš kelias savaites paprašiau pamasažuoti man nugarą, ir pradėjus šį „darbą“ vietoj įprastų „pasivaikščiojimų riebaliukais“ jam teko dardėti mano kaulais. Įsivaizduokite, mėgaujuosi masažu ir staiga vyras pareiškia: „Na, kai riebaliukų buvo, pirštai taip patogiai slysdavo, o dabar tik į kaulus rankas daužausi...“ Gulėjau nutįsusia iš malonumo seile ir nuo masažo, ir nuo to „pasipiktinimo“, kuris mano ausims nuskambėjo kaip gražiausias komplimentas bei, žinoma, siekiamybė.
Šiandien...
Šiandien aš, anot mano dietologės ir jos išmaniųjų svarstyklių, turiu numesti dar 7 kilogramus. Jie kris sunkiausiai, svarstau, gal net gramdyti su kokia mentele nuo savęs turėsiu, ir jau gal visai gana tų atsikratytų 30 kilogramų (kaip man tai pavyko, papasakosiu kitame straipsnyje), bet numesiu ir tuos septynis. O tada išlaikysiu savo idealų svorį. Tikiu tuo, nes dabar žinau, ką ir kaip turiu daryti, kodėl ir kam to reikia, ką tai duos.
Suvokimas ir žinojimas lengvai ir paprastai neatėjo – dirbau daug, tikslingai ir aiškiai žinodama, koks mano tikslas, todėl nuotraukos prie straipsnio yra kupinos džiaugsmo, laimės, pasitikėjimo savimi bei meilės savo gerokai lieknesniam kūnui.
Kad numesčiau tuos kilogramus, man prireikė laiko ir darbo su savimi, savo mintimis. Pokalbis, po kurio supratau, kad reikia kažką keisti ir galiu tai padaryti, įvyko naktį. Su bičiuliu mentoriumi kalbėjomės iki paryčių, išvažiavau lydima žiaurių jo žodžių, kurie kažkiek net žeidė ir pykdė. Jis pasakė, kad jei man patogu būti auka ir nesiimti jokių veiksmų, kad pakeisčiau situaciją, jam nė kiek manęs negaila ir pagalbos sulaukti aš neverta. Bet jei padarysiu bent mažytį žingsnį išeiti iš aukos pozicijos, jis man padės ir dar penkis specialistus pakvies, o tada išsiuntė namo pamiegoti su šia mintimi. Supykau, pajudėjau ir šiandien nebeturiu 30 kilogramų.
Ar buvo lengva? Tikrai ne. O ar verta? Dievaži, kartočiau tikrai.
Tęsinys kitame straipsnyje.
