Kodėl svarbu kalbėti apie įtrauktį, o ne tik integraciją
Pašnekovė atkreipia dėmesį, kad kalbant apie negalią, labai svarbu yra suprasti skirtumą tarp sąvokų „integracija“ ir „įtrauktis“. Integracija – tai procesas, kai žmonės su negalia yra įtraukiami į švietimo, sveikatos, socialines, darbo ir kitas aplinkas, tačiau jiems dažnai tenka prisitaikyti prie jau egzistuojančių sąlygų, aplinkybių ir taisyklių. Taigi, integracijos tikslas yra sudaryti galimybes žmonėms su negalia dalyvauti visuomenėje kartu su kitais, tačiau dažnai su sąlyga, kad jie patys prisiderins prie jau esančios sistemos.
Tuo tarpu įtraukties atveju – kiekvieno asmens individualūs poreikiai ir galimybės laikomi svarbiais, o aplinka pritaikoma taip, kad visi skirtingi žmonės – nepriklausomai nuo negalios – galėtų lygiateisiškai dalyvauti, be būtinybės prisitaikyti prie esamų struktūrų. Įtrauktis siekia sukurti universalias sąlygas, kuriose kiekvienas žmogus jaustųsi priimtas ir galėtų visavertiškai dalyvauti visuomenės gyvenime. Tam būtina atsižvelgti į kiekvieno asmens individualius poreikius panaikinti įvairias kliūtis ir pritaikyti sąlygas taip, kad visi turėtų vienodas galimybes.
„Apibendrinant – integracija siekia leisti žmonėms su negalia dalyvauti bendroje veikloje, tačiau dažnai išlaikant tradicines sąlygas, o įtrauktis siekia kurti aplinką, kurioje visi žmonės, nepriklausomai nuo skirtumų, galėtų visapusiškai dalyvauti ir jaustis lygiateisiais. Taigi, negalios kontekste svarbu yra kalbėti ne apie integraciją, bet būtent apie įtrauktį“, – sako U. Grigaitė.
Įtrauktis ne tik padeda žmonėms su negalia jaustis visaverčiais visuomenės nariais, bet ir praturtina visuomenę
Pasak pašnekovės, žmonių su negalia įtrauktis yra svarbi ne tik patiems asmenims su negalia, bet ir visai visuomenei. Tai leidžia kurti sąžiningesnę, pagarbesnę ir tvirtesnę visuomenę, kurioje kiekvienas gali jaustis vertingas ir priimtas.
Įtrauktis užtikrina, kad visi asmenys, nepriklausomai nuo jų fizinių ar psichologinių skirtumų, turėtų lygias teises ir galimybes. Tai yra socialinio teisingumo pagrindas, kuris skatina visuomenę būti sąžininga ir lygiateise. Visuomenės, kurios remiasi įtraukties principais ir vertybėmis, skatina ir palaiko demokratines vertybes – lygybę ir pagarbą kiekvieno žmogaus orumui.
Įtrauktis stiprina visuomenės ryšius ir bendrystės jausmą. Kai visi visuomenės nariai, nepriklausomai nuo jų individualių ypatybių ar situacijų, turi galimybes dalyvauti bendruomenės veikloje, žmonės tampa artimesni vieni kitiems, o tai stiprina pasitikėjimą ir solidarumą.
Asmenys su negalia, kaip ir visi kiti žmonės, dažnai turi unikalių įgūdžių, perspektyvų ir patirties, kurie praturtina visuomenę, o įvairovės vertė yra neįkainojama. Įtrauki bendruomenė tampa atviresnė ir geba lanksčiau reaguoti į įvairius iššūkius. Įtrauktis ugdo visuomenėje empatiją ir atjautą, nes žmonės susipažįsta su įvairiomis gyvenimo patirtimis. Tai mažina neigiamus stereotipus ir kuria palaikymo kultūrą, kurioje rūpinamasi kiekvieno gerove.
Įtrauktis turi ir ekonominę naudą
Kalbant apie ekonominę pusę, žinoma, tinkamai pritaikius sąlygas ir žmones su negalia pilnai įtraukus į atvirą darbo rinką ir aktyvią veiklą, mažėja socialinė priklausomybė ir valstybės paramos išlaidos, o tuo pačiu stiprinama ekonomika. Žmonės su negalia gali puikiai prisidėti prie darbo rinkos ir atnešti pridėtinę vertę, todėl jų įdarbinimas ir palaikymas naudingi visai visuomenei. Įtrauki įdarbinimo kultūra, kuri vertina žmonių įvairovę, dažnai skatina darbovietes būti lankstesnėmis ir inovatyvesnėmis. Dėl to organizacijos ar įmonės geriau prisitaiko prie skirtingų jų klientų poreikių, tobulina darbo sąlygas ir procesus, o tai ilgainiui lemia geresnius rezultatus bei didesnį darbinį produktyvumą.
„Įmonės, kuriose dirba žmonės su negalia, dažnai kuria labiau prieinamus produktus ir paslaugas. Tai ne tik praturtina jų pasiūlą, bet ir padeda plėsti savo klientų bazę, nes jų produktai tampa labiau pritaikyti žmonių su įvairiais poreikiais grupėms“, – teigia U. Grigaitė.
Pasak jos, įtrauki visuomenė dažnai priverčia ieškoti naujų sprendimų ir inovacijų, siekiant pritaikyti infrastruktūrą, paslaugas ir įvairias sąlygas visiems skirtingiems žmonėms. Pavyzdžiui, universalaus dizaino principai yra patogūs visiems, ne vien tik žmonėms su negalia, jie skatina kurti geriau pritaikytą ir labiau prieinamą aplinką visiems.
Visavertis dalyvavimas bendruomenėje ir įtrauktis turi didelį teigiamą poveikį visų žmonių psichikos sveikatai ir psichologinei gerovei, stiprina jų pasitikėjimą savimi ir savivertę, bendrystės jausmą. Tuo pačiu tai stiprina visos visuomenės sveikatą ir gerovę.
Kokie stereotipai riboja žmonių su negalia galimybes
Visgi, pasak U. Grigaitės, daugelio žmonių su įvairia negalia potencialą gali užgožti klaidingi stereotipai ir mitai, kurie formuoja neigiamą mūsų visuomenės požiūrį. Neretai susiduriame su įsitikinimu, kad žmonės su negalia, ypatingai su psichosocialine, intelekto ar kompleksine, kažko „negali“ – neva negalia automatiškai riboja asmens gebėjimus ir galimybes gyventi visavertį gyvenimą, mokytis, dirbti, kurti šeimą, kitaip dalyvauti visuomenės veiklose. Realybė yra priešinga – daugybė žmonių su negalia, kaip ir žmonės be negalios, yra kūrybingi, darbingi, geba prisitaikyti prie įvairių gyvenimiškų situacijų, efektyviai dirbti, mokytis, atkakliai siekti savo tikslų. Kai kuriais atvejais gali reikėti individualios pagalbos ar tam tikrų sąlygų sudarymo, pritaikymo, kaip ir visiems žmonėms jų individualiose situacijose.
„Itin klaidingas stereotipas yra manymas, kad visiems žmonėms su negalia visuomet yra reikalinga pagalba. Iš tiesų, tai yra labai individualu ir toli gražu ne visi asmenys su negalia yra priklausomi nuo aplinkinių paramos. Dauguma žmonių su negalia gyvena savarankiškai ir gali būti nepriklausomi, jeigu turi reikiamas priemones, aplinkybes ir paramą. Kaip ir visiems žmonėms, kai kuriems asmenims su negalia gali reikėti tam tikros asmeninės pagalbos, tačiau tai nereiškia, kad jie negali būti pilnaverčiais visuomenės nariais“, – akcentuoja pašnekovė.
Ji taip pat atkreipia dėmesį, kad kartais visuomenėje ir žiniasklaidoje kuriamas klaidingas ir netgi dramatiškas mitas, neva negalia yra „asmeninė tragedija“. Neretai manoma, kad negalia automatiškai lemia gyvenimo sunkumus, o ją patiriantys žmonės negali būti laimingi. Pasak U. Grigaitės, tai toli gražu nėra tiesa: „Nors negalios situacijos gali sukelti tam tikrų iššūkių, jos nebūtinai lemia žmogaus emocinę ar psichologinę savijautą, laimę ar nelaimę. Dažnai negalia traktuojama kaip nuolatinis sunkumas, tačiau daugelis žmonių su negalia suvokia ją kaip natūralią gyvenimo dalį. Daug žmonių su negalia gyvena pilnavertišką, laimingą gyvenimą ir puikiai atranda savo vietą visuomenėje. Svarbu suprasti, kad ne pati negalia yra problema, o įvairios kliūtys, kurias sukuria aplinka“.
„Negalia neapibrėžia individualaus žmogaus, todėl visuomet skatiname kalbant apie negalią laikytis principo „pirmiausia – žmogus“, kuris rodo supratimą, kad nė vieno žmogaus neapibrėžia tik vienas požymis. Vietoj „neįgalusis“, sakome „žmogus su negalia“, nes visų pirma – tai yra žmogus. Svarbu, kad kalbėdami apie negalią matytume žmogų pirmiausia kaip asmenybę, o negalią – kaip vieną iš jo gyvenimo situacijų, su kuria tenka susidurti, ypač susidūrus su aplinkos, informacinėmis, požiūrio ir kitomis kliūtimis visuomenėje“, – pabrėžia ji.
Pašnekovė įsitikinusi, kad visi mitai ir neigiami stereotipai paprastai kyla iš žinių ir supratimo trūkumo bei ribotų tiesioginių kontaktų su žmonėmis, turinčiais negalią. Siekiant panaikinti šiuos stereotipus, svarbu skatinti įtraukią aplinką, suteikti galimybes žmonėms su negalia aktyviai dalyvauti visuomenėje, mokytis, dirbti, gyventi savarankiškai bendruomenėje. Tik tokiu būdu galima pamatyti realų jų potencialą ir indėlį į visuomenę. „Kita vertus, yra svarbu prisiminti, kad žmonių su negalia pasiekimai yra vertingi patys savaime. Nereikėtų asmenų su negalia vaizduoti kaip „įkvėpėjų“ negalios nepatiriantiems žmonėms, sakyti, kad jie „įveikė“ negalią. Žmones su negalia menkina jų vadinimas „drąsiais“ vien dėl to, kad jie gyvena savo gyvenimą“, – aiškina U. Grigaitė.
Kaip įtrauktis ugdo empatiją
Visapusiška žmonių su negalia įtrauktis yra svarbi kuriant atviresnę, draugiškesnę, empatiškesnę ir pagarbesnę aplinką visiems žmonėms. Dalyvaujant bendrose veiklose tiek mokymosi įstaigose, tiek darbovietėse, tiek kultūros ir kituose renginiuose, žmonės su įvairia negalia tampa matomi, jų įgūdžiai ir indėlis – gerbiami ir vertinami. Tai mažina socialinę atskirtį, skatina bendrystę, bendradarbiavimą ir dalijimąsi atsakomybe.
Kasdien bendraujant su žmonėmis su negalia, aplinkiniai gali geriau suvokti, ką reiškia susidurti su tam tikrais fizinės ar psichikos sveikatos iššūkiais, kokios kliūtys egzistuoja visuomenėje ir kaip galima jas panaikinti. Toks supratimas ugdo empatiją ir socialinius įgūdžius, mokantis prisiderinti prie įvairių žmonių poreikių ir situacijų.Tai skatina ir atsakingesnį požiūrį į vienas kitą, padeda kurti palaikymo kultūrą – žmonės ima labiau pasitikėti vieni kitais ir savimi, drąsiau kreipiasi ir siūlo pagalbą.
„Taigi, žmonių su negalia įtrauktis prisideda prie harmoningesnės ir vieningesnės visuomenės kūrimo, kurioje kiekvienas asmuo jaučiasi vertinamas ir palaikomas“, – teigia U. Grigaitė.
Ko reikia, kad įtrauktis būtų tikrai sėkminga
Kalbėdama apie tai, kokie esminiai pokyčiai reikalingi visuomenės požiūryje ir infrastruktūroje, kad įtrauktis būtų tikrai sėkminga, Ugnė Grigaitė primena, kad Lietuva dar 2010 m. ratifikavo ir įsipareigojo įgyvendinti Jungtinių Tautų Asmenų su negalia teisių konvenciją, įpareigojančią valstybes kurti aplinką, kurioje negalia nebūtų kliūtis dalyvauti visuomenės gyvenime.
Konvencija ne tik detalizuoja asmenų su negalia teises, bet ir suteikia jų įgyvendinimo gaires, viziją, įpareigoja ratifikavusias valstybes visa tai užtikrinti bei įgyvendinti praktikoje, taip pat ji pristato modernų, šiuolaikišką požiūrį į negalią.
„Remiantis šia konvencija, suprantame negalią kaip reiškinį, kai dėl ilgalaikių sveikatos ypatybių ir aplinkos sudaromų fizinių, informacinių, požiūrio ir kitų kliūčių sąveikos asmenys negali visapusiškai ir veiksmingai dalyvauti visuomenėje lygiai su kitais. Taigi – negalia nėra liga. Negalia kyla ne vien tik dėl sveikatos ar raidos, kognityvinių, neurologinių, psichikos sveikatos, fizinių ypatybių, bet dėl jų ir aplinkos sudaromų kliūčių sąveikos. Jeigu kliūtys panaikinamos, asmuo iš esmės gali ir nebepatirti „negalios“ situacijų“, – aiškina pašnekovė.
Pasak jos, norint pasiekti sėkmingą žmonių su negalia įtrauktį, būtini keli esminiai pokyčiai visuomenės požiūryje ir infrastruktūroje. Pagrindinės sritys, kuriose būtini pokyčiai, apima švietimo sistemos pritaikymą ir įtraukaus ugdymo užtikrinimą. Pavyzdžiui, mokymosi įstaigos turėtų būti pritaikytos ir atviros visiems vaikams, nuo pačių mažiausiųjų, nepriklausomai nuo jų gebėjimų. Taip pat svarbi sritis yra atvira darbo rinka ir jos įtraukties galimybių plėtimas, darbo sąlygų pritaikymas ir sudarymas visiems žmonėms, atliepiant jų individualius poreikius ir galimybes.
Norint užtikrinti galimybes žmonių su negalia savarankiškumui ir įtraukčiai, būtina sukurti tinkamas ir veiksmingas socialinės paramos ir sveikatos priežiūros sistemas. „Reikalingos ilgalaikės fizinės ir psichikos sveikatos priežiūros ir reabilitacijos paslaugos, pritaikytos kiekvieno asmens individualiems poreikiams. Taip pat labai svarbi prieinama psichologinė ir emocinė parama, siekiant užtikrinti psichikos sveikatą. Kai kuriems žmonėms su negalia būtina ir asmeninė pagalba kasdieniame gyvenime, tad turėtų būti galima ją gauti lengvai ir be sudėtingų biurokratinių procedūrų“, – sako U. Grigaitė.
Įtraukties stiprinimui – universalaus dizaino principai ir visuomenės švietimas
Pasak pašnekovės, žmonių su negalia įtraukties stiptinimui labai svarbus universalaus dizaino principų ir prieinamumo užtikrinimas. Remiantis universalaus dizaino principais produktai, paslaugos ir aplinkos detalės yra nuo pat pradžių kuriami taip, kad jais pasinaudoti galėtų kuo didesnis spektras skirtingų žmonių, be jokių jiems individualiai ar atskirai reikalingų specialių papildomų pritaikymų ar pagalbos. Būtina užtikrinti, kad viešosios vietos ir paslaugos būtų prieinamos visiems žmonėms, nepriklausomai nuo jų fizinių ar psichologinių gebėjimų. Tai apima viešųjų pastatų, viešojo transporto, kitos infrastruktūros ir skaitmeninio prieinamumo didinimą.
„Na, o visuomenės požiūrio ir kultūros pokyčiai prasideda nuo gilesnių žinių ir bendro suvokimo, todėl būtina plačiai šviesti visuomenę apie negalią, jos formas, įvairias negalios situacijas bei galimus kasdienius iššūkius, susiduriant su kliūtimis. Žinoma, taip pat – apie žmonių potencialą ir gebėjimus. Tokios visuomenės švietimo kampanijos padeda išsklaidyti mitus, mažina stigmą ir skatina empatiją, atjautą bei supratimą, įtrauktį“, – įsitikinusi ji.
Įtrauki kultūra ir kasdienės veiklos, kurios skatina žmonių su negalia matomumą visuomenėje, taip pat gali būti svarbios. Pavyzdžiui, tai gali apimti socialinių kampanijų rengimą, skatinantį pozityvius pokyčius visuomenės požiūryje ir atkreipiantį dėmesį į įtraukties svarbą, viešųjų renginių pritaikymą, siekiant, kad jie būtų prieinami visiems, o taip pat švietimo programas mokyklose ir bendruomenėse, skatinančias pagarbą ir įvairovės priėmimą nuo mažens.
Atvira ir palaikanti visuomenė: kodėl turėtume to siekti
„Įtrauki visuomenė yra ne tik socialiai teisinga, bet ir ekonomiškai stipresnė, inovatyvesnė ir labiau vieninga. Tai naudinga visiems – ne tik patiriantiems negalią žmonėms“, – baigdama pokalbį pabrėžia Nevyriausybinės organizacijos „Psichikos sveikatos perspektyvos“ projektų vadovė ir tyrėja Ugnė Grigaitė.