„Tam tikros situacijos, susidūrus su psichikos sveikatos iššūkiais, susiklosto dėl tam tikrų psichologinių-asmenybės ypatumų, dažniau būdingų žmonėms, dirbantiems aukštesnėse pozicijose, ir ypač didelių profesinės ir asmeninės aplinkos lūkesčių. Visgi šiuolaikiniai tyrimai rodo, kad perdegimo sindromą gali patirti bet kokios profesijos atstovai. Lygiai kaip įvairius psichikos sunkumus gali patirti bet kokį darbą dirbantys asmenys“, – sako Jolita.
Papasakokite apie savo patirtį profesiniame lauke, koks buvo jūsų kelias?
Dirbau dėstytoja, docente keliose aukštosiose mokyklose. Nuo vaikystės esu išskirtinė perfekcionistė, tai sąlygojo gamtos dovanoti gabumai ir mamos auklėjimo ypatumai. Su pagyrimu baigusi universitetą pradėjau dėstytojos karjerą, o tapusi mokslininke ir pedagoge, atradau savo pašaukimą, gavau docento pedagoginį vardą.
Sukūriau šeimą, gimė vaikas. Stengiausi visur būti tobula – ir darbe, ir šeimoje. Poreikiai didėjo, pinigų norėjosi daugiau, dirbau keliose darbovietėse, atsirado papildomų užduočių. Darbo diena tapo gerokai per ilga, dirbdavau savaitgaliais, o kadangi tuo metu vaikas buvo dar mažas, pagrindines užduotis atlikdavau naktimis, šeimai užmigus.
Kokie signalai rodė, kad gyvenimo tempas ir atsakomybių našta pradeda neigiamai veikti emocinę ir fizinę būseną?
Karjeros perspektyvos buvo puikios, bet žmogaus resursai nėra begaliniai. Padariau klaidą, visas atsakomybes šeimoje užsikrovusi ant savo pečių. Galiausiai palūžau, pradėjo lydėti nuovargis, apatija, fiziniai skausmai, nemiga. Atsirado nepasitikėjimas savimi, nerimas, nuolatinis įtampos jausmas. Praradau motyvaciją ne tik dirbti, bet ir gyventi, dėl energijos trūkumo ir prarasto noro ką nors daryti atsirado beprasmybės jausmas. Dingo noras eiti į darbą. Anksčiau didelį pasitenkinimą kėlęs tiek mokslinis, tiek darbas su studentais atrodė atgrasus, tai didino ir nepasitenkinimas darbo rezultatais.
Neigiamą įtaką padarė visiškas nesupratimas ir nepalaikymas šeimoje, ši buvo įpratusi matyti sėkmingą dukrą, žmoną ir marčią. Atsiradusios psichologinės ir fizinės sveikatos problemos buvo nesuprantamos, ignoruojamos, už tai net buvau smerkiama.
Kaip išgyvenami emociniai sunkumai paveikė aplinką, kaip ji reagavo?
Emociniai-psichikos sveikatos sunkumai neatsiranda staiga, į juos paprastai veda ilgas kelias, tiesa, ne visada pastebimas aplinkos ar paties žmogaus. Dar ilgesnis kelias laukia sprendžiant šias problemas, tad ne kiekvienas sutuoktinis, kita artima ar profesinė aplinka yra pajėgūs šiame kelyje lydėti. Ypatingai sunkiu sveikatos problemų etapu prasidėjo ir itin skausmingos skyrybos. Kaip sėkmingas žmogus buvau reikalinga, o kaip patiriantis sunkumus – ne. Dažnai sveikatos, o ypač emociniai-psichikos sveikatos sunkumai, tampa išbandymu ne tik pačiam žmogui, bet ir jo šeimai, draugams.
Susidūrus su sunkumais, ypač sąlygotais sveikatos, panašūs gyvenimo virsmai nepadeda darbo aplinkoje. Tiesioginis mano darbo vadovas, manau, buvo pakankamai kantrus. Bet ne kolegos. Daugelis dalykų buvo priimami kaip neva atsiradusios mano asmenybės ydos, o ne kaip psichikos sveikatos sunkumų pasekmė. Iš perspektyvios, labai pareigingos darbuotojos, žmonos ir dukros, kuria galima viešai didžiuotis, tapau viso to priešprieša.
Kokį poveikį gyvenimui darė sveikatos problemos ir kaip pavyko atrasti naujas savirealizacijos galimybes?
Kuo didesni aplinkos asmeniui keliami ir paties asmens vidiniai lūkesčiai, tuo didesnis nusivylimas ir atmetimas, savistigmatizacija. Tai skatina slėpti problemas, o slėpimas jas tik jas gilina. Mano sveikata komplikavosi dėl prisidėjusių kitų ligų ir psichikos sveikatos sutrikimų, tokių kaip depresija, nerimo sutrikimas, panikos atakos, epilepsija, tad teko išeiti iš darbo. Ne vienus metus užtrukau, kol save tarsi surankiojau iš gabalėlių.
Ieškodama būdų, kaip sau padėti, atradau daug įvairių praktikų bei terapijų, palaipsniui įgijau naujų kompetencijų, pavyzdžiui, tapau sertifikuota jogos mokytoja. Dabar turiu galimybę save realizuoti kitoje sferoje, kurioje visos mano savybės, kurios prisidėjo prie mano ankstesnės karjeros, puikiai pritaikomos. Svarbiausia tai, kad dabar vėl jaučiu didelį savirealizacijos pasitenkinimą.
Kas padėtų siekiant išvengti perdegimo sindromo?
Kalbėti apie tai, kaip išvengti perdegimo sindromo, galiu tik iš laiko perspektyvos. Reikėtų skirti laiko emocinės-psichikos sveikatos profilaktikai. Apie fizinio kūno sveikatos profilaktiką kalbama daug, tačiau toks pats dėmesys turėtų būti skiriamas ir emocinei-psichikos sveikatai. Šiuolaikinis žmogus gyvena nuolatinio streso ir įvairaus visuomenės spaudimo sąlygomis. Galbūt tam tikrose karjeros pozicijose viso to daugiau, bet neišskirčiau nei vienos profesijos, kur žmogui negalėtų kilti psichikos sveikatos iššūkių.
Saugių streso suvaldymo ir mažinimo būdų yra labai daug, tai įvairios judesio, šokio, garsų, meno, gamtos terapijos, meditacijų praktikos. Svarbu, kad atrasta veikla patiktų. Taip pat svarbu tai daryti profilaktiškai – iki patiriamų sunkumų, o ne tik tada, kai problemos jau yra didelės. Deja, dažnai griebiamasi įvairių nesaugių, netgi į priklausomybes vedančių streso mažinimo būdų.
Manau, kad siekimas uždirbti daugiau pinigų ir karjera yra svarbi gyvenimo dalis, bet toli gražu ne pagrindinė. Praradus sveikatą ir negebant džiaugtis gyvenimu, visa tai tampa nebesvarbu. Verta atidžiau rinktis artimos aplinkos žmones, o pajutus, kad ryšys yra toksiškas, naudinga jį laiku nutraukti. Svarbu laiku kreiptis pagalbos į psichikos sveikatos specialistus, nes uždelsus reikės skirti daugiau laiko ir įdėti daugiau pastangų.