Matau, kas vyksta realiame kare. Deja, bet didžioji dalis priešakinių linijų gynėjų anksčiau ar vėliau žūsta, būna suluošinami visam likusiam gyvenimui arba patenka į priešo nelaisvę, kur toliau būna kankinami ir žudomi. Tokia yra karo realybė. Ir tai sakau ne tam, kad šokiruočiau ar išgąsdinčiau, bet tam, kad neturėtumėte tuščių iliuzijų, jog šį gyvybei pavojingą darbą vietoje mūsų atliks kas nors kitas.
Taigi, jei jau teigiame, kad „visuomenė gali jaustis ramesnė, kai jaučiasi informuota“, tai informuokime ją. Ir ne tik! Ruoškime ją tam, o ne sekime pasakas apie tai, kaip galėsime gyventi dėl tėvynės, o už mus mirti eis vokiečiai, amerikiečiai, lenkai ar dar kas nors.
Jei mes nebūsime pasirengę kovoti ir mirti už savo tėvynę, to tikrai nedarys jokie mūsų sąjungininkai. Visa įgali visuomenė privalo ruoštis totaliai neišvengiamai šalies gynybai su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis, o to neketinantys daryti turėtų jau dabar krautis lagaminus ir ieškoti kitos tėvynės.
Turėtume suprasti, kad, jei mes nebūsime pasirengę kovoti ir mirti už savo tėvynę, to tikrai nedarys jokie mūsų sąjungininkai. Visa įgali visuomenė privalo ruoštis totaliai neišvengiamai šalies gynybai su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis, o to neketinantys daryti turėtų jau dabar krautis lagaminus ir ieškoti kitos tėvynės. Dabar gi, pasak „Vilmorus“ kovo mėnesį atliktos apklausos, net 85 procentai Lietuvos piliečių tikisi, kad mus gins sąjungininkai ir tik 3,5 procento iš jų patys eitų ginti kaimynų su ginklu rankose. Iš kur toks naivumas?
Jei ir toliau taip sėkmingai apgaudinėsime patys save, pasikartos tarpukario istorija, kai Lietuva turėjo vieną moderniausių kariuomenių tuometinėje Europoje (26 tūkst. karių), su lėktuvais, šarvuočiais, tankais ir 120,4 tūkst. atsargos karių rezervu. Tačiau tuomet, pasaulyje tvyrant geopolitinei įtampai, mes aklai pasitikėjome „stebuklingu“ neutraliteto statusu. Lygiai taip pat, kaip ir šiandien, vykstant karui kaimyninėje Ukrainoje, aklai tikime mus apsaugosiančiu NATO skėčiu. Tuomet taip pat, užuot savo šalį ir jos piliečius rengę neišvengiamam karui ir gynybai, pasidavėme iliuzijoms apie tariamą neutralitetą ir netrukus buvome priversti pasirašyti savitarpio pagalbos sutartį su Sovietų Sąjunga bei įsileisti jos karines įgulas, kas faktiškai prilygo susitaikymui su okupacija.
Nors deklaruojame, kad Ukrainoje šiuo metu yra priešakinės kovos už mūsų laisvę linijos, tarp ten kovojančių lietuvių, nesutiksite nė vieno mūsų buvusio ar esamo politiko, valdininko ar aukšto rango karininko – šalies gynyba visuomet buvo, yra ir greičiausiai dar ilgai išliks tik paprastų jos piliečių reikalas.
1940-ųjų birželį, sovietams įžengus į Lietuvą, apie 1500 iš 1728 Lietuvos karininkų pasiliko tarnauti okupantų vėliau įkurtame ir tuometinio Lietuvos kariuomenės vado div. gen. Vinco Vitkausko vadovaujamame Raudonosios armijos 29-ajame šaulių korpuse. Be darbo neliko ir ankstesnis Lietuvos kariuomenės vadas div. gen. Stasys Raštikis, tada vadovavęs Aukštajai karo mokyklai ir iš rusų kalbos į lietuvių vertęs Raudonosios armijos statutus.
Šias tarpukario kariuomenės vadų tradicijas pratęsė ir buvęs trečiasis atkurtos Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės vadas gen. ltn. Valdas Tutkus, neslepiantis savo antivakarietiškų pažiūrų ir parlamento rinkimuose dalyvavęs atvirai prorusiškų jėgų sudėtyje.
Matant visa tai, nevalingai kyla klausimas, kas iš tikrųjų gintų Lietuvą, o kas rūpintusi jos gynyba tik tol, kol jų gerovei, karjerai ir gyvybei negresia joks pavojus? Nors deklaruojame, kad Ukrainoje šiuo metu yra priešakinės kovos už mūsų laisvę linijos, tarp ten kovojančių lietuvių, nesutiksite nė vieno mūsų buvusio ar esamo politiko, valdininko ar aukšto rango karininko – šalies gynyba visuomet buvo, yra ir greičiausiai dar ilgai išliks tik paprastų jos piliečių reikalas.
Realūs pokyčiai mūsų gynybos sistemoje įvyks tik tada, kai visuomenė suvoks, jog šalies gynyba pirmiausia yra visų jos piliečių reikalas, kaip tai suvokiama Izraelyje, Suomijoje ar Šveicarijoje, o mūsų politikai ir kariuomenės vadai pirmiausia rūpinsis savo piliečių pašaukimu, parengimu bei apginklavimu, o ne ramins mus mitais apie sąjungininkų galybę bei priešų atsilikimą.
Taigi, realūs pokyčiai mūsų gynybos sistemoje įvyks tik tada, kai visuomenė suvoks, jog šalies gynyba pirmiausia yra visų jos piliečių reikalas, kaip tai suvokiama Izraelyje, Suomijoje ar Šveicarijoje, o mūsų politikai ir kariuomenės vadai pirmiausia rūpinsis savo piliečių pašaukimu, parengimu bei apginklavimu, o ne ramins mus mitais apie sąjungininkų galybę bei priešų atsilikimą.
