Mano kelias link fronto kaip tik vedė per Kyjivą, todėl aš iškart sutikau. Juo labiau, kad ir su plk. V. Sucharevskiu mus siejo bendri pažįstami kovos draugai iš 59-tos brigados, su kuriais man teko kartu kautis Donecko fronte kaip tik tuo metu, kai jis šiai brigadai vadovavo.
Liepos pabaigoje dviem ekipažais nuo Šaulių sąjungos Kauno skyriaus pajudėjome link Lenkijos–Ukrainos sienos. Kadangi Kyjive ketinome aplankyti kelis karinius dalinius, abi mašinas iki pat lubų užkrovėme įvairiais paramai skirtais daiktais.
Vienu atsikvėpimu pralėkę Lenkiją ir be didesnių problemų kirtę sieną, ankstų kitos dienos rytą, grožėdamiesi begaliniais žydinčių saulėgrąžų laukais, jau skriejome Kyjivo link, kur planavome praleisti keturias dienas.
Ukrainiečiai mums parengė intensyvią programą, kurioje buvo numatyti bepiločių sistemų kariuomenės pristatymai ir karių rengimo bei mokymo centrų lankymas. Įsimintiniausias vizitas buvo plk. Oleksijaus Novikovo vadovaujamame 190-tame Ukrainos karo pajėgų mokymų centre. Ši mokymo įstaiga rengia visų rūšių bepiločių orlaivių operatorius ir elektroninės kovos specialistus.
Ukrainiečiai mums parengė intensyvią programą, kurioje buvo numatyti bepiločių sistemų kariuomenės pristatymai ir karių rengimo bei mokymo centrų lankymas. Įsimintiniausias vizitas buvo plk. Oleksijaus Novikovo vadovaujamame 190-tame Ukrainos karo pajėgų mokymų centre. Ši mokymo įstaiga rengia visų rūšių bepiločių orlaivių operatorius ir elektroninės kovos specialistus.
Centras yra įdiegęs unikalią gerosios praktikos perėmimo ir programų atnaujinimo metodiką – kursantus moko praktinių kovinių įgūdžių turintys bepiločių orlaivių (BO) instruktoriai, į centrą, siekiant nuolat atnaujinti mokymo programas ir atliepti karinių dalinių poreikius, skaityti paskaitų bei pasidalinti savo kovine patirtimi kviečiami iš fronto į namus atostogų grįžtantys BO operatoriai.
Deja, BO operatorių rengimo pradžia Ukrainoje nebuvo tokia jau sklandi. Iš pradžių, daugiausia privačia iniciatyva, buvo pristeigta daug įvairių operatorių mokyklų su skirtingomis mokymų doktrinomis, jos viena kitą dubliavo ir nepaisė bendrų reikalavimų bei standartų. Ir tik antrais karo metais, pasimokius iš šių klaidų, buvo priimtas sprendimas steigti bendrą mokymų centrą, kuris apimtų visų rūšių BO ir elektroninės kovos specialistų rengimą pagal bendrą metodiką, išlaikant tiesioginį ryšį ir gerosios praktikos perėmimą iš mūšio lauke besikaunančio personalo.
Ukrainiečiai mums ne tik kad pristatė visą centro koncepciją su mūšio valdymo sistemos veikimo demonstracija, bet ir aikštėje išrikiavo bei pademonstravo turimą mokymo centro inventorių: nuo elektroninės kovos sistemų TCI, „Bukavel“ iki tolimosios žvalgybos BO „Puma“ ir „FlyEye“, bomberių „Kožan“, FPV dronų ir net UGV.
Viskas, ką pamatėme ir išgirdome, paliko neišdildomą įspūdį. Akivaizdu, kad esame beviltiškai nuo jų atsilikę.
Dienos pabaigoje, vėlyvų pietų metu, vienas iš plk. V. Sucharevskio pavaduotojų mūsų paklausė: „Na, o kokia situacija po mūsų vado vizito Lietuvoje? Jis juk susitiko su atsakingais jūsų gynybos sistemos žmonėmis. Ar įvyko kokių nors permainų?“
Buvo truputį nejauku aiškinti, kad mūsų krašte taip greitai permainų tikėtis neverta, nes pajėgumai planuojami daugeliui metų į priekį. Ir tai iš dalies suprantama, nors įvertinus esamą situaciją, akivaizdu, kad į priekį turėtume judėti daug greičiau.
Buvo truputį nejauku aiškinti, kad mūsų krašte taip greitai permainų tikėtis neverta, nes pajėgumai planuojami daugeliui metų į priekį. Ir tai iš dalies suprantama, nors įvertinus esamą situaciją, akivaizdu, kad į priekį turėtume judėti daug greičiau.
Po dienos, mano ir Šaulių sąjungos delegacijos keliai išsiskyrė – jie kurį laiką dar liko Kyjive, aš išvykau į Donecko frontą ir prisijungiau prie savo kovos draugų 59-tos brigados bepiločių orlaivių batalione.
Atvykus manęs laukė nemažai naujienų, kuriomis nuotoliu nelabai kas skubėjo dalytis. Apie fronto pasislinkimą mūsų kryptimi kelis kilometrus jau žinojau iš anksčiau. Netikėta buvo tai, kad tolyn nuo priartėjusios fronto linijos evakavosi bataliono valdymo centras, kad turėjome didžiulių nuostolių žuvusiais ir sužeistaisiais, kad beveik visi mano draugai buvo bent kartą papuolę į priešo dronų antpuolius, kad vienas iš mūsų pilotų per rusų ataką FPV dronais per porą valandų sunaikino keturis ir sustabdė dar šešis karinės technikos vienetus. Pasirodo, net iki mūsų senosios pozicijos, iš kurios man teko darbuotis praėjusios misijos metu, buvo atklydę apie dešimtį rusų, vieną iš kurių vyrai paėmė į nelaisvę.
Susitikęs su kovos draugais ir iškrovęs atvežtus FPV dronus bei kitą įrangą, įsikūriau ankstesnėje savo vietoje. Po gana ilgos pertraukos nesitikėjau, kad man greitai pavyks prisijungti prie kurios nors iš kovinių grupių. Tačiau man, galima sakyti, pasisekė – vienas iš mano bičiulių buvo nelabai patenkintas savo antrojo piloto-navigatoriaus darbu, taigi man pavyko įsiprašyti į jo gretas antruoju numeriu ir vos po trijų dienų nuo atvykimo aš prisijungiau prie jo FPV komandos pozicijose.
Anksčiau iki tarpinio punkto, kur budi mūsų medikų komanda, vykdavome savo transportu, o nuo ten jau sėsdavome į antidronine įranga apsaugotą šarvuotį. Dabar gi net iki tarpinio punkto vykome ukrainiečių gamybos šarvuočiu „Novator“, vėliau kelionę tęsėme amerikietišku „Hummer“. Tokios rokiruotės buvo atliktos dėl stipriai išaugusios priešo FPV dronų atakos rizikos.
Kol manęs nebuvo, šiek tiek pasikeitė ir vykimo į pozicijas procedūros. Anksčiau iki tarpinio punkto, kur budi mūsų medikų komanda, vykdavome savo transportu, o nuo ten jau sėsdavome į antidronine įranga apsaugotą šarvuotį. Dabar gi net iki tarpinio punkto vykome ukrainiečių gamybos šarvuočiu „Novator“, vėliau kelionę tęsėme amerikietišku „Hummer“. Tokios rokiruotės buvo atliktos dėl stipriai išaugusios priešo FPV dronų atakos rizikos.
Jau esu rašęs, kad įprastinę FPV dronų komandą sudaro pagrindinis pilotas, antrasis pilotas-navigatorius ir už sprogmenis atsakingas inžinierius. Mes pozicijoje pakeitėme analogiškos sudėties komandą, dirbusią čia tris paras.
Atvykę į vietą naktį ir sustoję kiek toliau nuo bunkerio, ėmėme skubiai iškrauti atsivežtus daiktus: dronus, baterijas, sprogmenis, maistą ir vandenį.
Šarvuočiui išvykus su mūsų keičiama komanda, ėmėme viską tempti į bunkerį. Lauke tvyrojo nežmoniškas karštis, todėl, kol viską sunešėme į vidų, buvome šlapi nuo prakaito.
Naktis buvo gana rami ir mes turėjome galimybę kelias valandas numigti. Ryte iškart gavome pirmąjį taikinį – už kelių kilometrų buvo pastebėtas mūsų kryptimi važiuojantis rusų tankas. Po poros minučių pasirengimo išskridome link jo su RPG kumuliatyvu. Deja, priartėjus iki taikinio per porą šimtų metrų, mūsų droną nugesino priešo REB sistema ir šis persivertęs ore nukrito.
Vėliau sekėsi kiek geriau – kelias valandas persekiojome ir naikinome žvalgybinių dronų aptiktą priešo aštuonių asmenų šturmo grupę. Čia labai pasiteisino neseniai pradėti naudoti trijų ir keturių kilogramų svorio sprogmenys, kuriuos iki taikinių sėkmingai gabenome „Blue/Yellow“ dovanotais lietuviškais FPV dronais.
Iš šios pozicijos darbuosimės dar kelias paras. Vėliau, jei viskas vyks pagal planą, mus pakeis pailsėję kovos draugai. Karas tęsiasi.