Savaitės naujienų apžvalgoje aptarsime „Laisvės kalvos“ fragmentą, kuris buvo apipiltas raudonais dažais, apie Kazlų rūdoje „skolinamus“ moksleivius, išlaidas Seimo narių komandiruotėms bei Gitano Nausėdos apsilankymą Koršunovo spektaklyje.
Greta Thunberg
Pradėkime nuo 16-metės švedės Gretos Thunberg, kuri atkreipė pasaulio dėmesį į klimato kaitą labiau nei visi „Ledynmečio“ filmai kartu sudėjus.
Kas nutinka tokiais atvejais – visuomenė suskyla. Taip, kaip skilo dėl Garliavos mergaitės. Taip, ir su mergaite mes visą pasaulį gerokai aplenkėme. Gretą palaiko milijonai, besižavinčių jos drąsa, užsidegimu ir gebėjimu sutelkti mases ir penktadieniais prisijungiančių į masinius protestus „Fridays for Future“. Ją remia popiežius bei prezidentas Barakas Obama.
Gretą kritikuojančių mažiau, tačiau jie ne mažiau aršūs. Vieni sociologai skaičiuoja, kad didžiąją dalį merginos kritikų sudaro kraštutiniai dešinieji, kairieji ir per vidurį esantys žalieji, kuriems sukyla pavydo rūgštys, matant Gretos populiarumą.
Medikai murma, kad tai Aspergerio sindromo pasekmė, į ką gauna stiprų argumentuotą atsakymą, – turi sindromą, tai tegu gydosi.
Jeremy Clarksonas pridėjo epitetą „išlepinta mažvaikė“ ir liepė jai eiti gultis ne vėliau dešimtos.
Lietuvoje jiems entuziastingai pritaria Andrius Užkalnis, Audrius Bačiulis, Vytautas Ališauskas ir Eglija Vaitkevičė. Jeigu nežinot, kas ji tokia, tai sakykim, kad jums gyvenime pasisekė. Prie šitos stovyklos oriu žingsniu prisijungė ir Vladimiras Vladimirovičius, tėvišku balsu išdėstęs, kad vaikų negalima išnaudoti.
Tiesa, kaip visada, kažkur per vidurį. Gretos indėlis į klimato kaitos problemos viešinimą jau dabar yra neišmatuojamas, tačiau jos idealistiškas matymas tik juodos ir baltos spalvų ir tikėjimas, kad viskas susitvarkytų, jeigu suaugusieji tik labiau pasistengtų, yra lazda su dviem galais.
Jos gebėjimas suburti tam tikra prasme sektos požymių turinčias minias irgi unikalus, bet irgi keliantis nerimą – šiandien jie protestuoja taikiai, o jeigu kažkas paragins vardan Žemės ateities daužyti langus?
Klimato pokyčiai
Todėl šiandien „Laikykitės ten“ atidėkime emociją ir pakalbėkime apie mokslu grįstus faktus. Ir jei kalbam apie klimato pokyčius, tai pažiūrėkim, kokie jie yra.
Pirma – temperatūra. Iki mūsų įsikišimo žemės temperatūrai normalu buvo keistis po 5 laipsnius Celsijaus per 5000 metų. O dabar per XX a. sugebėjom užsišildyt net 0,7 laipsnio. Kaip valstybinis tautos frontas pastebėtų – nol-septyni gerai šildo.
Per pastaruosius 15 metų Antarktidoje mažėja po 127-ias gigatonas ledo per metus. Grenlandijoje beveik 300 gigatonų.
Dar. Mažiau ledo – mažiau atspindima saulės šviesos, daugiau klimato pokyčių žemėje. Daugiau karščio, dar labiau tirpsta ledynai, dar mažiau ledo – na, jau žinot.
Kaistam. Kaip dėl to keičiasi vandens lygis? Šiandien jis yra 13–20 cm aukštesnis nei prieš šimtą metų. Per metus vandens pakyla 3,3 milimetro. Koks kilimo greitis būtų normalus? Nulis.
Jau dabar yra salų Ramiajame vandenyne, kurios per keliasdešimt metų atsidurs po vandeniu, pvz., Tuvalu, kurios plotas yra tik 26 kvadratiniai kilometrai.
Taigi faina, bus galima maudytis dažniau? Nefaina, nes šiltesniame vandenyje ištirpsta mažiau deguonies, o tai paveikia gyvūniją ir augmeniją. Ir vėl kyla vandens lygis. Ne tik dėl tirpstančių ledynų, bet ir terminio plėtimosi. Kitaip tariant, šiltas vanduo užima daugiau vietos nei šaltas.
Kas kaltas?
Viskas prasidėjo nuo 1700 ir industrinės revoliucijos, kai pradėjom stipriai naudoti iškastinį kurą. Pradėjom nuo tada ir nesustojom. Anglies ir naftos daugiadienės tęsiasi iki šiol.
Pradėjo ieškoti, kas pradėjo teršti ir radom, kad Jungtinė Karalystė.
Teršti patiko ir kitiems. Ilgą laiką CoDva lenktynėse pirmavo JAV, apie 2000-uosius juos ant posūkio aplenkė kinai. Kartu su Amerika ir Indija jie išmeta į orą pusę pasaulio CoDva, na, gerai užteks – anglies dvideginio.
Iš kur jo tiek? Anglis ir nafta. Iš jų pagaminama 80 proc. viso pasaulio energijos. Pagal 2019 m. duomenis, daugiausiai jų sunaudoja trys šalys. Nepatikėsit kokios. Kinija, JAV ir Indija. 54 proc. viso pasaulio iškastinio kuro. Stebėtinai arti 50 proc. visų šalių išmetamo CO2.
Kai taip varom, daugėja stichinių nelaimių – daugiau CO2, didesnis šiltnamio efektas, žemė greičiau sušyla, daugiau sausrų ir tropinių ciklonų.
1960 metais užfiksuota 40 stichinių nelaimių. 2018-aisiais – beveik 300. 7-is kartus daugiau.
Tai vis tik, ar žmogus atsakingas už klimato kaitą? Taip. Teisingiau klausti – kiek žmogus prisideda prie klimato kaitos. Nes klimatas sugeba ir pats keistis. Motina gamta kūrė ledynus ir juos tirpdė žmogui dar iš medžių neišlipus. Tiesą sakant, dar net neįlipus į medžius.
Klimatas siekia pusiausvyros. Bet tai vyksta lėtai. Milijonus, šimtus tūkstančius metų.
Kiek mes išskiriam CO2 degindami anglį, naftą ir dujas? Tik kiek daugiau nei 37 milijardus tonų per metus. Vos 3,7 proc. viso to, ką įkvepia ir iškvepia planeta be mūsų pagalbos. Nu, kas tie 3,7 proc., sako skeptikai?
Bet CO2 yra tik dalis bėdos. Yra dujų, kurios 23 kartų agresyvesnės už CO2. Metanas. Beskonės ir bekvapės dujos, kurios ramiai sau tūno pelkėse jei jų nelieti.
Sausinam pelkes. Pietryčių Azijoje pradėjus masiškai auginti ryžius, atsirado naujas metano šaltinis - užliejami laukai. Deginam tas pačias dujas, anglį ir naftą, o jų gręžiniai ir kasyklos išskiria metaną. Buitinių atliekų sąvartynai yra puikus metano dujų gamintojas.
Bet įdomiausias metano gamybos šaltinis yra naminiai gyvuliai, kurie itin gausiai bezda ir riaugėja metanu. Karvės, kiaulės, avys ir vištos aktyviai „gamina“ metaną ir mokslininkai ieško, kuo čia jas geriau pamaitinus.
Bet nelabai kam buvo tai įdomu, kol nepaaiškėjo, kad per 200 metų metano kiekis atmosferoje padidėjo 150 proc. ir šiuo metu gyvuliai atsako už 20 proc. šiltnamio dujų emisijos. 200 metų nuolat pirsnodami mes pakeitėm atmosferos sudėtį taip, kaip gamta nesugebėjo per 3 milijonus. Ir pareina pasekmės.
Atsakymas, ar žmogus prisideda prie klimato kaitos yra aiškus – prisideda. Nes išmuša klimatą iš pusiausvyros, kuri padėjo kurtis civilizacijai. Civilizacija kūrėsi labai stabilaus klimato sąlygomis. Reikia iliustracijų, kas nutinka žmonėms, kai klimatas vos vos pasvyruoja? Prašom.
Paskutinis stambesnis kataklizmas įvyko net prieš 12000 metų, kai pradėjo tirpti ledynai. Tada į Atlanto vandenyną išsiliejo milžiniškas ledyninis ežeras. Sudainavo Golfo srovei „tu palauk, palauk sustok“.
Pastaroji sustojo ir tūkstančiui metų sugrąžino ledynmetį atgal, tuo pačiu sunaikindama šviežiai besikuriančią Klovis indėnų kultūrą Pietų Amerikoje.
Skeptikai teisūs, kad ne tik šiltnamio dujos daro įtaką klimatui. Žmonija drąsiais potepiais koreguoja žemynų spalvas kaip jaunas, pasitikintis savo talentu dailininkas. Mes vos per 200 metų taip viską perdėliojom, kad kai saulė pakyla, atsistebėti negali – dar prieš geologinę akimirką buvo džiunglės, o dabar miestas.
Ir nors dalykų, kurie daro įtaką klimatui, yra daugiau nei šiltnamio dujos, mokslininkai dėl dabartinės krizės linkę remtis Okamo skustuvo principu. Jis teigia, kad jeigu kelios teorijos vienodai gerai paaiškina stebimą reiškinį, reikia rinktis tą, kuri paprastesnė.
Kalbos apie kovą su klimato kaita nenaujos. 1997-aisiais buvo pasirašytas Kioto protokolas, kuriuo išsivysčiusios šalys įsipareigojo mažinti anglies dioksido, metano, azoto suboksido, sieros heksafluorido, perfluorangliavandenilių, hidrofluoroangliavandenilių ir kitų neišsilavinusiems interneto laidų vedėjams sunkiai ištariamų šiltnamio efektą skatinančių dujų išskyrimą.
Pirmą Kioto protokolo tikslą – iki 2012-ųjų sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas 8 proc. – Lietuva ir kitos ES šalys įgyvendino. Lietuvai sunku nebuvo, nes kaip tik tuo metu užsilenkė dauguma supertaršių sovietinių gamyklų, o likusius kolūkius išdraskė patys žinot kas.
2015 gruodį 195 valstybės pasiekė istorinį Paryžiaus susitarimą dėl klimato kaitos, prie kurio prisijungė ir JAV.
O tada buvo išrinktas Trumpas. Kurio pozicija dėl klimato kaitos yra tokia pati, kaip ir daugeliu klausimų – tai kinų išrastas bullshit, siekiantis atimti Amerikos angliakasių darbus.
O laikytis Paryžiaus sutarties reikia ir tai įrodo stiprėjantis žaliųjų judėjimai, kurie rinkimuose Europoje renka dviženklius procentus, o Lietuvoje apskritai šiemet laimėjo visus rinkimus.
Bet kol jie kalba, dauguma žmonių iki Gretos efekto gyvena ramiai. Pasakytum, jiems nei šilta, nei šalta. Bet taip nėra.
Būna šilta, kur anksčiau nebūdavo, arba šalta, kada anksčiau nebūdavo. Bet įtikini save, kad gyvenimas visai okey, krizės nėra, deginamės prie Zaraso ežero balandžio pradžioje, nebesistebim kai vieną vasarą dešimtmečio liūtys skandina miestus ir vos nenuplauna Gedimino kalno, o kitą galima braidyti nusekusiuose Nemune ir Neryje.
Nors Lietuva viena labiausiai klimato paveiktų Europos valstybių, Baltijos jūra tapo purvo bala, lygis kyla, vanduo šyla – kas džiugina realiai, nes Šventojoje gali išeit iš „Paršelio rojaus“ girtas, bėgt maudytis naktį ir nesušalsi.
Ateityje dažnės sausros, plis miškų gaisrai, dažnės audros, gali išnykti dalis retų augalų, dėl ekstremalesnių oro sąlygų brangs kelių tiesimas ir namų statybos.
Ką daryti?
Kaip su tuo kovoti? Pasaulio didžiosios nesutaria. Amerikoje yra „Green New Deal“ – pasaulyje plačiau žinomas kaip programa „Make America socialist again“. Labai geras dealas, jei esate demokratas. Jei prijaučiat respublikonams, tada „Green New Deal“ yra radikalus žaliasis socializmas, kuris grąžins Ameriką į didžiąją depresiją, uždraus BBQ, o į parduotuvę pirkti kalafiorų reikės važiuoti paspirtuku, varomu vienaragio ašarom.
Europoje irgi turime savo vietinį Green Deal‘ą. Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen ne tik ragina laikytis Paryžiaus susitarimo gairių, bet netgi paspartinus žingsnį iki 2050 užtikrinti NULINĮ anglies balansą. „Noriu, kad Europa būtų lyderė. Noriu, kad Europa būtų žinių, technologijų ir geriausios patirties eksportuotoja“, – sako ji.
Na, ir tikrai būtų neblogai. Mums savo ruožtu irgi pakaks jau eksportuot Karbauskio trąšas, „Džiugą“ ir teisininkes į Čikagą. Galima ir prie rimtesnių išteklių pereit.
Pirmiausia, vartoti energiją iš atsinaujinančių šaltinių. Lietuvoje taip pagaminame apie 20 procentų visos energijos. Reikia pagaminti daugiau.
Seime daug iniciatyvų šiais klausimais irgi neturime. Linas Balsys lyg ir yra tas garsiausias tikrų žaliųjų balsas, bet kadencijos pradžioje ponas Balsys labiau įpūtinėjo nei iškvėpinėjo CO2.
Apie klimato kaitą mažinančius sprendimus dar pasisako Virginija Vingrienė, kartais Tomas Tomilinas. Porelė kaip iš prancūziško filmuko „TomTom ir ViVi“.
Kovoti prieš klimato kaitą yra gerai, bet kartais lazda perlenkiama. Prieš porą metų 13 klimato kaitos aktyvistų užblokavo Heathrow oro uosto pakilimo taką. Atšaukti 25 skrydžiai. Norėjote pakeisti visuomenės nuomonę – sveikinam.
Mažiausiai 5 tūkstančiai žmonių turi priežastį jūsų nekęsti.
Jaunimas šioje kovoje irgi neatsilieka. Įkvėpti Gretos, Kanadoje įsibėgėjo judėjimas |No Future No Children“ („Nėra Ateities – Nebus Vaikų“). Paaugliai grasina nesusilaukti vaikų tol, kol valstybė nesiims griežtesnių priemonių kovoje su klimato kaita. „Nesimylėsiu, kol oras nepagerės“, – dar niekada nepasakė nė vienas jaunas žmogus.
Galima sakyt, paaugliškos blevyzgos. Bet kai demografinė padėtis tokiam užpakaly, gal ir nereikia nesureikšminti.
Na, ir žinoma, kaip be ekstremizmo. 2018 metais vienas iš klimato kaitos aktyvistų, buvęs teisininkas, apipylė save degalais ir susidegino vidury parko. Taip, jo manymu, jis atkreipė visuomenės dėmesį į problemą.
Nors Karbauskis ir žalstiečiai nesusimąsto apie daromą žalą, galime susimąstyti mes. Pavyzdžiui, aktyviau įsitraukti į aplinką tausoti raginančių visuomeninių organizacijų veiklą. Kasmet sudalyvauti „Darom“.
Stengtis naudoti mažiau popieriaus darbe ir namuose. Paaiškinti sekretorei, kad nereikia spausdinti kiekvieno emailo. Naudoti medžiaginius babos pirkinių krepšius vietoj plastikinių.
Taupyti elektrą ir vandenį. Naudotis dalinimosi platformomis. Prieš išmetant daiktus ar perkant naujus pabandyti keistis, atiduoti ar parduoti.
Žinoma, palyginus su Kinija, Indija, Amerika „KIA“ mes esam kaip „SMART‘as“ – labai maži, nepaisant to, galėtume imtis lyderystės šiuo klausimu.
Jei tokia šalis kaip mes tarptautinėje erdvėje gali kalbėti apie karinę Rusijos grėsmę, galime kalbėti ir apie aplinkosaugos iššūkius. Gal ne taip garsiai, kaip Greta, bet galime. Juk be penkių minučių jau beveik turime Europos komisarą, kuris dirbs būtent šioje srityje.
Nes vis dėlto planetą turime tik vieną ir nesinorėtų, kad tą savo mėlyną gaublį paleistume dūmais.
Iki, iki, atia, atia.