Karaliaučiaus srityje, kurią didžioji rusų toponimikos mintis pervadino Stalino pastumdėlio Kalinino vardu, neliko nei kareivių, nei tankų, nei raketų. Apskritai visa reicho siena su NATO nuo Murmansko iki Karaliaučiaus – kaip nuogas Rashkos užpakalis, įrėmintas dilgėlyno.
Po karo, kuris – šiandien jau nebijokim tos kvailos futuristikos – gali būti, kad artėja prie finišo, užteks ir „Aro“ užimti Karaliaučių. Na, bent tą dalį, kurią „Metuose“ apdainavo K.Donelaitis. Na, taip, žinoma, „Aro“, neskaitant pautų. Su pautais nuo rudens Seime ir ministrų kabinete gali būti tokia pat problema, kaip jau šešti metai yra S.Daukanto aikštės rūmuose, – nerasta.
Bet tai jau ne ukrainiečių problema. Jie padarė viską, ką galėjo, ir dar pridėjo kazokiškų magaryčių tam, kad mūsų kolektyvinis Vingių Jonas, pradedant stūmtraukiais, kurie dar vakar vadalojo tarp zūbų kaip jaučio sausgysles, kas čia mus puls, ir baigiant Vilniaus elitais, katrie kai tik žingsnis pirmyn, iškart du atgal, nuo šiol jaustųsi kaip pas Dievą užanty.
