Sakoma, kad žmogus, kuris mąsto negatyviai, ilgainiui įprogramuoja smegenis matyti tik neigiamus dalykus. Tai reiškia, kad, net jei tokiam žmogui atsitinka kažkas gero, jis to nepastebi. Jo protas yra tiek susikoncentravęs į neigiamus dalykus, kad net pozityvioje situacijoje ieško kažko blogo. Ir, žinoma, randa.
Nenuostabu, kad ilgainiui tokie žmonės tampa vis liūdnesni. Apatija, depresija, neviltis, nerimas ir įsitikinimas, kad viskas bus blogai, juos lydi iki pat mirties. Palaipsniui tokių žmonių veiduose atsiranda raukšlių, kurios jų šeimininkų vaikaičiams, o vėliau laidotuvių svečiams liudija apie liūdną šių irzlių senolių gyvenimą.
Kodėl mes tokie esame? Vieno atsakymo nėra. Pažvelgus pro langą, gali atrodyti, kad dėl visko kalti orai. Pašnekėjus su kaimynais, gali atrodyti, kad kalti kaimynai. Pažiūrėjus žinias, daroma išvada, kad ir žiniasklaida savo naujienomis nedžiugina. Prisiminus tėvus, tenka pripažinti, kad ir auklėjimas prie to prisidėjo. Ką jau kalbėti apie mokyklą, klasiokus, drauges, valdžią ar Valstybinę mokesčių inspekciją. Potencialiai kaltų užtektinai.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.
