Užkalnis. Kas dabar bus su Lietuva?

Nieko blogo, aišku, nebus. Nuo 1990 metų Lietuva turėjo daug įvairių parlamentų sudėčių ir vyriausybių.

Jeigu Kaunas nesugriuvo nuo mero Vytauto Šustausko, jei Remigijus Vilkaitis galėjo būti kultūros ministru, galiausiai, jei nereikėjo remonto darbų Daukanto aikštės rūmuose po Prezidento Rolando Pakso, tai 2024 metais po Seimo rinkimų nematau absoliučiai jokios bėdos ar grėsmės.

Tačiau turiu klausimų.

Matote, kuo daugiausia džiaugiamasi šiandien? Tuo, kad nubausti konservatoriai ir kad pagaliau valdžioje nebebus jokių Landsbergių. Ir kad premjerė nebus Ingrida Šimonytė. Tai teisėtas jausmas (niekam neprivalo patikti nė viena partija, nė vienas politikas ir taip pat niekas neskolingas valdžiai dėkingumo), nors tuo pačiu tas jausmas neproduktyvus ir infantilus: jeigu džiaugiesi tuo, ko gyvenime nebebus, vadinasi, labai kentėjai nuo to, kas buvo. Vadinasi, esi aukos pozicijoje. Toje pozicijoje pats atsiradai.

Tą patį galima pasakyti ir apie besidžiaugiančius, kad neliko Laisvės partijos. Ne, aš nemanau, kad tai labai gerai sumanyta partija ar kad ji gerai pasirodė per ketverius metus. Susirinko anksčiau daug balsų, nes siūlė pakankamai konkrečius ir teisingus dalykus (lygybę, vieną meilę visiems ir partnerystę), pasiekė parlamente lygiai nieko ir prieš 2024 metų rinkimus jau nieko nebesiūlė, nebetrendino tiktokuose ir jaunimas, užuot apsilankęs rinkimų apylinkėse, pasirinko Vingio parko šiurpnakčio atrakcionus. Kodėl? „Rinkimuose jau buvome.“ Partija išsipūtė kaip balionėlis iš praėjusio gimtadienio ir nuriedėjo po sofa į dulkes, pasirinkusi „Drąsos kelio“ likimą. Tačiau džiaugtis, kad jos nebėra, ir vertinti tai kaip savo pasiekimą? Apgailėtina. Džiaugtis reikia gerais dalykais, o ne tuo, kad kažkam nepavyko.

Ką darys koalicija, kuri neturi absoliučiai jokių įgyvendinamų planų, išskyrus kažkokius pažadus pažaboti elektros tiekėjus? Tai, beje, irgi nepavyks – nes privačios natūraliosios monopolijos dar niekur ir niekada negrįžo į valstybės rankas (bent jau šalyse, kur yra teismai ir veikiantys įstatymai).

Taigi turiu klausimų. Pagrindinis: ką darys koalicija, kuri neturi absoliučiai jokių įgyvendinamų planų, išskyrus kažkokius pažadus pažaboti elektros tiekėjus? Tai, beje, irgi nepavyks – nes privačios natūraliosios monopolijos dar niekur ir niekada negrįžo į valstybės rankas (bent jau šalyse, kur yra teismai ir veikiantys įstatymai).

Visi, kas nors kažką supranta apie tai, kaip veikia dalykai demokratinėje įstatymų valdomoje šalyje, puikiai žino, kad nebus nei valstybinio banko su pigesnėmis paskolomis žemdirbiams ar vienišoms motinoms, nei valstybinių vaistinių su pigesniu citramonu, dimedroliu ir analginu, nei papigintų autobusų į Minską, nei valdiškų degalinių su pigesniu dyzelinu važiuojantiems per Vėlines į kapus, nepadvigubins pensijų, neįpareigos verslų daugiau samdyti lietuvių, o ne uzbekų, indų ir ukrainiečių ir tikrai nebus nustatyti kainų apribojimai maisto prekybos tinklams (nebus ir privalomo nemokamo vandens restoranuose ir nebus draudimo prekybos centrams dirbti sekmadieniais, „kad paprasti žmonės galėtų pabūti su savo šeima“).

Nepaims iš oro tuštėjančioms mokykloms mokytojų, kurių vis mažėja, neuždraus nei privačių mokyklų, anei privačios medicinos ir visi, kas tik norės, toliau pirks vilas Graikijoje ar Ispanijoje. Nacionaliniam transliuotojui nebus iš viršaus nuleista privalomų patriotinių laidų apie žemdirbius, blaivybę ir skiepų žalą. Nacionalinio stadiono Vilniuje nepastatė dešimtmečius ir dabar nepastatys, nes mažiausia, ko reikia naujai valdžiai, yra prisiimti išeinančios valdžios kietakaktiškai prisidarytas problemas. Tačiau Lietuvos kariuomenei ir toliau bus perkami tankai, šarvuočiai, oro gynybos sistemos ir viskas, ko reikia neramiame pasaulyje – niekas tikrai neįgyvendins svaičiojančių vatnikų svajonių draugauti ir prekiauti su Rusija.

Iš visų įmanomų nesąmonių gal tik sugriežtins alkoholio prekybos tvarką (nuo 21 metų, ne nuo dvidešimties, ir sekmadieniais iki antros valandos, ne iki 15:00). Taip pat padarys taip, kad visa pirmoji lapkričio savaitė būtų viena didelė valstybinė šventė.

Situacija naujiesiems valdantiems yra sunki. Jie negali savo rinkėjo pradžiuginti, nes tai neįmanoma – tie žmonės neturi įgūdžio kuo nors džiaugtis. Neprisiskambinsi juk į išjungtą telefoną.

Tie, kam Lietuvoje buvo gyventi blogai iki šiol – didžiausio klestėjimo, didėjančių pajamų, laisvės, saugumo, spartaus augimo ir Vakarų civilizacijos metais, – negali būti niekuo pamaloninti. Tu gali jiems nuvežti sunkvežimius nemokamo maisto, alaus bei cigarečių ir jie vis tiek kuo nors skųsis (greičiausiai tuo, kad kaimynas gavo visko daugiau arba kad ne tokio alaus norėjo, arba kad kruopų nevalgo). Kai žmonės pasirenka raganėti ir bambėti, jiems neįtiksi.

Bjauri ir nedėkinga žmona juk nuolatos skundžiasi vyru ne todėl, kad jis per mažai uždirba, per ilgai būna darbe, nedalyvauja vaikų auklėjime, per daug valgo, nepadaro namie remonto, „pažiūrėk, mes niekur neinam ir tavo draugai visi protiškai atsilikę“, ne todėl, kad vyras eina į kambarį nenusiavęs batų ar pamiršo nupirkti skalbimo miltelių ar ir vėl nupirko ne tokio sūrio. Ne, ji tiesiog yra nemalonaus charakterio žiežula ir su ja būti yra žaidimas be jokių šansų laimėti.

Jei kažkam nepatinka gyventi Lietuvoje, tai ne dėl to, kad valdžia kažko nepadaro gerai. Tam žmogui tiesiog bet kur ir bet kada būtų blogai.

Negatyviems rinkėjams ne valdžia gyvenimą sugadino ir būtent todėl valdžia jo negalės pataisyti. Jei nori pagerinti gyvenimą konsultuodamasis su būrėja, o jis vis negerėja, tai ne todėl, kad tu klaidingai pasirinkai būrėją ar kad reikia horoskopą pasiskaityti kitame laikraštyje.

Už kairiuosius tradiciškai balsuoja tie, kas mano, jog valdžia gali pagerinti nevykėlių žmonių gyvenimą. Tokiems niekas gyvenimo nepataisys, nes tai neįmanoma: žmogus laimę sau kuria pats, savo pasirinkimais ir elgesiu.

Todėl nepavydėkime naujajai koalicijai nei ketverių metų valdžioje, nei kiek padidintų algelių Seime ir Vyriausybėje. Jie turės susigalvoti, ką jiems dabar veikti, kai viskas, ko reikia, yra neliesti jokių mygtukų ir jungiklių ir negadinti nieko, kas jau dabar veikia.