Šis klausimas ir ypač Pulitzerio verta Kamblevičiaus formuluotė apie strėles labai gerai tinka laikino pliažo Lukiškių aikštėje problematikai apibūdinti.
Dažniausiai girdime dviejų rūšių atsakymus į šį klausimą: arba „strėlės keliamos“ todėl, kad reikia apginti kažin kokias vertybes (Remigijaus Šimašiaus sektos liberalams – laisvę, jų konservatyviems oponentams – rimtį), arba todėl, kad siekiama „nereikalingo susipriešinimo“.
Abu atsakymai – neteisingi. Vertybių ginti nereikia, nes jos šioje istorijoje beveik niekuo dėtos. Susipriešinimas, savo ruožtu, kaip tik yra ne nereikalingas, o būtinas. Ne tik ir gal net ne tiek todėl, kad artėja Seimo rinkimai, kiek pirmiausia todėl, kad būtent tokio pobūdžio susipriešinimo reikalauja manipuliatyvi demokratijos logika.
Seimas pirmadienį priėmė įstatymą, skelbiantį Lukiškių aikštę pagrindine reprezentacine valstybės aikšte su Vyčio monumentu ir jį supančia rimtimi bei „gera morale“.
Įstatymas priimtas reaguojant į Vilniaus valdžios sprendimą aikštėje įrengti laikiną paplūdimį. Už rimtį nuo smėlio ginantį įstatymą balsavo daugiausia valstiečiai ir konservatoriai.
Susipriešinimas pasireiškė kova dėl simbolių. Įvairiems liberalams (ir Laisvės partijai, ir laisvo elgesio Seimo pirmininko Viktoro Pranckiečio partijai) paplūdimys be vandens sostinės centre – laisvės simbolis. Jų oponentams Šimašiaus pliažas – nepagarba praeičiai ir istoriniams simboliams.
O gal čia iš tiesų viskas – tik apie vertybes? Gal tai žūtbūtinė kova dėl liberalių ir konservatyvių principų ir idėjų? Gal, pasistengę, įžvelgtume visame tame žemiškų paskatų nesupurvinto idealizmo nežemišką spindesį?
Iki kokio idiotizmo reikėjo nusiridenti per trisdešimt nepriklausomybės metų, jei smėlis, papiltas miesto centre ir pavadintas paplūdimiu, įkūnija lietuviškojo liberalizmo vertybinę šerdį, o lietuviškojo konservatizmo apoteozė – atkirtis paplūdimiui įstatymu apie Vytį vienoje atskirai paimtoje miesto aikštėje?
Gal vis dėlto būkime geresnės nuomonės apie savo politikus ir remkimės prielaidą, kad sprendimai dėl Lukiškių aikštės priimti nei iš labai jau primityvių ideologinių sumetimų, o iš pragmatinio ir ciniško apskaičiavimo. Nes jeigu čia ne cinizmas, o pamatinės vertybės ir šventi principai, tai mūsų politika ir valstybingumas turi rimtų politinės sveikatos problemų.
Net ir tarus, kad vieno klausimo politikos fanams, miesto erdvių estetams, kultūrinio paveldo radikalams ir politinės architektūros gurmanams „rimtis arba smėlis“ Lukiškių aikštėje yra gyvenimo ir mirties dilema, vis dar galioja demokratinės santvarkos argumentas: vilniečiai išsirinko tą valdžią, kuri labai norėjo papilti smėlio, o Lietuva išsirinko nacionalinę atstovybę, kuri to smėlio nenori. Niekas nedraudė rinkti kitos valdžios – ir Vilniuje, ir Lietuvoje.
Rimties ir smėlio frakcijų šurmulys yra ne tiek kova dėl Lukiškių aikštės, kiek išmanus manipuliavimas rinkėjais – politikų komunikacinė gudrybė kovoje dėl vietos po saule prieš rinkimus. Gudrybė, praverčianti abiem galios žaidimų pusėms – ir „paniekinusiems istorinį atminimą“, ir „piktuliams, kurie nori viską uždrausti“.
Vienintelis dėmesio vertas klausimas šioje situacijoje yra ne apie tai, kas geriau – mero smėlis ar Seimo Vytis, o apie tai, kaip suvokti ir vertinti visą šią konfrontaciją demokratijos būklės atžvilgiu. Taip, tai rinkiminė manipuliacija. Bet ar ji prieštarauja demokratijos principams, ar kaip tik juos gražiai atitinka?
„Ar normalu, kad politikas siekia visuomenės susipriešinimo? – klausia Audrys Antanaitis apie Šimašiaus reklaminius poelgius (smėlio aikštė, prieš tai – Generolo Vėtros atminimo lentelė). – Faktas tas, kad Vilniaus meras ŽINOJO, jog visuomenė bus supriešinta ir sąmoningai to supriešinimo siekė. <…> ŽINOJO, bet ryžosi visuomenės santarvę paaukoti savo rinkimų kampanijai.“
Šių žodžių autorius tiesiogiai į savo klausimą neatsako, bet leidžia suprasti, jog nenormalu, kai politikas siekia visuomenės susipriešinimo, o asmeniu, atsakingu už tą „nenormalų“ supriešinimą, laiko Vilniaus merą Šimašių.
Būtų galima su šiomis įžvalgomis sutikti, jei gyventume Šiaurės Korėjoje, Baltarusijoje ar bent jau Antano Smetonos Lietuvoje (nors joje būtų išlygų). Tačiau gyvenant demokratinėje valstybėje sakyti, jog politikui siekti supriešinimo – nenormalu, yra veik tas pat, kas nenormalumu kaltinti pačią demokratiją (nesakau, kad tame nebūtų tiesos).
Demokratinės santvarkos prigimtis yra konfrontacinė, dažnai – dualistinė, dichotominė. Valdžia ir opozicija. Kairė ir dešinė. Balsavimas „už“ ir „prieš“. Pagrindinių oponentų akistatos prezidento, Seimo ir merų rinkimų antruosiuose turuose. Partija prieš partiją, kandidatas prieš kandidatą, interesas prieš interesą, liberalus pažangizmas prieš konservatyvų tradicionalizmą, etc.
Visuomenės susipriešinimas – tai demokratinės politikos variklis ir antras vardas. Norite monolitinės santarvės? Vadinasi, nenorite demokratijos. Norite ir santarvės, ir demokratijos? Vladimiras Putinas irgi nori. Pasikonsultuokite.
Dažnai girdime politikus kalbant apie siektiną santarvę, tačiau tos kalbos dažniausiai – akių dūmimas. Jokia politinė jėga paprastai nelaimi rinkimų be nuostatų poliarizacijos pastangų. Visada atsiranda tikras ar išgalvotas priešas, tamsybių jėga, kovai už šventą reikalą kviečianti „gelbėtojų“ pastanga ar poliarizuojantis visuomenę jautrus klausimas.
Net jei partijos ar politikai skelbiasi norį rengti „telkiančią, o ne priešinančią rinkimų kampaniją“, jie šitaip priešpriešina save tems, kurių politika neva yra kiršinanti, netelkianti. Tariama nekonfrontacinė nuostata dėl demokratijos veikimo logikos patenka į dichotomijos spąstus ir virsta antikonfrontacine nuostata, suponuojančia antipodą, priešą – nugalėtinus konfronacinės politikus atstovus.
„Santarvės prezidentas – prieš žmones kiršinančią politiką“. Seni laikai, bet taip buvo. Arba Darbo partija – prieš Lietuvą nustekenusį socialdemokratų ir konservatorių dualizmą. Yra buvę ir taip.
Vis dėlto demokratijos gyvastį palaikančių vidaus kovos mechanizmų veikimo principai neapsiriboja vien aprašytu reiškiniu. Reikia turėti omenyje dar vieną svarbų dalyką: demokratijose politiniai priešai ne tik siekia vienas kitą įveikti, bet ir padeda vienas kitam išlikti ar atsirasti. Nes priešo buvimas – toks pat svarbus, kaip ir jo viešas koneveikimas ar nustūmimas nuo įtakos svertų.
Šis paradoksas – kai priešui ar neigiamam reiškiniu leidžiama egzistuoti ar atsirasti, nes jo poreikis toks pat didelis ir svarbus, kaip ir pergalės prieš jį siekis – turi nemažai istorinių pavyzdžių. Tiesiog imti ir keletą jų išvardyti neišeina, nes jie reikalautų ilgesnių komentarų su argumentais.
Galima paminėti kad ir šaltąjį karą, leidusį Vakarų demokratijoms bręsti, plėsti savo įtaką, tvirtėti ir turtėti. Galima priminti ir tai, kad per daug neviešinta Vakarų valstybių politika leido Sovietų Sąjungai iš pradžių atsirasti, o tada – sustiprėti tiek, kad nesubyrėtų per vieną ar du komunistinio eksperimento dešimtmečius. Įdomių įžvalgų pagalbos jaunai sovietų valstybei tema galima rasti Antony C. Suttono knygose (žr. Wall Street and the Bolshevik Revolution).
Abipusiai naudingos – draugiškos konfrontacijos tarp JAV ir SSRS paradoksą gerai nupasakoja Immanuelis Wallersteinas (žr. Does Capitalism Have a Future?), pasak kurio, Vokietija pralaimėjo „trisdešimties metų karą“ dėl pasaulinės hegemonijos Amerikai 1914–1945 m., o po to prasidėjęs šaltasis karas buvęs ne tiek kova dėl pergalės, kiek JAV ir sovietų bandymas sugyventi, pasidalijus pasaulį.
Nors abi pusės vis pabandydavo įgyti šiokį tokį pranašumą nė vienam iš dviejų dėl įtakos besivaržančių karinių-politinių blokų nepriklausiančiose valstybėse, nei NATO, nei Varšuvos pakto šalys viena kitos teritorijų nesiglemžė, perversmų jose nerengė ir nebandė kvestionuoti Jaltos susitarimų padarinių.
Wallersteinas sako, kad SSRS ir JAV pasiektas nerašytas susitarimas, „metaforiškai vadinamas Jalta“, turėjo tris komponentus. Pirmasis – pasaulio padalijimas į dvi įtakos sferas, saugomas šių valstybių ir jų sąjungininkių ar satelitų kariuomenių.
Antrasis komponentas – dviejų zonų de facto ekonominis atskyrimas ir JAV ekonominė pagalba savajai ekonominei zonai. Marshallo planas Vakarų Europai, taip pat parama Japonijos, vėliau – Pietų Korėjos ir Taivano ekonomikoms, anot Wallersteino, nebuvo kažkokia „altruistinė filantropija“. Amerika gavo vartotojų savai produkcijai, o šie, pertvarkius sugriautas šalių ekonomikas, tapo „gerais vartotojais“.
Trečias nerašyto susitarimo komponentas – griežtas neigimas, kad tokio susitarimo apskritai būta. „Abi pusės garsiai pareiškė, kiekviena savais žodžiais, kad stoja į visuotinę ideologinę kovą viena su kita. Mes pradėjome tai vadinti Šaltuoju karu. Tačiau atkreipkite dėmesį, kad šis karas visada buvo „šaltas“ – iki pat pabaigos“, – ironizuoja Wallersteinas.
Jo žodžiais, nė viena iš „kariavusių“ pusių nesistengė laimėti ar iš esmės pakeisti esamos padėties – nepaisant skambios kovingos retorikos. Buvo tik miglotai tikimasi, kad oponentas kada nors dėl kokių nors priežasčių žlugs. „Karo veiksmai“ buvo skirti tam, kad ideologiškai mobilizuotų savus.
Trumpai tariant, tokia situacija, kaip vadinamoji „kova dėl vertybių“ bent jau iš dalies yra ne kas kita, kaip manipuliacinė dūmų uždanga, Vakarų demokratijoms puikiai pažįstama ir kelis dešimtmečius praktiškai išnaudota didžiausio demokratijos bastiono vykdytoje politikoje.
Tas pat, nors, žinoma, kiek kitais pavidalais, galioja ir vidaus politikos, kaip sakytų Martinas Heideggeris, „machinacijose“.
Pasak Heideggerio, „bet kuri valdžia turi stengtis, kad, pateisindama savo valią įvesti tvarką, kaip galima greičiau sukurtų netvarkos būklę. Kuo nepastebimiau ir visuotiniau ji tai daro, tuo ji galingesnė“ (Heidegger M. Überlegungen. Schwarze Hefte 1939–1941).
Taigi: sukurti netvarką, kad įvestų tvarką. Ar tik ne kažką panašaus stebėjome per nelegalios migracijos krizę, kai teisės viršenybės principui ištikimos Europos demokratijos staiga tą savo ištikimybę pamiršo, pamynė teisę ir ėmė džiaugsmingai labinti tai, kas nelegalu bei kelia grėsmę saugumui ir tvarkai?
Rinkėjai nei iš šio, nei iš to nepradės labiau remti, tarkime, dešiniųjų politinių jėgų – tiek nuosaikiųjų („centro“), tiek vadinamųjų kraštutinių. Paramos augimą gali paskatinti piktinimasis netvarka, kurią pirmiausia reikia sukurti ir toleruoti tol, kol visuomenės kantrybė nepradės rimtai trūkinėti.
Pirmiausia tai gali pasitarnauti kraštutinės dešinės partijoms. Tada centro dešinysis (nuosaikusis) elitas gali šiek tiek pasislinkti į dešinę, idant labiau atitiktų pasipiktinusios visuomenės lūkesčius ir pasiūlytų solidesnę alternatyvą šiek tiek odiozinei, daug kam nekeliančiai pasitikėjimo kraštutinei dešinei.
Dešiniajam spektrui – ne tik kraštutiniam, bet ir nuosaikiajam – tai gali atnešti apčiuopiamos naudos. Sebastiano Kurtzo partijos Austrijoje sėkmė – galimas tokios konsteliacijos pavyzdys.
Liberalioji kairė, savo ruožtu, irgi gali išlošti šioje situacijoje, šaukdama apie kylančią agresyvaus nacionalizmo ir ksenofobijos grėsmę. Kairieji rinkėjai – žalieji, žmogaus teisių (kantiškieji) liberalai, socialistai – veiksmingai mobilizuojami, ir štai turime kone visam politiniam spektrui naudingą stimulą.
Apsnūdusi, apkerpėjusi, rinkėjų pasitikėjimą pamažu prarandanti demokratija taip gauna šviežių emocijų. Atsiranda galimybė politinei dešinei efektyviau ir patraukliau siekti tvarkos dirbtinai sukurtoje netvarkoje, o politinei kairei – įtaigiau puoselėti netvarkos („laisvės ir žmogaus teisių“) būklę bei kovoti su tvarkdariais (dešiniaisiais, „Fuck the police“, etc.).
Ne tik prieš keletą metų pratrūkęs nelegalios migracijos skatinimo vajus, bet ir naujausia „antirasistinė“ (iš tiesų – kontrkultūrinės: nuversti paminklus, iškastruoti Marką Twainą, uždrausti „Vėjo nublokštus“) liumpeniškos isterijos JAV ir Europoje banga verčia prisiminti ir gerai apmąstyti Heideggerio žodžius apie nepastebimai kuriamos visuotinės netvarkos būklę ir ja besinaudojančios valdžios galią.
Bet tai – didžiųjų manipuliacijų didžiosiose demokratijose pavyzdžiai. Lietuvos politinės aktualijos iki tokio lygio kol kas netraukia. Čia mes turime istorijos politiką su mero Šimašiaus naktį nugvelbtomis lentelėmis ir Lukiškių aikštę su istoriniu pasirinkimu tarp rimties ir smėlio.
Trys politinės jėgos per mero paplūdimį neblogai pasireklamavo: Laisvės partija, Tėvynės sąjunga ir valstiečiai. Su kuo jas galima nuoširdžiai pasveikinti, nes didelis įvykis ir konfliktas sukurtas visiškai lygioje vietoje ir iš nieko.
Problema nebent ta, kad tikroviškų didelių įvykių ir diskusijų Lietuvos politinėje padangėje apskritai beveik nematyti. Vyrauja smėlio audros stiklinėse, buitinio lygio butaforijos ir isterijos.
Kone visą karantino laikotarpį Seimo opozicija – Liberalų sąjūdžio ir Gabrieliaus Landsbergio liberalai – tylėjo, jokių aiškesnių alternatyvų nesiūlė, valdžios sprendimų rimčiau nekvestionavo.
Seimo sesiją opozicija baigė tuo, kad liberalais pasivadinęs sąjūdis į savo rinkimų sąrašo viršų pakėlė laisvo elgesio Seimo pirmininką Pranckietį, o liberalais kažkodėl nesivadinantys konservatoriai ir, žinoma, Laisvės partija pasiūlė įteisinti galimybę kandidatuoti į Seimą sulaukus 18 metų.
Tie patys, kurie kritikavo valstiečius dėl populizmo stumiant Seimo narių skaičiaus mažinimo idėją, dabar demonstruoja dar žemesnio lygio populizmą – bando bet kokia kaina įtikti paaugliams, kad šie už juos rudenį pabalsuotų.
Ir visa tai – tikrai ne apie vertybes, idėjas ir principus, o apie galią, įtaką, rinkimus ir pinigus. Ir apie visuomenės supriešinimą, kuris, kitaip nei mano Audrys Antanaitis, šiuolaikinei demokratijai yra visiškai normalus dalykas.