Krepšinio rinktinės nariai, kaip ir visa Lietuva, žaidynes stebi per televizoriaus ekraną. Prieš olimpiadą San Chuane vykusiame atrankos turnyro finale Lietuva neprilygo Puerto Riko krepšininkams ir praleidžia antras vasaros olimpines žaidynes iš eilės.
Druskos ant žaizdos papildomai užpilta, kai pasirodė informacija, kad galima pralaimėjimo priežastis – dalies krepšininkų nesaikingas alkoholio vartojimas. Paprasčiau sakant – vyrai pragėrė olimpinį kelialapį.
Tiesa, pastaroji informacija – labiau gandų lygio. Ar iš tiesų taip buvo? Kas ir kiek gėrė – neaišku. Tad tai labiau informacinė manipuliacija nei tvirtas teiginys.
Kita vertus, tai, kad Lietuvos vyrų krepšinis atsidūrė nuopuolyje – pamatėme akivaizdžiai. Tiesa, krepšinis nėra vienišas. Lietuva įvairiose srityse straglina (angl. struggle – vargsta – „Delfi“), bet ne visi nori tai matyti.
Pasigilinus giliau, pasimato labai daug krepšinio ir likusio Lietuvos gyvenimo paralelių. Į praėjusį Europos krepšinio čempionatą Lietuva pateko tik tuometiniam kapitonui Mantui Kalniečiui, likus 5 sekundžių iki rungtynių pabaigos, blokavus danų krepšininko metimą ir taip išlaikius trapią persvarą.
Jau tuo metu matėsi, kad vyriausiasis treneris Darius Maskoliūnas sunkiai tvarkosi su užimamomis pareigomis. Rezultatai – neįtikinami. Nepaisant to, vyriausiasis treneris nepakeistas.
Su juo nužygiuota į 2021 metais Kaune vykusias olimpines atrankos varžybas. Viskas baigėsi tuo, kad nesustabdžiusi Lukos Dončičiaus, Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė pirmą kartą nuo 1992-ųjų metų nepateko į olimpines žaidynes. Tokijo vasaros olimpiadą stebėjome per televizijos ekranus.
D. Maskoliūną pakeitė Kazys Maskvytis. Deja, pastarojo trenerio rezultatai su kiekvienu čempionatu judėjo ne į viršų, bet žemyn. Nors ir buvo girdėti nedrąsių siūlymų į Puerto Riką vykti su nauju treneriu, to nebuvo padaryta.
Lietuvoje su ministrais elgiamasi taip pat, kaip su krepšinio rinktinės vyriausiaisiais treneriais – jie nepajudinami. Žiemą į Vilnių protestuoti susirinko tūkstančiai nepatenkintų ūkininkų. Nepaisant to, tuometinis žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas išsaugojo savo postą. Tik dabar, vasarą, Prezidentui pagal Konstituciją perkraunant Vyriausybę, K. Navickas neteko ministro kėdės.
Vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė daugybę kartų šaliai ir pasauliui rodė, kaip daryti nereikia. Bet ji nepakeičiama. Ji gali vadovauti ministerijai, nes Lietuvoje gerų rezultatų nerodantys ministrai nekeičiami, kaip ir krepšinio rinktinės treneriai.
Po nepatekimo į Paryžiaus Olimpines žaidynes atsisveikinta su treneriu K. Maskvyčiu. Lietuvos krepšinio federacijos generalinis sekretorius Mindaugas Balčiūnas apibendrindamas trenerio trejų metų darbą pasakė: „Esame dėkingi Kaziui, kad jam vadovaujant rinktinė grįžo į pasaulio krepšinio elitą.“
Krepšinio sirgalių gretose tai sukėlė sumaištį. Kaip galima blogėjant rezultatams „grįžti į pasaulio krepšinio elitą“? Tai būtų tas pats, kaip sutuoktinis dėkotų kitam, jog pastarasis padarė jį milijonieriumi. Tiesa, prieš tai jis buvo milijardierius.
Krepšinio funkcionierius užsideda rožinius akinius ir nenori jų nusiimti. Bando pateikti realybę tokią, kokia jam palanki, bet ne tokią, kokia yra. Tiesa, rožiniai akiniai būdingi ir dabartinei konservatorių vadovaujamai Lietuvos Vyriausybei.
Jokių problemų nėra. O jei ir yra, tai ne dėl mūsų kaltės. Popieriuje ir kalbose – valdžia ir jai pavaldžios institucijos pasirengusios viskam. Atremti priešo ataką, greitai ir efektyviai reaguoti į įvairias kylančias ekstremalias situacijas, susitvarkyti su kylančiomis energetinių išteklių kainomis ir t. t.
Neraudonuodama dabartinė valdžia visam pasauliui gali tarškėti, kad ji ne tik geba efektyviai spręsti visus viešosios politikos klausimus, bet gali ir pasidalyti gerąja patirtimi su likusiu pasauliu. Deja, realybė ne tokia rožinė.
Neseniai Lietuvą talžė stipri audra. Daugybė žmonių kelias paras liko be elektros. Valdžios atsakas – tai normalu. Problema ne tai, kad ESO nepasirengusi greitam stichinių nelaimių padarinių šalinimui, o tai, jog įvykis – klimato kaitos pasekmė. Suprask – prieš gamtos jėgą atsilaikyti neįmanoma, tad gerbiami piliečiai, nustokite burbėti. Ne tik rinktinė grįžo į pasaulio krepšinio elitą, bet ir visa Lietuva yra elite.
Žaidėjų natūralizacija – senas ir daugelio pasaulio valstybių taikomas metodas. Kartoje neišaugo kažkokios pozicijos žaidėjo, tai absoliuti dauguma užsienio šalių natūralizuoja reikiamus atletus. Dabar žaidžiančioje JAV rinktinėje yra NBA žaidėjas Joelis Embiidas. Jis gimė Kamerūne. 2022 metais gavo Prancūzijos pilietybę, o vėliau – JAV.
Lietuvos krepšinyje žaidėjų natūralizacija, kaip ir trenerio užsieniečio pasisamdymas, yra tabu. Negalima to daryti, nes unoras neleidžia.
Tuščia garbė nesvetima ir Lietuvos politikai. Unoras – pagrindinis šiandieninės užsienio politikos variklis. Turime ar neturime tam resursų, nesvarbu. Svarbu eiti ir aplinkiniam pasauliui aiškinti, kad esame regiono lyderiai, smūgiuojam virš savo svorio kategorijos.
Tikratikiams įrodymų nereikia. O kaip užsienio atstovai žiūri į mūsų tuščius žodžius – mums neįdomu. Kaip ir krepšinyje, kur kitoms šalims nerūpi mūsų „principai“, taip ir užsienio politikoje mūsų menama lyderystė užsienio valstybių – ignoruojama.
Dar vienas šalies krepšinio ir likusios Lietuvos sutapimas – tai niekuo nepagrįstas tikėjimas šviesia ateitimi. Krepšinio pasaulyje įsišaknijęs tikėjimas, kad, jei dabar nėra pergalių, nieko baisaus. Užaugs jaunimas ir bus tų pergalių.
Ilgametė statistika rodo, kad jaunimo rinktinių pergalės nekoreliuoja su vyrų rinktinės pasiekimais. 1992 metų gimimo (Jono Valančiūno karta) Lietuvos jaunimo rinktinės laimėjo visus čempionatus. Dabar tai subrendę vyrai, jie turėtų dominuoti ir vyrų krepšinyje, bet taip nėra.
Ilgą laiką šalies politinėje padangėje cirkuliavo faktais nepagrįsta, bet stipriu tikėjimu paremta idėja – Lietuvos bėdos išsispręs, kai ateis nauja, sovietmečio nemačiusi karta. Ji bus sąžiningesnė, protingesnė, jautresnė.
Tokia karta jau seniai atėjo į mūsų gyvenimą. Gyvenimas rodo, kad užaugo naujųjų „bebrų karta“, kuri išore europietiška, o vidumi niekuo nesiskiria nuo „vsio zakonno“ kartos.
Dalis krepšinio bendruomenės visas viltis deda į JAV užaugusį ir šiais metais į NBA pakviestą Matą Buzelį. Jis sutvirtės ir grąžins šalies krepšiniui pergalių pamirštą skonį. Likusioje Lietuvoje taip pat tikima, jog geras dėdė iš Vakarų viską sutvarkys ir bus gražu.
Po nepatekimo į olimpiadą šalies krepšinio padangėje imta ieškoti kaltų. Kaltas treneris. Kalta Lietuvos krepšininkų ruošimo sistema. Nepadėjo ir aklimatizacija Puerto Rike. Visi kalti, bet žaidėjai tai mažiausiai.
Tie, kas realiai žaidžia, kieno rankose buvo varžybų gijos – viešojoje erdvėje pamirštami. Tai nestebina, nes pagrindinių veikėjų pamiršimas šaliai būdingas.
Vyriausybė tarsi ne prie ko, kai elektros kainos auga Lietuvoje. Ji ne prie ko, kai neįmanoma operatyviai patekti pas gydytoją specialistą. Sunešioti keliai ir stipriai sergantis šalies švietimas taip pat ne Vyriausybės veiklos klausimas. Indrida Šimonytė nekalta – kaltos neapčiuopiamos blogai susiklosčiusios aplinkybės.
Krepšinis jau gerą dešimtmetį darda žemyn. Lietuva taip pat juda žemyn, tik skirtingai nuo krepšinio, kur vyksta čempionatai ir galima akivaizdžiai tuo įsitikini, šalies nuosmukis nėra taip akivaizdžiai matomas.
Nematome, nes tai sunku pastebėti. Be to, dalis konservatorių rinkėjų yra įsimylėję esamą Vyriausybę, tad nenori matyti akivaizdžių šalies nuosmukio ženklų.
Netrukus vyks Lietuvos krepšinio federacijos prezidento rinkimai. Saujelė delegatų nuspręs, kaip artimiausiu metu vystysis krepšinis Lietuvoje. Rudenį vyks rinkimai į Seimą. Jie taip pat nuspręs Lietuvos artimiausių metų politinį kelią.