Istorija jungia aukštesnę pavarą – po Šaltojo karo nusistovėjusi JAV dominuota pasaulio politinė ir ekonominė tvarka keičiasi, formuojasi nauji politiniai ir ekonominiai blokai, aštrėja vertybinių sistemų konkurencija, net tarp artimų sąjungininkų stiprėja izoliacinės nuotaikos, protekcionizmas.
Tuo pačiu, tai – inovacijų ir technologinės pažangos metas, kuriame valstybės agresyviai konkuruoja dėl galimybių sukurti naujus ilgalaikio ekonominio augimo šaltinius. Iš valstybės institucijų tai reikalaus strateginio įžvalgumo gebėti tiek pasiruošti netikėtoms politinėms ir ekonominėms krizėms, tiek išnaudoti trumpai atsiveriančius galimybių langus. Veikdami senamadiškai, būsime daug stipriau baudžiami už klaidas.
Vidaus politikoje didžiausią iššūkį kurs besikeičianti visuomenės demografinė struktūra – prognozės rodo, kad dirbančiųjų kiekis Lietuvoje stabiliai mažės, visuomenė senės. Reikės daugiau ir kokybiškesnių viešųjų paslaugų. Dabartinio ekonomikos modelio potencialas tam vis mažiau tinka – jo kuriamos vertės, krintant gaunamos ES paramos lygiui, net ir didinant mokesčius, nepakaks finansuoti senėjančios visuomenės poreikių.
Visa tai pakeisti galima tik perorientuojant ekonomiką į didesnės vertės prekių ir paslaugų kūrimą – visų pirma, diegiant naujas technologijas jau susiformavusiose ekonomikos šakose ir kuriant naujus, inovacijomis pagrįstus augimo šaltinius.
Lietuvoje atlyginimai jau kurį laiką auga sparčiau nei darbo našumas, o eksporte dominuoja mažesnės pridėtinės vertės prekės ir paslaugos. Tai nėra tvaru – jei našumas neatsigaus, įmonėms darysis vis sunkiau išlikti konkurencingoms ir palaikyti darbuotojų skaičių.
Spartesnis produktyvumo didėjimas padėtų lengviau įveikti demografinius, geopolitinius ir klimato kaitos iššūkius bei sukurti socialiai jautrią valstybę, kurioje kiekvienas žmogus galėtų matyti, kaip už jo sunkų darbą ir prisiimtą riziką tinkamai atlyginama, o suklupusiems suteikiamas naujas šansas ir reikalinga pagalba, tačiau tam reikia ryžtingų sprendimų transformuoti dabartinį ekonomikos modelį.
1. Finansavimas gynybai – link 4 proc. BVP. Viskas prasideda nuo saugumo. Per dažnai pasikišame koją gąsdindamiesi tuoj už vartų pasirodysiančiu priešu. Tai kuria paniką, o ši skatina neveiklumą, emigraciją ir atbaido investicijas bei verslus. Priešingai – turime visais kanalais transliuoti savo pasirengimą apsiginti ir atgrasyti priešą. Esame ne pafrontės zona, bet svarbiausiuose globaliuose aljansuose dalyvaujanti šalis, aktyviai vystanti savo gynybinius pajėgumus. Šiemet mūsų finansavimas gynybai peržengs 3 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP), jau dabar esame tarp TOP-6 labiausiai savo saugumą finansuojančių NATO valstybių ir kilsime dar aukščiau.
2. Aukštųjų technologijų spurtas. Jau susiformavusiose pasaulinės ekonomikos nišose konkurencinė aplinka yra nusistovėjusi – į jas patekti ir įsitvirtinti sudėtinga. Kitų mažų valstybių sėkmės istorijos rodo, kad proveržį galima sukurti investuojant į naujus ekonomikos augimo šaltinius – žaliąsias, gynybos, sveikatos, informacinių ryšių, puslaidininkių, kosmoso technologijas. Tam turime vystyti savo inovacijų ekosistemą, statyti tvirtesnius tiltus tarp mokslo ir verslo, pritraukti ir išlaikyti specialistus, užtikrinti aukštųjų technologijų kūrėjams reikalingą priėjimą prie finansavimo, kuris šiandien dažnai nėra tvarus ir orientuotas į įvairius kvietimus, bet ne įmonių poreikius.
3. Žaliųjų ir gynybos technologijų vystymas. Abi šios kryptys atliepia realias grėsmes, bet kartu sukuria ir galimybes. Spartėjanti klimato kaita, geopolitinės rizikos didins inovatyvių produktų paklausą visame pasaulyje, tad susikoncentravę į šių sričių auginimą ne tik patys labiau atgrasysime Rusiją ir būsime atsparūs klimato kaitos negandoms, bet ir galėsime iš to uždirbti eksportuodami savo įmonių sukuriamą produkciją kitiems.
4. Stabilūs ir paprasti mokesčiai. Pastaraisiais metais mokesčių politikoje – per daug chaoso ir nesusikalbėjimo. Reikia mažiau aistrų – mokesčių didinimu be reikšmingo proveržio skatinant produktyvumą neišspręsime augančio viešųjų išlaidų poreikio, tačiau kartu neverta sistemiškai kovoti ir prieš saikingą mokesčių kėlimą, nes kartais trumpesnės perspektyvos klausimus būtina spręsti neatidėliojant.
Žvelgiant plačiau, didesnį nerimą kelia mokestinės aplinkos nestabilumas – per kadenciją priimta daugiau nei 50 mokesčių pakeitimų, pateikta keli šimtai pasiūlymų ką nors keisti, o įvedami laikini mokesčiai – vėliau pratęsiami. Svarbu, kad ateities mokesčių strategai matytų Lietuvą regioninio konkurencingumo kontekste ir mokestinę sistemą projektuotų taip, kad ji būtų aiški, nuspėjama ir skatintų iniciatyvius žmones sutelkti savo laiką į produkto vystymą, o ne į mokesčių administravimo naštą.
5. Agresyvi investicijų medžioklė. Užsienio investicijos didina mūsų nacionalinį saugumą, kapitalo kiekį Lietuvoje, atskleidžia naujas žinias, kaip gaminti sudėtingus produktus, ir leidžia mūsų specialistams jas perimti. Tačiau kitaip nei didelės valstybės negalime pasiūlyti investuotojams milžiniškos rinkos ar milijardinių valstybės subsidijų, o logistiniai pranašumai, būnant tiltu tarp Rytų ir Vakarų, galutinai neteko prasmės. Todėl valstybės institucijų lankstumas, politinių sprendimų nuspėjamumas, agresyvi ekonominė diplomatija ir kvalifikuotų darbuotojų pasiūla yra tie faktoriai, kuriuos turime tobulinti, kad pritrauktume daugiau vakarietiškų įmonių
6. Tradicinės ekonomikos modernizacija. Aukštą pridėtinę vertę gali kurti ne tik nauji ekonomikos augimo sektoriai – produktyvesnės gali būti visos ekonomikos šakos. Aukštųjų technologijų sektoriuose net labiausiai išsivysčiusiose šalyse dirba mažuma darbuotojų, todėl nekuriant paskatų tradicinės ekonomikos modernizacijai, į eksportą orientuotoms įmonėms bus sunkiau pasiūlyti konkurencingus produktus – dėl to mažės šalies ekonominis augimas, didės regioninė atskirtis ir socialinė nelygybė. Reikia spartesnės įmonių robotizacijos, skaitmeninių technologijų diegimo programos, palengvintos prieigos prie kapitalo.
7. Įgūdžiai naujai. Europos Komisijos naujausiose rekomendacijose akcentuojama, kad nepaisant vienos didžiausių aukštąjį mokslą įgijusių asmenų dalies, mūsų įmonėms trūksta darbuotojų su reikalingais įgūdžiais, o švietimo sistema neprisitaiko prie darbo rinkos poreikių. Į darbo rinką ir švietimo bei mokymosi visą gyvenimą institucijas turime pradėti žiūrėti kaip į vieningą ekosistemą, kurios elementai stiprina vienas kitą, o ne veikia pavieniui. Reikia stiprinti programavimo, gamtos mokslų, finansinio raštingumo dalykus mokykloje, plėsti šešėliavimo iniciatyvas sudarant galimybes moksleiviams išbandyti įvairias profesijas. Turime diegti daugiau su įmonėmis suderintų individualizuoto mokymo programų, atverti žmonėms didesnių galimybių kelti kvalifikaciją naudojant ne tik lietuviškas, bet ir tarptautines mokymo platformas.
8. Greitas susisiekimas. Lietuva dar nepakankamai išnaudoja savo mažo dydžio privalumus. Nors esame nedideli plotu, mūsų susisiekimo sistema vis dar – lyg didelės valstybės. Trūksta greito susisiekimo galimybių tiek tarp didžiųjų miestų, tiek ir su regionais. Patogesnė ir inovatyvesnė susisiekimo sistema sustiprintų Lietuvos investicinį patrauklumą ir atvertų naujas galimybes verslui, o taip pat, sudarydama galimybes greitai pasiekti bet kurią Lietuvos vietą, spręstų regionų atskirties klausimus, nes žmonių darbo vieta mažiau priklausytų nuo jų gyvenamosios vietos.
9. Mažiau perteklinės biurokratijos ir administracinės naštos. Verslo priežiūrą Lietuvoje šiandien vykdo 45 valstybinės priežiūros institucijos, 60 savivaldybių administracijų. Nors intensyviai vyksta skaitmenizacija, viešojo administravimo pareigybių skaičius auga. Daug kur – išskaidyta atsakomybė, pavyzdžiui, nėra skaitmeninių sprendimų politikos vyriausybinio lygmens koordinavimo. Visa tai reikia keisti. Pradėkime diskusiją ir dėl savivaldybių skaičiaus mažinimo. Atsisakius žiedinių bei kai kurių sparčiai tuštėjančių, mažiausių savivaldybių, savivaldai atsirastų daugiau galimybių investuoti į infrastruktūrą, pritraukti investicijų, išnaudoti didesnio ekonominio vieneto privalumus.
10. Lanksčios ir įžvalgios valstybės institucijos. Pandemija, migrantų krizė prie Lietuvos sienų, nauja Rusijos invazija Ukrainoje signalizuoja, kad reikia kitokios politikos ir kitokio veikimo viešajame sektoriuje – lankstesnio, greitai prisitaikančio, kuriančio naujus sprendimus, gebančio numatyti pokyčius ir jiems pasirengti. Turime suderinti stiprių ir strategiškai įžvalgių bei tuo pačiu lanksčių institucijų poreikį. Kitaip nei didelės valstybės, Lietuva turi mažiau biurokratinių sprendimų priėmimo lygių, todėl gali lengviau pasiekti šiuos tikslus. Valstybės tarnyba, o ne korporacijos turi pritraukti geriausius darbuotojus, tačiau tam reikia ilgų ir sistemiškų pastangų keičiant darbo kultūrą, didinant atlyginimus ir skatinant už rezultatus bei parodytą iniciatyvą, o ne išdirbtą laiką.