Krizių buvo, yra ir bus. Tai natūralus atrankos procesas. Organizmas kuris moka prisitaikyti pasižymi gyvybingumu ir konkurencingumu. Gyvybingas organizmas yra tas, kuris normaliai vystosi jo tipinėje aplinkoje. Konkurencingas organizmas gali atlaikyti konkurenciją su kitais organizmais (jis laimi kovą už egzistavimą).
Yra atvejų, kai organizmas gali būti gana gyvybingas, bet nekonkurencingas, pavyzdžiui, laukiniai gyvūnai ir paukščiai, kuriuos prijaukino žmogus, yra gyvybingi, tačiau išleidžiami į laisvę jie ne visada gali atlaikyti konkurenciją. Tarp organizmo adaptacijų išskiriami morfologiniai, fiziologiniai, biocheminiai ir elgesio (etologiniai) aspektai.
Morfologinės adaptacijos apima visas pasyvias organizmų apsaugos priemones, kurių buvimas lemia didesnę tikimybę išsaugoti gyvybę kovoje už egzistavimą. Pasyvios apsaugos pavyzdys yra kietos apsauginės dangos gyvūnams ( moliusko kiautas, vėžlio kiautas), spygliai (kaktusas, erškėtis, gudobelė, ežiukas, dygliakiaulė) ir kt.
Fiziologinės adaptacijos apima fiziologinių parametrų stabilumą: palaikant pastovią kūno temperatūrą, druskų ir cukraus koncentraciją kraujyje ir kitus rodiklius. Fiziologinės taip pat yra adaptacijos, kuriomis siekiama sumažinti žalingą poveikį. Pavyzdžiui, ropliai ir paukščiai, praleidžiantys didžiąją gyvenimo dalį atvirose vietose ir gerdami jūros druskos vandenį, turi specialias liaukas, leidžiančias jiems greitai pašalinti druskos perteklių iš organizmo.
Biocheminiai prisitaikymai apima visus biocheminius procesus. Tai apima baltymų sintezės procesus ląstelėse, medžiagų skaidymąsi pagal fermentus, gliukozės ir kitų organinių junginių susidarymą fotosintezės metu ir kt.
Elgesio (etologinės) adaptacijos apima visą elgesio, skirto organizmams išgyventi, įvairovę. Adaptyvus elgesys pasireiškia visais ontogenezės etapais ir apima visus organizmų gyvenimo aspektus: ieškant prieglobsčio nuo nepalankių klimato veiksnių ir priešų, gaunant ir kaupiant maistą, ieškant partnerių poravimuisi, dauginimosi ritualams, rūpinantis palikuoniais ( kiaušinių inkubacija, palikuonių maitinimas, apsauga nuo priešų) ir kt.
Skirtingų rūšių individai gerai prisitaiko prie egzistavimo sąlygų. Kai aplinkos sąlygos keičiasi, jos gali būti nenaudingos ar net kenksmingos. Pavyzdžiui, nuolatinis graužikų ir triušių priekinių žandikaulių augimas yra labai svarbi ir naudinga adaptacija, tačiau tik valgant kietą maistą. Jei maitinate žiurkę ar kiškį minkštu maistu, tada priekinės iltys be šlifavimo išaugs iki tokio dydžio, kad savarankiškai maitintis gyvūnui taps neįmanoma.
Bet kokia struktūra ir bet kokia funkcija yra prisitaikymai prie tam tikrų gyvenimo sąlygų. Evoliuciniai pokyčiai – organų atsiradimas ar išnykimas, organizacijos tampa sudėtingesnės, naujų populiacijų ir rūšių atsiradimas – atsiranda dėl adaptacijos ir vystymosi. Loginė natūralios atrankos pasekmė yra, naujų kūrimas ir esamų, adaptacijų tobulinimas.
Savo gebėjimais stebina šliaužiantysis vėdrynas, jis sugeba išgyventi tokiomis sąlygomis, kai atmosferos slėgis yra du su puse karto mažesnis nei įprastas, ultravioletinių spindulių intensyvumas yra didžiulis o vegetacijos periodas labai trumpas – 7761 metro aukštyje virš jūros lygio. Tai yra daug aukščiau už amžinųjų sniegų ribą Himalajuose. Ne kiekvienas alpinistas išdrįsta pakilti į tokį aukštį. O vėdrynas, kurį mes labai dažnai sutinkame ir šalia savo namų, tą gali padaryti.
Vėdryno aukštis nuo 15 iki 50 cm., ryškios aukso geltonos spalvos gėlė. Vėdrynas žydi nuo balandžio vidurio iki gegužės vidurio. Ji galima rasti visur: pakelėse, miško pakraščiuose, prie tvenkinių krantų, pievose.
Visi vėdrynaii yra nuodingi, tačiau jų nuodai nėra labai stiprūs ir nedaro žalos mažomis dozėmis. W. Shakespeare'o tragedijoje „Romeo ir Džuljeta“ Fra Lorencas davė Džuljetai gėrimo, kurio išgėrus ji turėjo atrodyti kaip mirusi ir po dviejų dienų pabusti. Šiam gėrimui Lorenco, naudojo vėdryno užpilą...
Iš tiesų viena iš šio klastingo augalo savybių yra gebėjimas sumažinti širdies ritmą, sustabdyti inkstų veiklą, taip pat sukelti trumpalaikį kraujagyslių spazmą. Tik realybėje, prieš patekdama į komą, vargšelė Džuljeta pradėtų seilėtis, viduriuoti, prasidėtų epilepsijos priepuoliai, haliucinacijos ... Ir po daugiausiai trijų valandų senjorita Kapuletti būtų iškeliavusi anapilin.
Bet ką padarysi,literatūriniai kūriniai reikalauja rašytojų pagražinimų.