Šiandien toks labiau netikėtas kūrinys: Cuir Velours iš Naomi Goodsir Parfums. Aš jums pasakysiu, kad turėjau abejonių, ar man rašyti apie šiuos kvepalus apskritai, nes Naomi yra (man) turbūt bjauriausias vardas, dėl asociacijų su Naomi Campbell, manekene iš Anglijos, kuri garsėjo tuo, kad visur vėluodavo ne po penkiolika minučių, o po kelias valandas. Su ta įžūlia kvaiša taikstydavosi, nes ji žvaigždė. Dabar aš žinau, kad visur vėluoja žmonės ne tie, kurie nieko nespėja, o tie, kurie tokiu būdu atkreipia į save aplinkinių dėmesį ir nori patvirtinti savo reikšmingumą. Vaikystėje jų nemylėjo tėvai ir jie negavo reikiamo dėmesio. Bet vistiek tas vardas liko man kaip keiksmažodis.
Čia visai kita Naomi, australų dizainerė Naomi Goodsir, kurios kūryboje yra viskas apie žirgus, apie jojimą, balnus ir arklio karčius (maždaug kaip Agnės Kuzmickaitės kūryboje – visur drugeliai). Ji turi ir savo kvepalų seriją, kurioje irgi atsispindi žirgų tema, ir kvepalai Cuir Velours (prancūziškai tai reiškia veliūrą) irgi visiškai į temą, maža to, man pasijuto lyg sugrįžimas prie labai mėgtos tabako natos, kurią taip garbinau, kad no jos net šiek tiek pavargau. Kvepaluose yra ir oda, kurią taip pagerbė lietuvių kūrėjas Aistis Mickevičius visiškai nepadoriame kūrinyje Vaudeville, kurį aprašiau DELFI (https://www.delfi.lt/stilius/vyrams/uzkalnis-ivertino-lietuvio-mickeviciaus-kurtus-kvepalus-tokia-kaina-ne-juokas.d?id=86249001). „Tai – teatras, kur moterys ateina pasirodyti visiems, kaip gerai atrodo, o vyrai, kaip rašė anglų dramaturgas Somersetas Maughamas, pažiūrėti į sceną ir pagalvoti, kurią aktorę jiems labiausiai patiktų išdulkinti po spektaklio nusivedus į artimiausią Paryžiaus viešbutį, geležinėje lovoje su virbais, už kurių ta aktorė galėtų įsitverti viso proceso metu, tratinama taip, kad aimanuojant jos garsus, išlavintas aktorinis balsas būtų girdimas net ir gatvėje pro atvirus langus. Tai ne visai tas Paryžiaus vaizdas, apie kurį jums rašė Salomėja Nėris tame eilėraštyje apie gėlių pardavėją šlapioje Prancūzijos sostinėje.“ Geras esu rašytojas, pagalvojau dabar pats sau.
Kvepalus Cuir Velours sukūrė žinomas meistras Julien Rasquinet 2012 metais, kūręs tokius šedevrus, kaip Costume National – Secret Woods, daug pridaręs kvapų MiN New York namams ir labiausiai pagarsėjęs savo kūriniu Federic Malle studijoje: The Moon (mėnulis), kur žodis parašytas arabiškai (القمر). Mėnulis skirtas arabų rinkai, ir ne tik arabišku užrašu: ten mišinys iš saldžių uogų, smilkalų, agarmedžio ir gyvulinio muskuso (kažkas pakomentavo, kad tai cukruotas agarmedis iš tvarto), o taip pat kaina optimizuota tiems, kam patinka mokėti daugiau: šimto mililitrų flakonas kainuoja apie aštuonis šimtus dolerių.
Cuir Velours yra linijinis kūrinys (čia nėra vienų kvapų, einančių po kitų – jie mirga drauge). Aiškiai, net ir nemokančiam atskirti kvapų, trenkia tabakas ir balno oda, saldus romas ir smilkalai, bet ir italinis šlamutis (imortelis), keista aromatinė žolė, kuri dvelkia džiovintais saldžiais obuoliais, kario milteliais, cukruotais riešutais.
Fantastinė odinių drabužių, jodinėjimo, gyvenimo gamtoje versija (žinote, kaip jums sako: būkite geriausia savo versija, tai labai geras pasiūlymas). Vėjas plaukuose, ramybė mintyse, geras žirgo žvilgsnis, malonus nuovargis, vakaras prie židinio. Koks geras aromatas tam, kad juo pradėčiau penkiasdešimt antruosius gyvenimo metus.