„Labai kamavo nuovargis ir dusulys. Visą laiką anksčiau buvau aktyvi vaikščiotoja, bet staiga nebeliko jėgų. Supratau, kad kažkas ne taip“, – prisiminė N. Noreikienė.
Kraujo rodikliai gydytoją išgąsdino
Moteris jau sirgo hipertenzija ir gerdavo vaistus kraujo spaudimui sureguliuoti, taigi ji pamanė, kad, pasireiškus minėtiems simptomams, neprošal būtų apsilankyti pas kardiologą. Bet prieš tai reikėjo išsitirti.
Dėl to Nijolė kreipėsi į šeimos gydytoją, kuri paskyrė pacientei atlikti kraujo tyrimą. Kraujo rodikliai buvo labai blogi, hemoglobinas smarkiai kritęs. Tokie prasti tyrimo rezultatai šeimos gydytoją išgąsdino, tad Nijolė buvo išsiųsta į Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Hematologijos, onkologijos ir transfuziologijos centrą. Ten, po išsamesnių tyrimų, moterį nuspręsta iškart hospitalizuoti.
„Pasakė, kad man pripažinta kraujo liga – ūminė mieloleukemija ir tai labai rimta. Pati apie tai pasiskaičiau ir man pasidarė viskas aišku. Taigi laukiau gydymo, kaip stebuklo“, – portalui „Delfi“ kalbėjo N. Noreikienė.
Visa tai nutiko pernai. Pašnekovei įsiminė pirmoji diena, kai pradėtas piktybinės ligos gydymas – liepos 17-oji. Tai jai buvo nauja ir, kaip dažnam pirmąkart susirgusiam onkologine liga, kėlė baimę.
„Bet labai pasitikėjau medicina – juk gydymas šiais laikais labai pažengęs į priekį. Taip pat labai pasitikėjau daktaru“, – sakė pašnekovė.
Gelbėtoju tapo sūnus
Nuo taikinių terapijos praėjus mėnesiui, pasiekta remisija ir Nijolei pranešta, kad ruošiamasi kaulų čiulpų transplantacijai. Tačiau tam reikėjo surasti donorą.
„Kaip supratau, tuo metu nebuvo tokio donoro, kuris tiktų. Tačiau turiu sūnų ir dukrą. Ištyrus sūnų, paaiškėjo, kad jis gali būti mano donoras. Tai mane ir išgelbėjo, nes ilgiau laukti nebuvo galima, kad liga nesugrįžtų“, – aiškino N. Noreikienė.
Apie transplantaciją ji buvo skaičiusi literatūroje, bet iki galo nesuprato, kas jos laukia – negalvojo, kad tai bus taip sudėtinga.
Transplantacija moteriai atlikta rugsėjo 2-ąją. Po to sekė gydymas – iš pradžių ligoninėje, o nuo rugsėjo 22-osios – namuose, tiesa, iki spalio 11-osios pašnekovei reikėjo kas savaitę lankytis pas gydytojus: daryti tyrimus, koreguoti vaistus.
„Labai laukiau tos spalio 11-osios, bet man prasidėjo „transplanto prieš šeimininką liga“. Laimė, gydytojui labai pasisekė suvaldyti šią komplikaciją, paskyrus vaistus.
Iš pradžių baiminausi, kaip seksis toliau, grįžus į Telšius, bet viskas buvo sėkmingai: jokių komplikacijų nebuvo, nesusirgau, nors ir buvo ruduo. Manau, kad ir maistas, ir pozityvus galvojimas, kad viskas bus gerai – tai, aišku, yra dėka daktaro, kuris taip nuteikė, – labai padėjo. Kol kas atsistatė jėgos, kraujo tyrimai palyginti neblogi, o vėžinių ląstelių beveik visai nebeaptinkama. Galėčiau gyventi ir normalų gyvenimą, bet kol kas saugojuosi. Vartoju imunosupresantus, tad mano imuninė sistema dar nėra tokia stipri, kad galėčiau visiškai ramiai gyventi.
Bet viskas išgyvenama. Mane visą laiką labai palaikė vyras, vaikai, draugai. Kadangi ir sūnus, ir dukra gyvena Vilniuje, tą jų palaikymą jutau kiekvieną dieną. Labai džiaugiuosi, kad ateina pavasaris. Dabar ir nuotaika kita, ir jaučiuosi gerai“, – džiaugėsi N. Noreikienė, kuri šiuo metu dar kas 3 savaites turi važinėti į Vilnių tyrimams.
Nuo pat pirmųjų ligos dienų Nijole rūpinosi VUL Santaros klinikų Hematologijos, onkologijos ir transfuziologijos centro gydytojas hematologas daktaras Andrius Žučenka.
„Jis mane labai globojo iki transplantacijos ir lydi iki pat šios dienos“, – džiaugėsi moteris, negailėjusi gražių žodžių savo gydytojui.
Viena agresyviausių kraujo vėžio rūšių
Gydytojas A. Žučenka pasakojo, kad Nijolę užklupusi ūmi mieloleukemija yra viena iš agresyviausių kraujo vėžio rūšių, kuomet kaulų čiulpuose dauginasi nebrandžios, piktybinės kraujodaros ląstelės, o žmogui labai greitai ima trūkti visų sveikų kraujo ląstelių.
„Tai pasireiškia žymiai didesne pavojingų infekcijų rizika, mažakraujystės simptomais, kraujavimais. Ligos prognozę ir tikimybę pasveikti labiausiai lemia paciento amžius, būklė ir genetinės pažaidos, nustatomos vėžinėse ląstelėse“, – paaiškino daktaras.
Remiantis vėžinių ląstelių genetinėmis pažaidomis, ūmios mieloleukemijos gydymas yra vienas iš labiausiai individualizuotų vėžio gydymų.
„Jaunesniems, geros būklės pacientams paprastai taikomas intensyvus gydymas, kurio tikslas – visam gyvenimui išgyti nuo leukemijos. Toks gydymas paprastai susideda iš dviejų dalių. Pirmoji dalis – intensyvi chemoterapija ir remisijos pasiekimas, kuomet didžioji dalis vėžinių ląstelių sunaikinama, atsistato sveika kraujodara ir pacientas jaučiasi sveikas.
Daugumai pacientų, kurių leukeminėse ląstelėse nenustatomos geros prognozės genetinės pažaidos, toliau būtinas antrasis gydymo etapas – alogeninė kamieninių kraujodaros ląstelių transplantacija (kaulų čiulpų transplantacija), kuomet naudojamos kito žmogaus ląstelės. Transplantacijos metu paciento kraujodara sunaikinama, o iš perpiltų sveiko donoro kamieninių kraujodaros ląstelių formuojasi nauja, sveika kraujodara bei nauja imuninė sistema, kuri kovoja su likutinėmis leukemijos ląstelėmis ir tokiu būdu neleidžiama įvykti ligos atkryčiui (recidyvui). Tai yra „transplanto prieš leukemiją efektas“, kuris yra ypač svarbus, kuomet leukeminės ląstelės yra itin atsparios chemoterapiniam gydymui“, – apie gydymą pasakojo daktaras A. Žučenka.
Vyresniems, prastesnės būklės pacientams tokie agresyvūs gydymo būdai negali būti taikomi, kadangi sunkių, gyvybei pavojingų šalutinių gydymo reiškinių tikimybė būtų itin didelė.
„Šiuo metu šiems pacientams siūlomas neintensyvus, taikinių terapija pagrįstas gydymas, kurio efektyvumas ir tikimybė pasiekti remisiją iš esmės prilygsta intensyviai chemoterapijai. Taikinių terapija vaistu, kurio pavadinimas „Venetoklaksas“, tęsiama nuolat, tačiau beveik visiems pacientams leukemija anksčiau ar vėliau sugrįžta.
Vis dėlto tai yra galimybė laimėti daug brangaus, kokybiško gyvenimo laiko ir tai – didelis skirtumas, kadangi iki taikinių terapijos šie pacientai turėjo tik labai ribotas efektyvaus gydymo galimybes. Itin apmaudu, kad Lietuvoje „Venetoklaksas“ iki šiol nėra kompensuojamas sergantiems ūmia mieloleukemija. Daugumoje Europos šalių šis vaistas jau yra gana seniai prieinamas“, – apgailestavo daktaras A. Žučenka.
Reikėjo stipresnio imuniteto slopinimo
N. Noreikienei, kaip minėta anksčiau, prireikė ne tik priešleukeminio gydymo, bet ir kaulų čiulpų transplantacijos.
„Pacientės Nijolės atveju, dar prieš taikant gydymą mums pavyko nustatyti leukeminėse ląstelėse esančias specifines genetines pažaidas, kurios siejamos su dideliu atsparumu chemoterapijai. Tapo aišku, kad, siekiant pasveikimo, bus būtina atlikti kaulų čiulpų transplantaciją, kadangi pacientės bendra būklė buvo puiki, nepaisant vyresnio amžiaus.
Tačiau, prieš atliekant transplantaciją, būtina sunaikinti kuo daugiau vėžinių ląstelių ir pasiekti remisiją. Tad čia ir iškilo dilema – koks gydymas pacientei iš tiesų būtų geriausias, norint žymiai sumažinti vėžinių ląstelių skaičių ir nutiesti kelią į transplantaciją.
Atsižvelgus į amžių ir chemoterapijai mažai jautrią leukemijos ląstelių genetinę sandarą, nusprendėme, kad pacientei standartinė chemoterapija nėra tinkamiausias būdas remisijai pasiekti. Be to, neintensyvus taikinių terapijos gydymas siejamas su reikšmingai mažesne sunkių, gyvybei pavojingų komplikacijų rizika, po kurių pacientės būklė galėtų tapti nebetinkama transplantacijai atlikti. Dėl individualizuotos paramos programos mes pacientei Nijolei vietoje chemoterapijos galėjome pritaikyti modernų gydymą „Venetoklaksu“ derinyje su kitu vaistu („Decitabinu“)“, – prisiminė gydytojas.
Jau po pirmo gydymo kurso buvo pasiekta leukemijos remisija be žymesnių šalutinių reiškinių ir tai leido Nijolei itin greitai atlikti kaulų čiulpų transplantaciją. Tačiau, kaip minėta, kadangi ji neturėjo tinkamo donoro nei Lietuvoje, nei užsienyje, naudotos imunologiškai tik pusiau tapačios Nijolės sūnaus kamienines kraujodaros ląstelės.
„Tokia transplantacija reikalauja stipresnio imuniteto slopinimo, kadangi gali išsivystyti labai rimta komplikacija – „transplanto prieš šeimininką liga“. Jos metu nauja donoro imuninė sistema, esanti paciento organizme, atpažįsta paciento odą, žarnyną, kepenis kaip svetimus ir juos puola. Šios komplikacijos profilaktikai ir gydymui skiriami imuninę sistemą slopinantys vaistai, tačiau kartu didėja infekcijų rizika ir prarandamas imuniteto poveikis prieš vėžį. Taigi kaulų čiulpų transplantologija iš esmės yra nuolatinis balansavimas, kontroliuojant naująją donorinę imuninę sistemą. Svarbu, kad dabar pacientės Nijolės imuninė sistema kontroliuojama neblogai, mažėja imunosupresinių vaistų poreikis, o kartu stiprėja ir naujojo imuniteto poveikis prieš vėžį bei galimybė įveikti infekcijas“, – patikslino „Delfi“ pašnekovas.
Daktaras A. Žučenka labai džiaugėsi Nijolės sėkmės istorija, nes kaulų čiulpų transplantacija ir taikinių terapija padėjo jai pasveikti.
„Labai norėtųsi, kad Lietuvoje modernus taikinių terapijos gydymas būtų kompensuojamas visiems ūmia mieloleukemija sergantiems pacientams.
Kartu labai noriu paraginti visus sveikus 18–35 metų žmones registruotis į Lietuvos negiminingų kaulų čiulpų donorų registrą. Turint didesnį nacionalinį registrą didėja tikimybė surasti tinkamą donorą Lietuvoje. Tai lemia, kad kaulų čiulpų transplantacijos organizacija ir logistika yra gerokai paprastesnė, o pacientams šis gyvybiškai reikalingas šis gydymo metodas gali būti pritaikytas greičiau“, – pakvietė gydytojas.
Vaistai vertinami per ilgai
Kraujo ligomis sergančius vienijančios asociacijos „Kraujas“ pirmininkė Ieva Drėgvienė pasakojo, kad gydymas „Venetoklaksu“ paprastai gaunamas per „Vilties programas“, skirtas pacientams, sergantiems retomis, sunkiomis ar gyvybei pavojingomis ligomis, kai kitų gydymosi būdų nėra.
Šios programos suteikia pacientų grupėms vienintelę galimybę gydytis Lietuvoje nekompensuojamais ir vis dar vertinamais vaistais. Programos įgyvendinamos ir finansuojamos farmacijos bendrovių iniciatyva, tačiau ribotam pacientų skaičiui ir ribotą laiką.
„Iš esmės, jei pacientui pavyko pakliūti į programą, jam vaistas bus prieinamas tol, kol bus veiksmingas arba, kol vaistas taps kompensuojamas. Deja, Lietuvoje šių programų yra nedaug dėl neapibrėžtai ilgo ir nepateisinamo inovatyvių vaistų kompensavimo proceso. Tiksliau, visiškai nėra aišku, per kiek laiko vaistas bus pradėtas kompensuoti.
Iš Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos (VVKT) tinklalapio pateiktos informacijos matyti, kad vaisto gamintojas paraišką „Venetoklaksui“ įvertinti ir kompensuoti yra pateikęs 2021 m. rugpjūčio 16 d. Paraiška pradėta vertinti 2021 m. lapkričio 15 dieną, t. y. praėjus trims mėnesiams, nors, pagal teisės aktus, paraiškos administracinis atitikties vertinimas turi būti atliktas per 10 dienų. Pradinis vertinimas baigtas 2023 m. sausio 20 d., t. y. praėjus 14 mėn., nors tam yra skirta 3 mėn.
Farmacijos įstatyme numatyta, kad inovatyvūs vaistai turi būti įvertinti ir priimtas sprendimas kompensuoti, ar ne per 6 mėn. Tačiau terminų nėra paisoma dėl įvairių priežasčių ir tai jau tęsiasi trečius metus“, – apgailestavo I. Drėgvienė.
Anot pašnekovės, kada „Venetoklaksas“ bus prieinamas visiems ūmine mieloleukemija sergantiems pacientams, visiškai neaišku, kadangi šiuo metu paraiškos vertinamas yra sustabdytas. To priežastys irgi nėra aiškios, kadangi VVKT atlikti vertinimai kol jie nepateikiami Komisijai nėra viešinami.
„Belieka apgailestauti, kad pacientams būtini, gyvybę gelbstintys vaistai yra neprieinami ir visiškai neaišku, kada tokia galimybė atsiras. Tuo metu kitose Europos Sąjungos šalyse minimas vaistas pacientams yra kompensuojamas. Liūdniausia, kad dėl susiklosčiusios situacijos niekas nenori prisiimti atsakomybės ir juo labiau ieškoti būdų, kaip tai spręsti. Laukiančiųjų, mirtinomis ligomis sergančiųjų sąrašas ilgas, dalis pacientų nesulaukę gydymo žus“, – įspėjo I. Drėgvienė.