Kokios daržovės naudingesnės termiškai apdorotos
Pasak sportininkų mitybos specialisto, Vilniaus universiteto Visuomenės sveikatos instituto darbuotojo dr. Mariaus Baranausko, žalio, arba gyvo maisto teorija atsirado dar 1880 metais, kai Šveicarijoje gyvenantis gydytojas Max Bircher-Benner geltos sukeliamus simptomus sumažino valgydamas tik žalius obuolius. Dabar šis jo išpopuliarintas mitybos būdas vadinamas žaliavalgyste.
„Internetinėje parduotuvėje www.amazon.com siūloma įsigyti daugiau kaip 21 tūkst. knygų, kurių turinyje dėstomi įvairūs žaliavalgystės praktikavimo būdai. Žaliavalgystė, nors ne visada, bet dažniausiai paremta vegetarizmo principais. Tiesa, į žaliavalgių racioną gali būti įtraukti tokie maisto produktai, kaip žalia mėsa, sūriai bei pieno produktai. Praktikuojant žaliavalgystę, žali produktai suvokiami taip: pastarieji niekada nebuvo termiškai apdoroti didesnėje nei 46˚C temperatūroje, kaitinti mikrobangų krosnelėje, genetiškai modifikuoti, juose nėra herbicidų, ar pesticidų“, - aiškino pašnekovas.
Pasak jo, žaliavalgystės populiarumas didelis, o teigiamas poveikis sveikatai neįrodytas.
„Kokių tiesų tik nėra: žaliavalgystės pagalba galima sumažinti kūno masę, pagerinti sveikatos rodiklius, detoksikuoti organizmą, sumažinti riziką sirgti cukriniu diabetu, pagerinti atmintį, koncentraciją, organizmui suteikti daugiau energijos ir t. t. Iš visų reklamuojamų poveikių su žaliavalgyste susijusi tik svorio kontrolė. Metantys svorį žaliavalgiai su maistu suvartoja apie 50 proc. mažiau energijos (kcal) nei įprastai, todėl ir kūno masė per tam tikrą laiko periodą sumažėja atitinkamai, pavyzdžiui, 10-12 kg per metus. Iš esmės žaliavalgystės nauda grindžiama tuo, kad maisto produktai nėra termiškai apdorojami, todėl prieš vartojimą jie nepraranda daugelio vitaminų, mineralinių medžiagų bei fitonutrientų (stiprių antioksidantų). Taip pat manoma, kad terminis maisto apdorojimas sunaikina jame esančius fermentus, o žalias išsaugo enzimus“, - pasakojo specialistas.
M. Baranausko manymu, žaliavalgių racione yra pakankamai grūdų, daigintų javų, šviežių daržovių ir vaisių, kuriuos vartojant galima išvengti kai kurių vitaminų ir mineralinių bei skaidulinių medžiagų trūkumo mityboje. Be to, atsisakoma vartoti riebių, jau supakuotų maisto produktų, į kurių sudėtį papildomai dedama cukraus, druskos. Vartojant daugiau daržovių ir vaisių (bent 500 g per dieną), mažinant cukraus ir druskos vartojimą, Lietuvos gyventojų mityba iš tiesų taptų sveikesnė.
Nepaisant to, ne visi žaliavalgystės praktikos principai nusakyti teisingai. Termiškai apdorojant maisto produktus, kai kurios medžiagos tampa net labiau priimtinos ir geriau įsisavinamos organizmo. Pavyzdžiui, likopenas (karotenoidas, pomidorams suteikiantis raudoną spalvą) 55 proc. veiksmingiau ir didesniu kiekiu iš virškinamojo trakto įsiurbiamas į kraujotaką vartojant virtus, t. y. termiškai apdorotus pomidorus, bet ne žalius. Vartojant virtas daržoves, pavyzdžiui, kopūstus, morkas, špinatus, šparagines pupeles, žaliuosius ar raudonuosius pipirus, taip pat grybus, organizmas daug geriau aprūpinamas maistinėmis ir kai kuriomis biologiškai aktyviomis medžiagomis nei valgant minėtas daržoves žalias. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad daug palankiau vartoti virtą mėsą nei žalią. Mat virta mėsa yra lengviau virškinama, o ir terminio apdorojimo metu sunaikinami žalioje mėsoje esantys patogenai.
Pasak M. Baranausko, vartojant žalius daigus, neapdorotą pieną, sūrius ir jogurtą didėja rizika sirgti maistu plintančiomis ligomis, kurias sukelia maiste esantys virusai, bakterijos, parazitai, sveikatai pavojingi toksinai, cheminės medžiagos. Pavyzdžiui, JAV žaliu maistu apsinuodija 1 iš 6 gyventojų. Epidemiologinių tyrimų duomenimis, 60 proc. apsinuodijimų maistu susiję būtent su „žalių“ pieno produktų vartojimu. Šiuo atveju, toksinams patekus į kraujotaką, dažniausiai pasireiškiantys simptomai – pykinimas, vėmimas, skrandžio spazmai, viduriavimas.
„Dar viena problema, kuri siejasi su žalio maisto vartojimu – osteoporozė (kaulų išretėjimas). Mokslinio tyrimo metu 3,6 metų buvo stebimi žaliavalgystę praktikavę vyrai ir moterys. Tyrimo pabaigoje žaliavalgiams, lyginant su su pilnavertę mitybą praktikavusiais tiriamaisiais, buvo nustatytas gerokai sumažėjęs kaulų mineralų tankis juosmens ir klubų srityse. Kitos studijos metu paaiškėjo, kad 3,7 metų žalią maistą valgiusios jaunesnės nei 45 metų moterys patyrė dažnus menstruacinio ciklo sutrikimus. Be to, žaliavalgystės fone suvartojama per mažai vitamino B12 ir geležies, o tai didina mažakraujystės riziką. Todėl, siekiant nepabloginti sveikatos rodiklių, minėtų medžiagų sudėtyje turinčių maisto papildų vartojimas žaliavalgių segmentui yra neišvengiamas. Sportuojantiems vertėtų žinoti ir tai, jog praktikuojant žaliavalgystę, su maistu gaunama per mažai energijos ir baltymų, o reguliariai sportuojant organizmo poreikis šioms medžiagoms didėja.
Kita vertus, žaliavalgystės įpročių yra sunku laikytis. Rinktis ir derinti žalią maistą viešo maitinimo įstaigose praktiškai galimybių itin mažai ar iš viso jų nėra. Dažniau galima rasti vegetariškų patiekalų asortimentą siūlančias maitinimo įstaigas, o vegetarams pritaikyti patiekalai dažniausiai apdoroti termiškai. Ne veltui Harvardo universiteto antropologas Richard Wrangham teigia: „Maistą verdame ir termiškai apdorojame – būtent tai mus ir daro žmonėmis“, - įsitikinęs specialistas.
Patys žaliavalgiai atvirauja, kad pagerėjusi savijauta bei jėgų antplūdis, kuris užplūsta perėjus prie žaliavalgystės, yra saviapgalė. Organizmo pertvarka, kad jis galėtų normaliai įsisavinti žalią maistą, užtrunka net keletą metų. Per tą laiką patiriama ne viena sveikatos krizė. Kartais neigiami pokyčiai tampa negrįžtami ir netgi gali baigtis mirtimi. Pavyzdžiui, vienas vyras, gyvenantis Rusijoje, žaliavalgyste nusprendė gydytis akmenis tulžies pūslėje. Ir iš tiesų – jis pasijautė labai gerai, numetė nereikalingus kilogramus, atjaunėjo, tačiau vieną naktį su greitąją buvo išvežtas į ligoninę ir iškart atsidūrė ant operacinės stalo. Akmuo per mėnesį buvo taip išaugęs, kad medikai negalėjo tuo patikėti.
Gydytojas Michailas Sovetovas, gyvenantis ir dirbantis Maskvoje, žaliavalgis yra jau šeštus metus. Jis vis dar įsitikinęs, kad žaliavalgystė – pats naudingiausias sveikatai mitybos būdas, tačiau atvirauja, kad jau ketverius metus gydo nuo jos nukentėjusius žmones.
„Problema ta, kad ideali žaliavalgiška mityba labai skiriasi nuo realios. Be to, šiandien nėra sveikų net dvidešimtmečių, todėl pereinamais periodas – pakankamai pavojingas. Iškilus sveikatos problemoms tam tikrais atvejais žmogui geriau grįžti prie ankstesnės mitybos, antraip problemos gali sukelti labai rimtų bėdų. Netgi žinau mirties atvejų, kai fanatiškai laikomasi žaliavalgystės. Mat keisdami mitybą mes keičiame medžiagas, kurių dėka organizmas iki šiol visą gyvenimą funkcionavo“, - pasakojo medikas internetinėje paskaitoje.
Žmogui perėjus prie žaliavalgystės, įsijungia aktyvus organizmo valymosi procesas. Išsivaloma nuo nesuvirškintų likučių, kuriuos visą gyvenimą organizmas kaupė valgydamas termiškai apdorotą maistą. Pasak M. Sovetovo, termiškai neapdorotas maistas nepalieka šių likučių, kadangi jis organiškai dera prie virškinimo sistemos ir didžioji dalis jo pasisavinama. Vis dėlto mūsų organizmas yra prisitaikęs gyventi su tomis medžiagomis, kurias gauna jau daug metų. Nors statinys iš jų nėra tobulas, jis sukonstruotas taip, kad funkcionuotų. Tik užklupus stresinėms situacijoms, dideliems fiziniams krūviams ar ligai organizmas nebeturi jėgų tvarkytis su visais dirgikliais. Pradėjus byrėti šiai sistemai ir prasideda visi nemalonumai.
„30-40 metų žmogus gali pasigirti, kad jo organizmas persitvarkė tik po 10 metų žaliavalgystės. Jei pertvarka įvyksta sėkmingai, kasmet jis jaučiasi vis geriau, jaunesnis ir daug sveikesnis nei jaunystėje. Didžiausia evoliucija įvyksta virškinimo trakte. Kad jis apsivalytų nuo per daugybę metų prisikaupusių gleivių, reikia valgyti daug grubios ląstelienos, kuri skatina virškinimo trakto peristaltiką. Tai daržovės, kurias sunku kramtyti – morkos, kopūstai, burokėliai, žalumynai, kieti obuoliai. Šių produktų reikia valgyti kuo daugiau. Jie nebus labai gerai įsisavinami, tačiau išvalys žarnyną“, - teigė žaliavalgis.
Tačiau jau septintus metus tik žalią maistą valganti žaliavalgystės propaguotoja Lietuvoje ir gyvo maisto restorano patiekalų įkūrėja Olga Dzindzeleta tikina šiandien visiškai nejaučianti nuovargio, nors jos patiekalų porcijos savo mažumu įprastai valgančiam žmogui gali kelti siaubą. O. Dzindzeleta atmeta abejones, kad šio maisto žmogui neužtenka. „Tiesa, pažįstu žaliavalgių, kurie per dieną suvalgo du kilogramus bananų, tačiau dažniausiai poreikis daug valgyti pranyksta. Organizmas iš mano minėto produktų kiekio gauna pakankamai energijos ir visko, kas jam būtina“, - tikino žaliavalgė.
Pašnekovė įsitikinusi, kad visi žmonės gali būti žaliavalgiai. „Aš manau, kad gyvam organizmui reikalingas gyvas maistas. Kažkada labai seniai žmogus valgė tik augalinės kilmės maistą. Vykstant evoliucijai, prasidėjo apdorojimas, kepimas, mūsų laikmečiu prisidėjo dar konservantai ir visokios medžiagos“, - teigė moteris.
Tačiau kiekvienam, norinčiam kardinaliai pakeisti mitybą, O. Dzindzeleta pataria labai pagalvoti, kaip jis gali tai padaryti, be to, reikėtų pasiruošti psichologiškai. Anot O. Dzindzeletos, kiekvienas žaliavalgis pasirenka savo maisto racioną. Jos racione didesnę dalį sudaro vaisiai, žalumynai. Mažesnę dalį užima daržovės ir sėklos, o riešutų dalis šiuo metu gerokai sumažėjusi.
„Esu girdėjusi pasakojimų, kad perėjimas prie žaliavalgystės būna gana sunkus. Man pačiai blogų potyrių nebuvo. Atvirkščiai, jau po 2-3 savaičių norėjosi skraidyti. Sunkiausia buvo įveikti įpročius. Kai tu ateini į parduotuvę, ranka tiesiog automatiškai tiesiasi pasiimti to maisto, kurį valgei daugybę metų. Maždaug pusę metų iš tiesų reikėjo labai galvoti, ką perku: ar tas maistas yra priimtinas, ar galiu jį valgyti. Per 2 mėnesius numečiau 15 kg. Žmonės klausinėjo, ar nesergu. Tačiau mano savijauta buvo puiki ir yra tokia iki šiol. Dingo nuovargis. Regis, visą dieną dirbi – nesvarbu, fizinį ar intelektualinį darbą, tačiau grįžusi namo vakare ir toliau norisi suktis, tarsi amžiną varikliuką turėčiau. Labai pagerėjo miego kokybė, jo nebereikia tiek daug, nes vakare atsigulusi jau po kelių minučių užmiegu“, - pasakojo O. Dzindzeleta.
Pasak jos, kiekvienas turėtų įsiklausyti į savo kūną savijautą. Jokiu būdu neturėtų būti fanatizmo. „Nereikėtų, kad žaliavalgystė taptų savęs įveikimu keliu – bandymu sau įrodyti, kad aš galiu. Pradėti galima nuo to, kad jūs nieko neatsisakote, o tiesiog padidinate žalio maisto dalį racione ir tik vėliau pradedate kažką keisti. Žinau, kad daug žmonių pradeda nuo kokteilių. Mat jie tiesiog skanūs. Be to, tai didelė erdvė improvizacijai“, - svarstė pašnekovė.