Kai pagauna, įtraukia ir nebepaleidžia gyvenimo sukūrys ir tampa kiek sudėtinga suvaldyt kasdienius darbus, atsakomybes ir įsipareigojimus, dažniausiai ieškom galimybės pakeisti aplinką. Į ramesnę, tylesnę, jaukesnę. Kur vykstam? Į gamtą. Standartiškai – prie jūros, ežerų ar į miškus.
O jei galėtume tą aplinką pakeisti ir ramybę bei jaukumą rasti net nepalikę miesto?
Būtent man apie tai yra „Bundu“ – apie emocinį pabėgimą ir atsitraukimą nuo kasdienio atsakomybių maratono, net jei apsilankyti tenka ir su kompiuteriu rankose ar ausinėmis, kuriose – dar vienas darbinis skambutis. Jausmas jau kitoks – lyg tuos reikalus būtum nusinešęs į alternatyvią visatą. Pripažinsiu – galbūt todėl, kad neretas pamiršęs batus čia tipena tik su kojinėmis, o vietoje kėdžių renkasi kilimą ir pagalvėles, patogiai sudėtas prie žemų staliukų.
Ar tai atsispindi ir vitrinoje? Vienareikšmiškai taip. Kepiniai – lyg iš namų. Tarsi atnešti draugų, atėjusių į svečius, suvyniojusių naminį pyragą į kepimo popierių. Dviejų vienodų nerasi – kiekviena bandelė ar keksas kasdien vis šiek tiek kitoks – su savu jį gaminusio kepėjo braižu, kuriame gali jausti ir tos dienos nuotaiką, ir jo paties skonį desertams.
Nepersistengiama ir su kepinių dekoru – jie vieni paprasčiausių šiandieniniame Kauno kepyklų kontekste, tačiau dėmesys krypsta į ingredientų kokybę, skonį ir natūralumą. Daug dėmesio veganams ir jaučiantiems poreikį maitintis šiek tiek sveikiau, nors ir pasilepinant gliuteno teikiamais malonumais.
Apskritai, meniu čia apibrėžia pastovumas – nors retkarčiais vitrinoje pasirodo netikėtų pyragų ar kitų kulinarinių improvizacijų, dažniausiai randi tai, dėl ko čia ir užsukai, – cinamonines ir aguonines bandeles, keksus, kruasanus bei šokoladinius grikių miltų sausainius, dėl kurių jau ne pirmus metus alpsta Kaunas.
Ieškantys šio to sočiau ar ne taip saldžiai, visuomet ras kelias focaccia duonos su įvairiais priedais alternatyvas ir į vėlyvųjų pusryčių meniu pusę žiūrinčius pasiūlymus – graikišką jogurtą su granola ir vaisiais, chia pudingo dubenėlį, raugo duonos toast’us ir humusą su daržovėmis. Ir „sočiau“ čia reiškia tikrai sočiai – nepratę prie itin didelių porcijų neretai nustemba ir bando vienu dubenėliu dalintis su draugais. Vienam jį įveikti gali būti pakankamai sudėtinga.
O besidairantys duonos (pliusiukas, kad jos galima įsigyti ne visą kepalą, o jo puselę), dažniausiai atsigręžia į „Bundu“ prekiniu ženklu tapusią sourdough, kartais papildomą pačiais įvairiausiais priedais.
Ar galima sakyti, kad apsilankyti verta? O taip. Ar būtina kartu čiupti kompiuterį? Tikrai ne, knyga ar draugas – geriau. Tačiau jei norisi rasti vietą pabėgti su klaviatūra, tai puiki vieta kasdienius darbus atlikti ramesnėje, jaukesnėje aplinkoje, kurioje ir mintims suktis tampa gerokai lengviau.
„Bundu“
E. Ožeškienės g. 11, Kaunas