„Natūrali chemija“ maisto produktuose, arba Kuo kefyras skiriasi nuo degtinės

Susirūpinimas cheminiais priedais maiste vis labiau plinta. Ir net maisto pramonės gigantams dirbantys rinkodaros specialistai vis dažniau stengiasi akcentuoti, kad vienas ar kitas maisto produktas yra geresnis vartotojui, esą neturi „E“ indeksais žymimų priedų. Bent jau didžiosiomis raidėmis parašoma „Be dirbtinių konservantų“ arba „Be dirbtinių saldiklių“.

O jei produktas negali pasigirti ypatinga kokybe, tuomet visuomet galima jį pavadinti „kaimišku“, „močiutės“ ar dar kaip nors, kad tik pirkėjui atrodytų, jog jis perka natūralų, sveiką produktą. Gamintojai, be abejo, yra laisvi rinktis pavadinimą, tačiau kartais pavadinimo ir turinio neatitikimas bado akis, o kartais - tiesiog sukelia juoką.

Bet šiandien nenagrinėsime dešros „Be konservantų“, kurioje ir be jų pakanka maisto chemijos, ar kitokių primityvių rinkodaros triukų. Rinkodaros specialistai elgiasi kur kas rafinuočiau, kai pasitelkia esą nepriklausomus specialistus formuoti visuomenės nuomonei dėl esą nepagristų abejonių maisto chemijos saugumu.

Ar „natūrali chemija“ - geriau?

Eilinis skaitytojas vargu ar imsis lyginti maiste ar aplinkoje natūraliai esančių ir teisės aktų leidžiamų cheminių medžiagų kiekius, todėl dažną gana lengvai pavyksta įtikinti, kad „mononatrio glutamato natūraliai yra mėsoje - todėl jis nekenkia“, arba „benzoinės rūgšties juk yra uogų sudėtyje - ji saugi“.

Dar vienas, tiesa dažniau ne maistininkų, o maisto papildų gamintojų, naudojamas teiginys, kad viena ar kita jų produkte esanti cheminė medžiaga yra išgauta iš natūralių šaltinių (uogų, vaisių, vaistažolių) ir todėl yra veiksmingesnė, saugesnė ar kitaip skiriasi nuo dirbtinai išgauto jos analogo.

Ko gero, net neverta aiškinti, kad, jei kalbame apie chemiškai švarias medžiagas, nėra jokio skirtumo, kaip jos išgautos. Kas kita - dangstymasis natūralumu, kai vertinami neproporcingai skirtingi produkte esančios medžiagos kiekiai.

Pakankamai lengva tai suprasti panagrinėjus etilo alkoholio poveikį. Manau, dauguma žinome, kad nedideli etilo alkoholio kiekiai yra ne tik tokiuose kasdieniuose produktuose kaip kefyras, gira ir pan., bet ir mūsų pačių organizme.

Tad apsiginklavę logika, pagal kurią viskas, kas natūralu, yra nepavojinga, savo vaikui vietoje kefyro įpilkime į stiklinę trauktinės. O užkandai labai tiktų abrikosų kauliukai – kuo daugiau, tuo geriau. Juk tai - natūralių cianidų šaltinis. Galiausiai paprasčiausioji valgomoji druska jus puikiausiai gali pražudyti.

Taigi, atitinkamai, jei uogose benzoinės rūgšties yra 0,05-0,068 proc., tai dirbtinai naudojant šia cheminę medžiagą (E-210, naudojamos kaip konservantas ) jau turime 0,2-0,25 proc. t.y. kelis kartus didesnį leistiną kiekį. Be abejo, yra uogų ir su dar didesne natūraliai esančia šios rūgšties koncentracija, tačiau ar mes kiekvieną dieną valgome bruknes? Tikrai ne. Užtat produktus su konservantais - kasdien.

O kas išeitų sumaišius...

Taip pat kiekvieną dieną niekuomet nevalgėme ir, manau, iki šiol nevalgome jūros dumblių ir didelių kiekių natūraliai susidariusio mononatrio glutamato, kurio gauname iš gyvulių mėsos, žuvies ir paukštienos. Natūraliai maiste esančio ir kaip dirbtinio skonio stipriklio naudojamo (priedas žymimas E 621)  šio priedo kiekis skiriasi iki 30 kartų ( žaliavoje 0,05-0,15 g/kg, pagamintame gaminyje - net iki 1,5 g/ kg). Čia ir vėl tenka prisiminti etilo alkoholį ir palyginti kefyrą su degtine, nes taip paprasčiau suprasti tokius koncentracijos skirtumus.

Panašius skaičiavimus galime atlikti ir su kitais „natūraliais“ cheminiais priedais ir aptiksime, kad skirtumas tarp to, kas natūralu, ir dirbtinai pridedama yra nuo kelių iki keliolikos kartų. Tiesa, į pramoniniu būdu gaminamus produktus dedami stulbinančiai dideli kiekiai ne tik cheminių priedų.

Paprasčiausiais cukrus, kurio perteklius tikrai sveikatos neprideda, taip pat yra maisto pramonėje naudojamas įspūdingais kiekiais. Retas iš mūsų geriame (bent jau man dar neteko tokių žmonių sutikti) arbatą su 5-8 cukraus šaukšteliais, o tai juk yra įprastas cukraus kiekis gaiviuosiuose gėrimuose.

Dar viena tema, kurios maisto pramonės atstovai nemėgsta, tai skirtingų cheminių medžiagų sąveikos maiste. Kompleksiškai maisto priedų sąveikas nagrinėjantis Ulsterio universiteto profesorius, toksikologijos ir biovizualizacijos specialistas Vyvyanas Howardas 2005 m. atliko kai kuriuose gėrimuose ir bulvių traškučiuose esančių maisto priedų kompleksinį tyrimą, ir pastebėjo, kad kartu esantys priedai stiprino vienas kito veikimą ir, esant kai kurioms sąveikoms, pirminis maisto priedo efektas sustiprėdavo iki 7 kartų.

Beje, maisto pramonė puikiai kai kuriomis sąveikomis naudojasi, pvz., naudoja salietrą ne tik kaip konservantą, bet ir tuomet, kai nėra būtinybės apsaugoti maistą nuo anaerobinių bakterijų, tiesiog reikia paryškinti dažiklio spalvą.

Autorius

Gana lengvai pavyksta įtikinti, kad „mononatrio gliutamato natūraliai yra mėsoje - todėl jis nekenkia“, arba „benzoinė rūgštis yra uogose- todėl ji saugi“.

Taigi dirbtinai sumaišę gamtoje natūraliai niekuomet nesąveikaujančias medžiagas, galime gauti pakankamai pavojingus junginius. Apie tai plačiau kalbėti pradėta vos prieš kelerius metus.

Maisto produktus rinkimės kritiškai

Jau mano minėtas V.Howard'as duodamas interviu „The Independent” laikraščiui pareiškė: „Niekas nežino, ką šis cheminių elementų kokteilis gali padaryti ankstyvose (žmogaus- red. past.) vystymosi stadijose. Šis kokteilis pernelyg sudėtingas”.

Manau, į šio, vieno žymiausių Didžiosios Britanijos toksikologijos specialistų žodžius vertėtų įsiklausyti.

Visuomet po panašių straipsnių kaip šis, iškyla klausimas, tai vis tik koks maistas yra saugiausiais. Tikrai nenoriu sukelti nepagristų baimių ir nedrįsčiau skirstyti maisto a priori į gerą ir į blogą, tik noriu paraginti kuo kritiškiau žiūrėti į tuos, kurie teigia, kad jų gaminiai, kurių etiketės mirga nuo panaudotų cheminių junginių pavadinimų, yra visiškai saugūs.

Be to, primenu, kad Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba nurodo: „Gamintojai, pageidaujantys savo produktus ženklinti užrašais „Be E“, „Jokių E“, „Stop E“, „Be konservantų“, „Be saldiklių“ ir pan., privalo laboratoriniais tyrimais pagrįsti, kad konkretaus maisto priedo ar apskirtai jokių maisto priedų jų gaminamame produkte nėra“.

Autorius

Tad apsiginklavę logika, pagal kurią viskas kas natūralu yra nepavojinga, savo vaikui vietoje kefyro įpilkime į stiklinę trauktinę. O užkandai labai tiktų abrikosų kauliukai – kuo daugiau tuo geriau. Juk tai natūralių cianidų šaltinis.

Na, o kai jūs dar ir prisiminsite mano kelis kartus paminėtą kefyro ir degtinės palyginimą, tuomet, aptikę eilinį mokslinį, o greičiausiai visai ne mokslinį straipsnį apie vieno ar kito cheminio priedo natūralumą, galėsite esant progai patikrinti, ar Jums nesiūlo vertinti „dėgtinės“ žalos remiantis „kefyro“ poveikiu.