Šventė baigėsi – apdovanotieji žvaigždėmis restoranai, pritvirtinę prie durų tamsiai raudonas lenteles, paniro į sunkų darbą, iki kelių, iki alkūnių, rezervacijos plyšta per kraštus, jau pasirodė skelbimai – ieško darbuotojų ir žvaigždėmis apdovanotieji, ir ne, bet kur tu jų rasi, kai vasara ir visi išvažiavę į pajūrį, o čia ne sezoninis darbas.
Taip jau yra su „Michelin“ gidu: apdovanojimo džiaugsmas trunka trumpai, kaip sprogimas, o sunkus darbas lieka visam laikui, ir jau dabar Lietuvos restoranininkai planuoja, o kas gi bus 2025 metais, kaip pasilikus garsiausiame pasaulyje gastronomijos vadove, kaip gavus jame dar geresnį įvertinimą (nebus lengva, bet įmanoma, dar visai neseniai mes manėme, kad keturi restoranai pažymėti žvaigždėmis nėra įmanoma, nėra realistiška), ir, žinoma, tie, kas liko nusivylę šiemet, bandys vėl iš naujo.
Šiandien rašau apie restoraną sostinėje, kuris labai daug metų nenuleidžia rankų. Jis yra vienoje garsiausių sostinės vietų, Odminių gatvėje, su karališku, imperatorišku, neįtikėtinu vaizdu į Katedros aikštę (vaizdas toks, kaip ir įtraukto į gidą „Telegrafo“, kuriam vadovauja Justinas Kapkovičius – apie tai rašiau šiemet: „Užkalnis inspektuoja: tokie restoranai kelia Lietuvą į naują lygį. Už tiek Paryžiuje nepavalgytumėte“).
Mano santykis su Sue’s Indian Raja nebuvo lengvas: žinau, kad savininkas skaudžiai priėmė mano apžvalgą, rašytą daugiau nei prieš dešimtmetį, o aš sunkiai priėmiau tai, kaip jis reagavo, ir emocijų gausa trukdė bandyti iš naujo, ir daug metų man Vilniuje tebuvo dvi indiškos vietos: puikus restoranas Blue Lotus („Užkalnis pripažino: mano kūryba yra paveikta Indijos kvaišalų“) ir Mažoji Himalaja („Užkalnis: šis indų restoranas toks puikus, lyg būtų ne Lietuvoje“) – beje, pastarojo savininkai neseniai atsidarė naują restoraną „Mažoji Himalaja Momo ir tandoori“, Pylimo gatvėje, dar nebuvau, bet labai nekantrauju nueiti.
Nes tokie man yra reikalai su indišku maistu: aš per ilgai gyvenau Britanijos imperijos teritorijoje (beveik septyniolika metų), kad galėčiau jį pamiršti, Indijos maistas yra mano genetinio kodo dalis, tie skoniai yra mano jaunystės patirtys, kaip ir vairavimas kairiąja kelio puse, kaip ir arbata su pienu, kaip ir anglų kalba, kurią moku ir myliu labiau, nei lietuvių.
Sue’s Indian Raja interjeras prabangus, žvilgantis, įmantrus ir labai tradicinis ta prasme, kad jie nestabdo, Indijoje retai dalykai yra apie kuklumą ir asketiškumą. Tai spalvų ir skonių kraštas.
Vienintelis dalykas, kur man labai, labai norėtųsi papildymo, tai skambanti muzika. Indijos restorane man ne mažiau, nei aštrių padažų, reikia tradicinės Indijos muzikos, kad kurtų nuotaiką. Jei kitąsyk jos nerasiu, klausysiuos per ausines.
Valgiaraštis didelis, labai tradicinis, nepigus, bet kiekviename patiekale buvo labai daug kokybės, pradedant nuo papadamų, lęšių miltų paplotėlių, kuriais prasideda puota (mudu ėmėme Masala Papadam, su svogūnais ir pomidorais, 6 EUR turbūt gyvenime nesu mokėjęs už porciją, bet viskas keičiasi – ir puikūs namų gamybos padažai prie to patiekalo).
Devynis eurus kainavo svogūnų badžiai, tai yra tokie žiedais pjaustytų svogūnų kukuliai (nors sakoma – svogūnų žiedai), kurie apvoliojami žirnių miltų tešloje ir gruzdinami aliejuje. Aliejus šviežutėlis, svogūnai nepermirkę, ne per sunkūs. Prieš akis pradėjo šmirinėti raudoni angliški autobusai ir suskambo himnas „Dieve, saugok karalienę“ – žinau, kad dabar toje šalyje yra karalius, bet aš beveik visą gyvenimą pragyvenau prie Elžbietos II-osios ir kitaip jau nepriprasiu.
Indiška duonelė, naan, kepta specialioje krosnyje (3.75 EUR už česnakinį naan, ir bulvėmis su prieskoniais prikimštas kulcha naan, 5.50 EUR irgi naujųjų laikų Britanijos kultūros naujadaras: britai atnešė bulves į Indiją, kaip, beje, ir arbatžoles).
Dveji kariai (curry, ir reikia tarti ne „kąąąris“, kaip dažnai sakoma Lietuvoje, bet labai trumpą raidę „a“, kaip žodyje „katinėlis“) – vienas kokosinis su riešutais, korma, labai mėgstamas Anglijoje užsieniečių ir vaikų, nes ten nėra beveik jokio aštrumo – šiaip Azijoje kormų būna labai įvairių, bet čia ji buvo tokia, prie kurios esu pripratęs Britanijoje. Mano pakeleivė atkreipė dėmesį, kad labai aukštos kokybės sudedamosios dalys ir itin puikus balansas.
Antrasis karis buvo Butter Masala krevetės, sviesto padaže su grietinėle (18.50 EUR), padažas aštresnis, nes iš pietų Indijos, tačiau irgi labai jaučiau itin geras sudedamąsias dalis. Tai nebuvo indiški padažai iš konservų.
Dviese sumokėjome 78.05 EUR ir dešimt eurų arbatpinigių: pavyko išsisukti nelabai brangiai ir nepasiekti triženklės sumos. Nepaisant to, kad užsakymas neatrodė didelis, sotumas buvo absoliutus, čia gal dėl tų gruzdintų svogūnų, o gal todėl, kad indiška virtuvė šiaip yra itin soti.
Įspūdis – vienas geriausių, ką man pavyko šiemet ragauti. Manęs jau klausia draugai, o kada bus kas nors suvartyta ir sukritikuota „Laukinių žąsų“ apžvalgose? Nelinkęs dabar esu kritikuoti, šiame gyvenimo etape, o ir šiaip specialiai niekada neieškojau konfliktų, esu vis malonesnis žmogus ir mano patirtys gyvenime vis geresnės. Teigiami karmos balai byra į mane auksiniu lietumi.
Penkios žąsys iš penkių ir noriu grįžti.
Sue’s Indian Raja, Odminių g. 3, Vilnius. Tel: +370 5 266 1888. Tinklalapis: www.suesindianraja.lt
Pirmadieniais nuo 17:00 iki 23:00, nuo antradienio iki sekmadienio – nuo 11:30 iki 23:00.
