Žinoma, tai netiesa. Geri restoranai seniai yra įprastinė vieta visiems, kas tik ten nori eiti ir kas nesėdi nieko neveikdamas arba žiūrėdamas Eurovizijos nesąmonę ir naršydamas melagienų ir dirbtinio intelekto kvailystes socialiniuos tinkluose, o užsiima protinga ir konstruktyvia veikla, nukreipta į vertės, gėrio ir turto kūrimą.
Žmogui yra prieinama viskas, kur jis pasirenka nukreipti savo resursus, čia tik laisvos valios klausimas. O patį terminą „paprastas žmogus“ ketinu netrukus uždrausti, nes rytoj švęsime sausio tryliktąją, ir tą dieną mes gynėme laisvę dar ir todėl, kad visi žmonės galėtų būti nepaprasti. Išankstiniai jums sveikinimai šios didelės šventės proga.
O kaip jūsų labiausiai autoritetingas ir didžiausią įdirbį turintis maisto kritikas Baltijos šalyse, dirbantis jums, lankausi visur, net kebabinėse, greitojo maisto restoranuose ir picerijose. O dabar buvau pakelės užeigoje, bet ne dėl dirbtinio įvairovės skatinimo, o todėl, kad keliavome filmuodami laidas su mano kolega, draugu ir mokytoju Rokiškiu Rabinovičiumi (Ričardu Savukynu), ir nuo begalinio šnekėjimo automobilyje su įjungta kamera pavargome ir išalkome.
Alinavos Karčiama yra prie kelio iš Vilniaus į Ukmergę, ir tą kelią rekomenduoju visiems: kai tik pravažiuosite šiaurinio Vilniaus kamščius, tai prieš jus atsivers vienas smagiausių kelių mūsų šalyje, tiesus, lygus ir nuteikiantis geroms mintims.
Didžiausias klausimas, kuris kils daugeliui: karčema ar karčiama? Pasirodo, galima rašyti ir taip, ir kitaip. Žodis yra slaviškos kilmės, taip kad tradiciškai kaip kas girdėjo, taip ir rašė.
Didelė iškaba žada daugelį malonumų: konferencijų salė, banketai, furšetai, nakvynė, elnynas, fotosesija su elniais ir lamom. Fotosesijos teko atsisakyti, nes būtume išgąsdinę gyvūnus, ypač aš.
Didžiulė teritorija, iš medžio drožti menai. Bet mus labiausiai domino, ar gausim pavalgyti, ir jau prie durų pasitinka optimistiškas ženklas: „Šiandien kepame šašlykus. Tik 7.50“.
Mudu su ponu Rokiškiu dešimtis kartų svajodavom savo kelionėse apie šašlykus, ir tiek kartų jų negaudavom, tiesiog jau esame pratę prie nusivylimų. Čia kaip kaimiška dešra Naujųjų Valkininkų miško gėrybių turgelyje – važiuojam ir važiuojam, ir vis išparduota ir išparduota. Tik vieną kartą pasisekė prieš naujuosius. Ten, žinokit, tokia kvapni dešra, kad visas šaldytuvas pradeda kvepėti kaip jubiliejus ir šventė. Bet čia nukrypau nuo temos.
Restoranas erdvus, nepasakyčiau, kad tokie ilgi suolai karčemoje yra mano mėgstamiausi (bet žinau, kad didelėms kompanijoms patinka, čia tiems lankytojams, kas turi draugų, ko apie mane nepasakysi), ir pasigedome kabyklų paltams (čia Lietuvos valgymo vietų lėtinis susirgimas, jei kas turi pakankamą rūbinę, tai žinok, kad esi labai prabangioje vietoje ir prie durų bus raudonas Michelin ženklas), bet viskas gerai. Lubos aukštos, langai dideli, o ant sienos nuostabūs, mano sovietinę vaikystę primenantys paveikslai, suklijuoti iš gintaro. Tai liaudies meno žanras, kuris yra toks tradicinis, kaip ir kilimas kaime pas jūsų močiutę ant sienos, su elniais arba trim lokiais. Miela.
Pasiėmėm po charčio sriubą (taip ir nesupratom, ar su aviena, ar su ėriena, ir pamiršom paklausti, nes atrodė tai taip, tai kitaip) – soti, kvapni, neįmanoma suvalgyti viso dubens, ir tik keturi eurai už porciją. Kas sakė, kad Lietuvoje sunku ir brangu gyventi? Keturi eurai. Pagalvokit patys, prieš skųsdamiesi kylančiomis kainomis. Keturi eurai šalyje, kur trys-keturi tūkstančiai eurų per mėnesį yra nelabai didelis atlyginimas.
Gerbiamas Dr Rokiškis norėjo dar salotų, ir jas gavo su kosminiu grietinės kiekiu. Restoranas negaili nieko, matyt, padavėja virtuvei pasakė, kad atėjo du tokie pavalgantys, pasirūpinkit. Ir teisingai. Salotos paprastos, bet kažkaip irgi gerai nuteikė. Nors bičiulis man nedavė, sakė, pats yra alkanas.
Užsisakėme po šašlyką – gerbiamasis mano draugas su bulvytėmis fri (nacionalinės lietuvių bulvytės, kurios yra mūsų šalies nepriklausomybės laikų kooperatinės kavinės ženklas ir simbolis, mes esame bulves mylintis kraštas), o aš – su bulvių koše, vistiek, žinote, esu labai daug užjūriuose gyvenęs ir pripratau prie visokių poniškų garnyrų.
Daugelis galvoja, kad šašlykas yra gruzinų patiekalas, ir tai nėra tiesa. Sakartvele, žinoma, yra panašių patiekalų, bet į Lietuvą jis atėjo iš Sovietų Sąjungos, o į Rusiją – iš Krymo totorių, ir kilęs nuo žodžio şış, kuris reiškia iešmą. Ant iešmo, žinoma, mėsą kepa daugybėje šalių, tai tradicinis dalykas ir buvusioje Persijoje, ir Turkijoje, ir visame Kaukaze.
Bet dabar Lietuvoje jis taip mylimas, kad jį laikas paskelbti dar vienu mūsų nacionaliniu patiekalu, greta picos, kebabo, cepelinų ir sušių. Jis, be to, labai sveikas, palyginti su gruzdintais, riebaluose keptais arba miltiniais patiekalais. Ir čia, Alinavos karčemoje, jis nuostabiai kvepėjo dūmais, nes jį kepa ant tikrų malkų, o dar restorane buvo pakurta tikra plytinė krosnis, ir gal todėl mūsų nuotaika tolydžio gerėjo.
Mums pasiūlė dar ir cepelinų, ir mes, būdami atsargūs ir siekdami nepersivalgyti, paprašėme porciją padalinti į dvi dalis, kiekvienam herojui po cepeliną. Cepelinus mėgstu kietesnius (jie buvo skanūs, bet pasirodė kiek suvirę), tarkiai puikūs, mėsos viduje daug ir ji puikios kokybės, o jau spirgų puikumas – turiu pripažinti, vieni geriausių spirgų per pastaruosius pora metų, tokie tiesiog vadovėliniai. Jeigu Lietuvoje kurtų kokius nors spirgų ir spirginimo kursus, šis restoranas galėtų vykdyti mokymus.
Ir porcija cepelinų – septyni eurai. Ar juos kas nors subsidijuoja, kad taip epiškai pigu?
Dviese pavalgėme už 45,20 EUR ir dar palikome arbatpinigių, kad būtų lygiai penkiasdešimt.
Ši vieta atspindi tą gerą, sąžiningą, nuoširdžią provincijos Lietuvą, kuri yra mūsų stuburas ir stiprumo šaltinis. Ji nusipelno žymiai daugiau lankytojų. Jei važiuosite Ukmergės link, sustokite ir pradžiuginkite juos savo apsilankymu. Sakykite, Užkalnis jus atsiuntė.
Keturios žąsys iš penkių.
Alinavos Karčiama, Puoriai (kelias Vilnius-Ukmergė, 38 km nuo Vilniaus), Širvintų rajonas. Tel. +370 614 44418.
Nuo trečiadienio iki sekmadienio – nuo 11:00 iki 16:00
