Taip rimtai pažiūrėjau į šitą užduotį, kad net ne pats vienas nuėjau: man vietą pasiūlė garsusis internetų personažas, Rokiškis Rabinovičius, kuriam reklamos nereikia – jis rašo tinklaraštyje viską apie viską, turi begales nekentėjų ir dar daugiau keistų draugų. Jis sako, atvažiuok į Jeruzalę (ne tą, kuri Izraelio sostinė, o tą, kuri Vilniaus miegamasis rajonas), ten, sako, yra „Klaipėdos senamiestis“, tau patiks, čia, sako, kaip „Rugiagėlė“. Sakau, gal „Pakalnutė“? Taip, sako, maždaug taip. Pigu ir skanūs karbonadai.
Pas Rokiškį į Jeruzalę nuvažiuoti man ne problema. Man tam tikra problema yra Vilniuje važiuoti į restoraną (tiksliau, šitas save vadina „muzikinis klubas“, tai ten būna koncertai), kuris vadina save uostamiesčio rajonu už 300 km nuo Vilniaus, apie kurį žinojau tik tiek, kad kai „Klaipėdos senamiestis“ buvo Vilniaus Senamiestyje, keldamas disonansą miesto svečiams, nebuvo vietos, kur norėjau eiti mažiau, nei ten. Man atrodo, jis ir dabar ten yra. Čia tas pats, kas atidaryti kepyklą Kėdainiuose ir ją pavadinti „Senoji Plungė“. Maniau, kad „Laukinėse Žąsyse“ niekada gyvenime nebus apžvalgos apie „Klaipėdos senamiestį“. Maniau, greičiau jau nueisiu į valgyklą „Gaisrininko sapnas“ negu ten.
Bet žmogus stato planus, o Dievas juos koreguoja. Ir štai aš važiuoju į restoraną, kurio net taksi vairuotojas negali rasti, nes kai namo numeris yra „1F“, tai sėkmės ir saldžių sapnų. Paskui vis tiek surandu, nes turiu talentą.
Restoranas yra rūsyje ir aplink yra daug televizorių, kurie rodo futbolą. Iš pradžių rodė be garso, paskui garsą įjungė, ir mes nusprendėme, kad futbolą, kaip ir vakaro žinias, geriausia žiūrėti išsijungus garsą.
Iškart pripažįstu, kad „Klaipėdos senamiestyje“ man patiko. Pirmiausia todėl, kad manęs ten niekas nepažino: Jeruzalė yra taip toli nuo Vilniaus, kad ten gyvenimas teka kitoje laiko juostoje. Ten, Jeruzalės miegamųjų namų rajone, dabar yra maždaug 1999-ieji, tai yra, kai nebuvau niekam žinomas, išskyrus mano šeimą (ir tai gal ne visi giminės labai mane mėgo) ir gal dar apie mane prisiminė mano bendramoksliai. Truputį keista, kad ten kainos surašytos eurais, ir eurus priima apmokėjimui. Aš beveik galiu pažadėti, kad, išsitraukus pluoštą litų, galėtumėte ten jais sumokėti. Kursu „vienas prie vieno“.
Rokiškis Rabinovičius, atsisėdęs priešais mane ir gerdamas kavą (jis prieš maistą visada užsigazuoja kava, kas yra geras būdas pagerinti skoninius pojūčius daugelyje paprastesnių Vilniaus visuomeninio maitinimo vietų), sako, kad čia visi ima gruzdintas sūrio lazdeles („Senamiesčio piršteliai“), 4,50 Eur, kurios yra klasika. Padavėja (labai gera, draugiška, geranoriška padavėja, kuri irgi vargu ar mane pažino, už ką jai ačiū – aptarnavo puikiai) taip pat patvirtino, kad visi jas mėgsta. Gerai, sakau, tegu būna piršteliai.
Jaučiu, kaip mano protas atsisuka dvidešimčia metų atgal, todėl, sakau, neškit dar gruzdintų koldūnų su mėsa (3 Eur). Mano pašnekovas kilsteli antakius, matau, kad supranta, kad man jau negerai, bet nenori manęs stabdyti. Taip būna, kai draugas pasiūlo eiti uostyti klijų, o tau nepatogu atsisakyti.
Beveik užsisakau „Aristokratų“ sūrio rinkinį, bet Rabinovičiaus ranka mane sustabdo, sako, čia didelės porcijos, dar pagrindinių imsim, sako. Taip ir nesužinojau, kokį sūrį valgo Jeruzalės aristokratai, grafai ir markizai.
Pagrindiniams patiekalams mano bičiulis pasirenka kiaulienos karbonadą (5 Eur), o aš pagalvoju, kad gyvenu vieną kartą, ir todėl imsiu kapitono kepsnį „Senamiestis“. Čia firminis patiekalas, sako man (7,50 Eur).
Po teisybei, tai aš negaliu sustoti užsisakinėjęs. Kainos tokios mažos, kad aš galėčiau užsakyti viską, ką jie turi meniu, ir man dar liktų grąžos nuo šimto litų. Atsiprašau, šimto eurų. Bet tam ir yra draugas, kad mane sustabdytų.
Jūs klausiate manęs: Andriau, sakyk, kaip maistas? Sakau: kaip palikau prieš dvidešimt metų, taip ir radau. Ne, karbonadas nebuvo toks, kaip Salantų „Pakalnutės“, kuri yra pasaulio karbonadų standartas. Vidutiniškas karbonadas. Bet mano draugas skaniai suvalgė. Ir penki eurai, žmonės, klausykite, ką sakau. Penki eurai už karbonadą Vilniuje. Na, gal ten jau ne visai Vilnius, betgi ir ne Baltarusija.
Mano keistas kepsnys buvo du kiaulienos gabalai su vištiena tarp jų, ir su sūriu, ir su grybukais ant viršaus. Žinot, kas keisčiausia? Nepasakysiu, kad buvo neskanu. Buvo autentiškas, ryškus, švytintis praeities skonis. Trūko tik ananaso ir kokoso drožlių. Ir tai nėra blogai. Dabar, kai jūs skaitote šį tekstą, aš esu pakeliui žiemoti į Argentiną (turėjau pasigirti ir pasigyriau), o jūs, tikiu, kviečiate taksi ir važiuojate to kepsnio į „Klaipėdos senamiestį“.
Dar ten buvo ir gruzdinti koldūnai. Kaip jie? Kaip gruzdinti koldūnai. Tokie akmenukai. Su baltu padažu, kuris padėjo jiems taip pat, kaip padėtų akmenukams. Manot, nesuvalgėm? Suvalgėm, ir dar kaip.
Na, ir dar buvo firminiai piršteliai. Piršteliai tokio dydžio, kad tai galėtų būti Šreko pirštai. Kiekvienas pirštelis buvo, kaip čia pasakius – na, sakykim šitaip: žinot posakį „nelygink pirštu su vienu daiktu“? Tai va, jeigu pirštai būtų tokie, tai juos galima būtų lyginti su vienu daiktu.
Dviese sumokėjome, kartu su gėrimais, 35 Eur ir dar arbatpinigių.
Ar man patiko „Klaipėdos senamiestyje“? Labai. Jaučiausi pasinėręs į jaunystę, kuri nebegrįš. Suvalgiau viską, kas buvo ant lėkščių. Ar rekomenduočiau kitiems? Dieve mano, ne. Čia turi būti asmeninis pasirinkimas, pilnai suvokiant atsakomybę už pasekmes, kaip santuoka arba undinės tatuiruotė. Jei norite pasinerti į tirštą nostalgijos dūmelį ir jei niekinate visus tuos prakeiktus gurmanus su visais jų sušiais ir sašimiais ir Kobės jautiena, atkeršykite jiems ir važiuokite į „Klaipėdos senamiestį“. Mano darbas buvo tik papasakoti. Gerų naujųjų metų.
Dvi žąsys iš penkių.
Muzikinis klubas „Klaipėdos senamiestis“, Ateities g. 1F, Vilnius. Tel. +370 699 88011. Facebook profilis.
Nuo pirmadienio iki trečiadienio: nuo 11:00 iki 23:00. Ketvirtadieniais nuo 11:00 iki vidurnakčio. Penktadieniais nuo 11:00 iki 02:00. Šeštadieniais nuo vidurdienio iki vidurnakčio. Sekmadieniais nuo vidurdienio iki 23:00.