Išsekimo sindromas – ne tik trumpalaikė asmeninė krizė, bet ir rimta grėsmė psichikos sveikatai, sako kognityvinės elgesio terapijos konsultantė Janina Sabaitė.
– Lietuvos ir užsienio leidiniuose pateikiama įvairių išsekimo – angl. burnout – sindromo apibūdinimų. Juose akcentuojama, kad išsekimo sindromas išsivysto dėl ilgalaikio streso, didelio darbo krūvio, o ši būsena nėra „gydoma“ atostogomis. Taip nusakomas suaugusiųjų išsekimo sindromas. O kokie jaunimo perdegimo sindromo požymiai? Kuo pasižymi jaunų žmonių savijauta? Ar skiriasi suaugusiųjų ir jaunimo išsekimo sindromo simptomai?
– Jaunimo perdegimas dažnai pasireiškia subtiliau, tačiau jo poveikis yra ne mažiau žalingas. Pagrindiniai požymiai apima nuolatinį nuovargį, motyvacijos praradimą ir emocinį jautrumą. Skirtingai nuo suaugusiųjų, jauni žmonės dažnai dar tik formuoja savo tapatybę, todėl perdegimas dažnai būna susijęs su stipriu nerimu dėl ateities ir savivertės krize. Jie gali tapti labiau užsisklendę, vengti socialinio gyvenimo arba net per daug pasinerti į virtualų pasaulį. Be to, mokslo rezultatai staiga gali suprastėti, o kasdienės veiklos – prarasti prasmę.
Požymiai:
emocinis ir fizinis išsekimas: nuolatinis nuovargis, energijos stoka, sunkumai sutelkiant dėmesį,
motyvacijos praradimas: prarandamas susidomėjimas mokslu ar mėgstamomis veiklomis,
kognityviniai sunkumai: sunku susikoncentruoti, blogėja akademinė veikla,
socialinis atsiribojimas: vengimas bendrauti, padidėjusi priklausomybė nuo socialinių tinklų ar virtualių žaidimų,
padidėjęs jautrumas: emociniai protrūkiai, nerimas, depresijos požymiai.
– Kaip jaučiasi išsekimo sindromą patiriantys mokiniai. Į ką atkreipti dėmesį jų tėvams?
– Mokiniai, kenčiantys nuo perdegimo, dažnai skundžiasi nuolatiniu nuovargiu ir galvos skausmais, jiems gali pasireikšti dažni „negerai jaučiuosi“ momentai, kai vaikai nenori lankyti pamokų.
Tėvai turėtų atkreipti dėmesį į staigius akademinės veiklos pokyčius – pavyzdžiui, anksčiau stropus vaikas staiga praranda motyvaciją mokytis. Taip pat svarbu pastebėti elgesio pokyčius, tokius kaip padidėjęs dirglumas ar noras izoliuotis nuo šeimos bei draugų. Tai signalai, kad vaikui gali reikėti pagalbos.
– Dėl kokių priežasčių jaunus žmones ištinka perdegimo sindromas? Dideli krūviai paskutinėse mokyklos klasėse ir universitete?
– Tikrai taip, tačiau ne tik tai. Dideli mokymosi krūviai – egzaminų spaudimas, užklasinė veikla, tėvų ir mokytojų lūkesčiai – yra pagrindiniai veiksniai. Tačiau svarbu nepamiršti ir kitų: neaiškios ateities perspektyvos, nuolatinis socialinis spaudimas „būti geriausiu“, socialinių tinklų poveikis bei netinkamas streso valdymas. Universitetuose, kur dažnai tenka gyventi savarankiškai, jaunimas susiduria su papildomais iššūkiais – savarankiškumu ir spaudimu pritapti.
Mūsų visuomenėje žmogus vis dar vertinama pagal jo „sėkmę“ ar „nesėkmę“, pagal rezultatus, tačiau nėra akcentuojama, jog kiekvienas žmogus yra savaime vertingas. Ir orientacija į pasiekimus, rezultatus sukuria ydingą praktiką lygintis, spausti save, o tėvams bei mokytojams – nuolat daryti spaudimą jaunimui, kad turėtų kuo pasigirti ir pasidžiaugti. Kol kas, deja, dar nemokame džiaugtis, kad tiesiog esame žmonės, džiaugtis prasmingu bendravimu, dvasinėmis vertybėmis ir pan.
– Ar būtų galima išskirti, kokiems charakterių tipams didesnė perdegimo rizika? Galbūt labiau ambicingiems, norintiems daug pasiekti jaunuoliams? O gal intravertiško tipo asmenybėms?
– Perdegimas tikrai dažniau pasireiškia ambicingiems jaunuoliams, kurie siekia tobulybės arba stengiasi įtikti aplinkiniams. Perfekcionistai, kurie netoleruoja klaidų ir jaučia nuolatinį spaudimą pasiekti aukštus rezultatus, taip pat yra rizikos grupėje. Kita vertus, intravertai, linkę laikyti emocijas viduje, taip pat gali būti labiau pažeidžiami, nes jie rečiau ieško pagalbos. Tad svarbu atkreipti dėmesį ne tik į asmenybės tipą, bet ir į tai, kaip jaunuolis tvarkosi su stresu.
– Kaip manote, ar tarp jaunų žmonių egzistuoja konkurencija? O jei taip, ar ji prisideda prie išsekimo sindromo atsiradimo?
– Be jokios abejonės. Konkurencija tarp jaunimo yra didelė tiek akademinėje, tiek socialinėje srityje. Mokyklose ir universitetuose jaunimas nuolat jaučia spaudimą būti geriausiais, o socialiniuose tinkluose – nuolatinį palyginimą su kitais. Tai gali sukelti „nepakankamumo“ jausmą ir gilinti stresą. Tokia konkurencinė atmosfera ne tik mažina savivertę, bet ir gilina emocinį išsekimą.
– Ar prie jaunų žmonių išsekimo prisideda socialiniai tinklai? Turbūt neperdėsiu sakydama, kad dauguma gyvena pusiau virtualų gyvenimą.
– Socialiniai tinklai yra galingas streso šaltinis. Jie skatina nuolatinį palyginimą su kitais – kas atrodo laimingesnis, sėkmingesnis ar gražesnis. Be to, nuolatinis buvimas „online“ neleidžia jaunimui pailsėti, o virtualus bendravimas neatstoja gyvo kontakto. Moksliniai tyrimai rodo, kad gyvo bendravimo metu išsiskiria oksitocinas, kuris mažina streso lygį. Tuo tarpu socialiniuose tinkluose tokio efekto nėra – jie tik gilina emocinę tuštumą.
– Ar pandemijos laikotarpis turėjo įtakos jaunimo psichikos sveikatai? Galbūt po jo jauni žmonės pasidarė jautresni? Gal ir dėl šios priežasties daugėja išsekimo sindromo atvejų?
– Pandemijos laikotarpis stipriai paveikė jaunimo emocinę sveikatą. Ilgalaikė izoliacija, nuotolinis mokymasis ir neapibrėžta ateitis padidino nerimo ir depresijos lygį. Daug jaunų žmonių tapo jautresni stresui, ir jų gebėjimas susidoroti su sunkumais sumažėjo. Po pandemijos pastebime augantį perdegimo atvejų skaičių – jaunuoliai dar neatsigavo nuo patirtų pokyčių ir įtampos.
– Kaip padėti jauniems žmonėms, išgyvenantiems išsekimo būseną? Ką jūs, kaip psichikos sveikatos specialistė, rekomenduotumėte?
– Pirmiausia svarbu kurti sveiką rutiną: užtikrinti reguliarų miegą, subalansuotą mitybą ir fizinį aktyvumą. Taip pat labai naudinga praktikuoti streso valdymo technikas, tokias kaip sąmoningumo ugdymo (mindfulness) ar kvėpavimo pratimai. Tėvai ir mokytojai turėtų skatinti atvirą dialogą – jauni žmonės turi jaustis išklausyti. Jei perdegimo požymiai gilėja, būtina kreiptis į specialistus – mokyklos psichologą, šeimos gydytoją ar psichoterapeutą. Galiausiai, svarbu suprasti, kad pagalbos ieškojimas nėra silpnumo ženklas, o pirmas žingsnis į sveikesnį gyvenimą.
Kognityvinės elgesio terapijos konsultantės Janinos Sabaitės patarimai, kaip padėti jaunimui:
1. Individualios priemonės:
Rutinos kūrimas: reguliari miego, fizinio aktyvumo ir mokymosi rutina.
Atsipalaidavimo technikos: sąmoningumo ugdymo (mindfulness) pratimai, kvėpavimo pratimai ar meditacija.
Socialinio palaikymo skatinimas: skatinti gyvą bendravimą.
2. Pagalbos ieškojimas:
Psichologai, psichoterapeutai – ypač naudinga kognityvinė-elgesio terapija (CBT), pagalbos grupės, streso valdymo užsiėmimai, dėmesingo įsisąmoninimo praktikos.
Mokyklos psichologas – dažnai pirmas žingsnis jauniems žmonėms.
3. Tėvų vaidmuo:
Kurti atvirą ir palaikantį bendravimą, pastebėti perdegimo požymius.
Vengti spaudimo pasiekti „idealių rezultatų.“
Demonstruoti ir komunikuoti aiškias žinutes apie tai, kad vaikas, paauglys – jau pats savaime vertingas, nepriklausomai nuo jo rezultatų. Ir skatinti ne pasiekimus, bet pastangas ir mokymąsi.
4. Sisteminis požiūris:
Mažinti mokymosi krūvį ir įvesti psichikos sveikatos ugdymo programas mokyklose.
Reguliuoti socialinių tinklų naudojimo laiką per sąmoningumo ugdymą.
Edukuoti mokyklų bendruomenę ir ypač mokytojus apie tai, kokią jie įtaką daro jaunimo savijautai savo veiksmais, žodžiais ir demonstruojamu požiūriu.
Kurti mikroklimatą, kur jaunuoliai jaustųsi psichologiškai saugiai, o mokyklų psichologai nebūtų tik „gaisrininkai“, dirbantys su kriziniais atvejais.
Svarbu: kai perdegimo požymiai gilėja ir juos suvaldyti savarankiškai tampa sunku, būtina kreiptis pagalbos į kvalifikuotus psichikos sveikatos specialistus.