Gyvenimas būtų gerokai paprastesnis, jei istorija ir jos pamokos būtų tokios vienašališkos, kaip dabar viešojoje erdvėje įsitvirtinęs nuolaidžiavimo politikos ir jos pamokų supratimas. Kaip beveik visada, tikrovė gerokai sudėtingesnė, negu ją vaizduoja politikai, žurnalistai, mokslininkai.
Prieš pusę amžiaus britų istorikas Paulas Kennedy’is rašė, kad nuo XIX a. vidurio Didžiosios Britanijos vyriausybės nuosekliai vykdė nuolaidžiavimo politiką, pirmenybę teikdamos pragmatinei, susitaikėliškai užsienio politikai, grindžiamai prielaida, kad taikus ginčų sprendimas yra naudingesnis Jungtinei Karalystei nei karas tais atvejais, kai nacionaliniai interesai nėra pernelyg pažeidžiami.
Buvo siekiama derybomis ir kompromisais ginčus spręsti pripažįstant ir tenkinant nuoskaudas, taip išvengiant brangaus, kruvino ir galbūt labai pavojingo ginkluoto konflikto. Ši politika derėjo su ilgalaike britų teisingumo ir moralinių sprendimų ieškojimo tradicija nuo evangelikų judėjimo pradžios bei su pacifistinėmis nuotaikomis, kurios vyravo viešojoje erdvėję, ypač darbininkų judėjime. Be to, karai būtų buvę ekonomiškai žalingi, o būtų buvę sunku apginti milžinišką imperiją, ką rodo dabartiniai nesibaigiantys JAV karai.
Tokie įsitikinimai galėjo būti protingi normaliais laikais, bet 1938-ieji nebuvo normalūs. Tuo metu Didžiosios Britanijos geopolitinė padėtis buvo tokia, kad galiausiai ji buvo neišsprendžiama ta prasme, kad nebuvo gero ar tinkamo sprendimo. Pasak P. Kennedy’io, buvo galima rinktis tik iš blogybių. Kiti istorikai pažymi, kad buvo nuogąstaujama, jog kilus karui vokiečių bombonešiai Londoną nuniokotų per pirmąsias karo savaites.
Post-factum aišku, kad nereikėjo nusileisti Hitleriui, kaip ir post-factum mes visi išmintingi. Bet neaišku, kokios yra Miuncheno pamokos, kiek jos yra unikalaus momento išraiška, kiek jas galime apibendrinti. Hitleris buvo išskirtinai kraugeriškai nusiteikęs, pyko, kad Didžioji Britanija ir Prancūzija jam nusileido, nes siekdamas būti pergalingu karvedžiu, jis troško karo ir kraujo.
Ne be pagrindo Hitleris yra blogio įkūnijimo simbolis. Dauguma diktatorių, net ir kruviniausi kaip Stalinas ir Mao Dzedongas, džiaugtųsi, jei pasisektų be karo atplėšti didelę kaimyno teritorijos dalį. Kadangi dabarties autokratai nėra hitleriai, neaišku, kiek Miuncheno pavyzdys padeda dabarties politikams priimti protingus sprendimus.
Ne be pagrindo Hitleris yra blogio įkūnijimo simbolis. Dauguma diktatorių, net ir kruviniausi kaip Stalinas ir Mao Dzedongas, džiaugtųsi, jei pasisektų be karo atplėšti didelę kaimyno teritorijos dalį. Kadangi dabarties autokratai nėra hitleriai, neaišku, kiek Miuncheno pavyzdys padeda dabarties politikams priimti protingus sprendimus.
Nuolaidžiavimo politika nėra visada pragaištinga ir kontrproduktyvi. Harvardo profesorius Stephenas Waltas pažymi, kad mes linkę nepastebėti sėkmingų nuolaidžiavimo politikos atvejų, nes tada gyvenimas tęsiasi įprasta vaga ir nėra didelio karo, kuris patrauktų visų dėmesį. Bet tokių naudingų atvejų būta. Per Kubos raketų krizę Rusija sutiko atitraukti savo raketas, nes prezidentas Johnas F. Kennedy’is nusileido ir slapta įsipareigojo išvesti Turkijoje dislokuotas raketas „Jupiter,“ kurios SSRS sukėlė panašią grėsmę, kaip sovietų raketos Kuboje būtų sukėlusios JAV. Kremlius pažadėjo viešai neminėti raketų atitraukimo, o susitarimas buvo toks slaptas, kad apie jį nežinojo net viceprezidentas Lyndonas B. Johnsonas.
JAV žvalgyba teisingai numatė, kad Maskva ryžtasi pulti. Tuo metu rašiau, kad „Vašingtonas neslepia, kad jis ir daugelis NATO narių neskuba Kijevui siūlyti narystę, nors neatsisakys ir nepakeis savo ’atvirų durų’ politikos.“ Vašingtonas laikėsi tvirtai, bet ar dėl to ryžtingumo laimėjo pasaulis ir dabartinio karo nusiaubta ir toliau naikinama Ukraina?
Atsisakymas nuolaidžiauti ne visada sukelia geriausius rezultatus, priveda diktatorius atsitraukti ir sudaro sąlygas karui išvengti. 2021 m. pabaigoje Rusija pradėjo masiškai telkti savo karius Ukrainos pasienyje, JAV žvalgyba teisingai numatė, kad Maskva ryžtasi pulti. Tuo metu rašiau, kad „Vašingtonas neslepia, kad jis ir daugelis NATO narių neskuba Kijevui siūlyti narystę, nors neatsisakys ir nepakeis savo ’atvirų durų’ politikos.“ Vašingtonas laikėsi tvirtai, bet ar dėl to ryžtingumo laimėjo pasaulis ir dabartinio karo nusiaubta ir toliau naikinama Ukraina?
Vėl įžengiama į „kas būtų buvę, jei būtų buvę“ scenarijų pinkles. Nežinome, ar V. Putinas būtų priėmęs Vakarų nuolaidą, didžiavęsis laimėjęs didelę pergalę ir nurimęs, ar būtų didinęs spaudimą ir pradėjęs reikalauti, kad Baltijos šalys paliktų NATO ir taptų neutralios. 1941 m. Jungtinės Valstijos nenusileido Japonijai, nuolat didino jai spaudimą ir atsisakė persvarstyti jos reikalavimus. Pasak S. Walto, Miuncheno pamokų buvo laikomasi iki paskutiniųjų, bet rezultatas buvo Perl Harboro užpuolimas.
S. Waltas mano, jog V. Putino sutapatinimas su Hitleriu, įsitikinimas, kad diplomatinis nuolaidžiavimas sukels panašias pasekmes kaip Miunchenas, smarkiai riboja JAV ir NATO veikimo galimybes, apsunkina pastangas siekti diplomatinio sprendimo, kuris apsaugotų Ukrainą nuo tolesnio naikinimo ir leistų JAV sutelkti dėmesį į kitus prioritetus.
S. Waltas mano, jog V. Putino sutapatinimas su Hitleriu, įsitikinimas, kad diplomatinis nuolaidžiavimas sukels panašias pasekmes kaip Miunchenas, smarkiai riboja JAV ir NATO veikimo galimybes, apsunkina pastangas siekti diplomatinio sprendimo, kuris apsaugotų Ukrainą nuo tolesnio naikinimo ir leistų JAV sutelkti dėmesį į kitus prioritetus.
Teiginys, kad kiekvienas įvykis yra unikalus, tėra mažai ką pasakanti tautologija, bet vis dėl to naudingas priminimas, kad istorija yra tiek pat vienkartinė, kiek ir pasikartojanti. Prima facie panašūs veiksmai gali slėpti reikšmingus skirtumus, kurių žmogus su tvirtomis išankstinėmis nuostatomis greičiausiai nepastebės.
V. Putino supainiojimas su Hitleriu gali suteikti tam tikrų įžvalgų, bet apskritai tai paguodžianti, bet klaidinanti ir nevaisinga išvada, atmetanti tolesnę analizę ir užkertantį kelią rimtesniems mėginimams suprasti padėtį. Įsitikinusios, kad Saddamas Huseinas turi masinio naikinimo ginklų, JAV ignoravo visus priešingus požymius ir pradėjo nepateisinamą karą.
Taip, Miuncheno nuolaidos buvo klaida, V. Putinas yra piktybinis agresorius, bet bus sunkiau jį sutramdyti ar reikalui esant vesti derybas dėl paliaubų, jei Vakarai laikys jį Hitlerio įsikūnijimu.