Užkalnis. Kodėl Lietuvos jaunimas laimingiausias pasaulyje?

„Michelin“ restoranų apdovanojimai Lietuvoje sukėlė daug emocijų – ir džiaugsmo, ir įniršio. Nors, atrodytų, naujienos vien geros – kodėl kai kam kilo vien pyktis, tuoj paaiškinsiu.

Ir jau visi beveik užmiršo naujieną iš kovo pabaigos, kai Jungtinės Tautos paskelbė laimės indekso (angl. World Happiness Report) apklausos duomenis, kuriais buvo pranešta, kad žmonės iki trisdešimties laimingiausi pasaulyje yra Lietuvoje.

Apklausą vykdė viena didžiausių ir autoritetingiausių visuomenės nuomonės apklausų bendrovių pasaulyje „Gallup“ ir todėl neturi jokio pagrindo Lietuvos suirzėlių svaičiojimai, esą čia prakeikta mūsų valdžia vėl sukombinavo jai palankius skaičius.

Čia panašiai, kaip buvusio premjero Andriaus Kubiliaus sūnaus vadovaujamas restoranas gavo reikšmingiausią pasaulio gastronominį apdovanojimą („Michelin“ žvaigždę) dėl tėvo ryšių. Reikia būti labai giliai įklimpus į patvorinio sąmokslo teorijas, kad sugalvotum tokį dalyką, bet aršiajai Lietuvos daliai viskas yra įmanoma.

Esu skaitęs tikrus vertinimus, esą negali būti taip, kad be nomenklatūrinių ryšių ir blato aš, vos baigęs pirmą kursą Vytauto Didžiojo universitete, 1990 metais buvau priimtas į Lietuvos radijo laidų užsieniui redakciją, o paskui, 1994 metais, gavau pareigas BBC, Didžiojoje Britanijoje. „Negi manai, kad bet ką paėmė ir išsiuntė, ir dar be aukštojo?“

Šiemet Lietuvoje buvo nuostabu, kad tokio nedidelio dėmesio susilaukė toks svarbus mūsų įvertinimas: mūsų jaunimas, pakartosiu, tiksliai ir patikimai jaučiasi laimingiausias pasaulyje. Ne „mums atrodo, kad jie laimingiausi“, o jie tikrai yra laimingiausi.

Paprastai mums yra labai svarbu, ką apie mus galvoja bet koks užsienietis, net jeigu kažkoks kitos šalies atlikėjas, žinomas tik savo šeimos ribose, ką nors pasako apie Lietuvos atlikėją, tai jau mums naujiena. Arba jeigu apie ką nors iš mūsų šalies parašo bet koks pasaulio leidinys.

Tačiau laimės atveju viskas buvo dėsninga. Mūsų laimingas jaunimas nėra labai koncentruotas į išorės vertinimus būtent todėl, kad jis yra laimingas. Laimingi žmonės nelabai gilinasi, ką apie juos sako ir galvoja kiti.

Garsiausi vertinimai buvo neigiami: žmonės dažniausiai keikia kitus garsiau negu giria, ypač Lietuvoje.

Ir skeptiški, besityčiojantys, niekinantys komentarai atėjo iš savo srities profesionalų: vyresnių Lietuvos žmonių, kurie atsineša dvi pagrindines traumas – gimimą už spygliuotos tvoros didžiausiame pasaulio kalėjime, Sovietų Sąjungoje, ir senos tvarkos sugriuvimo šoką ir siaubą.

Apie tai kalbu daug ir esu net knygą ta tema parašęs.

Beveik visiems, kas patyrė 1990–2000 metus, būdamas suaugęs, sovietinio kalėjimo griūtis buvo šiurpesnė patirtis negu pats kalėjimas. Vartai atviri, prižiūrėtojai išsilakstė, anksčiau buvo nors elektra, vandentiekis ir šildymas, dabar – nieko, ir valdžioje nesuprasi kas, smarkiausi nuteistieji išsidalijo kaliūzės turtą, banditai važinėja šaligatviais ir vakarais girdisi šūviai ir sprogimai.

Vyresni žmonės patyrė – pirmąsyk gyvenime, – ką reiškia, kai reikia pradėti gyvenimą iš naujo (daugelis taip ir nepradėjo, baimingai kabindamiesi į savo beprasmius diplomus, betiksles darbovietes ir vakardienos perspektyvas, kurios jau tapo tik prisiminimu). Tie, kas sugebėjo atsisveikinti su senuoju gyvenimu, gavo viską. Kitiems liko tik jų varganas sovietinės statybos butas stambiaplokščiame daugiabutyje ir girgždanti sekcija svetainėje.

Visi, kam šiandien iki trisdešimties, gimė ne tik laisvės laikais, o jau po okupacinės kariuomenės išvedimo ir pirmieji penkeri vaiko metai paliko tik labai epizodinius prisiminimus (daugiausia apie tai, kad pirmosios Kalėdos ir jų dovanėlės būdavo gana skurdžios, o tėvai nuolat kalbėdavo apie šildymo kainas). Bet tai neįsirėžė kaip trauma. Tai ir nebuvo trauma.

Visai neseniai anglų laikraštis „The Guardian“ išspausdino puikų straipsnį (leftistinis leidinys, šiaip nepakenčiamas, ypač, kai užsiima savo socializmo propaganda, dažnai puikiai rašo apie pasaulį, kai reikalai nėra pernelyg susiję su politika) apie Lietuvą ir jos jaunimą. Ir kodėl mūsų jauni žmonės yra laimingiausi pasaulyje. „You can do anything here!“ (liet. „Čia viskas įmanoma!“), „Why Lithuania is the best place in the world to be young“ (liet. „Kodėl Lietuva yra geriausia vieta pasaulyje, jei esi jaunas“).

Nepatingėjusi pašnekinti daug žmonių ir pasigilinti į situaciją vietoje (dar ir žurnalistės kelionės laikas sutapo su tobulos vasaros savaitėmis Lietuvoje), Kate McCusker nepiešė rožinio paveikslo (pavyzdžiui, paminėjo ir mūsų savižudybių statistiką, ir tai, kad daugelis žmonių sakė, kad jų ir jų draugų kažkodėl apie laimę niekas neklausė, ir dar ir tai, kad Lietuva nėra labiausiai svaiginamai įdomi ir žinoma šalis – tik penki procentai britų žino Lietuvos sostinę ir kur daugmaž mes esame). Tačiau bet kam, kas norėtų būti žurnalistu, nepakenktų perskaityti tą tekstą nuo pradžios iki pabaigos, kad pamatytų, kaip rašomas paprastas reportažas ir kodėl anglų žurnalistika yra geriausia pasaulyje.

Tad kokios pagrindinės laimės priežastys – pagal Užkalnį? Viskas paprasta. Tai yra psichologijos pradžiamokslis.

Visa žmogaus laimė ateina iš savęs: kaip jis save mato ir kaip jaučiasi, o ne kaip jį vertina aplinka. Tas, kas bando padaryti įspūdį aplinkai, yra pasmerktas nusivilti. Lietuvos jaunimas gyvena dėl savęs, o ne dėl tėvų svajonių ir ambicijų vykdymo.

Mokosi tai, kas jiems įdomu, o ne „perspektyvias specialybes“, kurias jiems prikišo jų tėvai. Perka būstą tada, kai nori ir gali, o ne stenėdami bando lipti nekilnojamojo turto laiptais, nes „taip labiau apsimoka“, nors tėvai ir burzgia, kad nuoma yra nerimta. (Dabar daugeliui jaunuolių nusipirkti savo pirmąjį būstą net ir ne variantas, esant dabartinėms nekilnojamojo turto kainoms, o nuoma Lietuvoje, nors ir pabrangusi, vis dar labai žmoniška, palyginti su Vakarais).

Antroji priežastis – Lietuvos jaunimas neapsikrauna paskolomis (skirtingai nuo jų bendraamžių Vakaruose, kurie sukiša dešimtis tūkstančių į mokslo paskolas, kurios galų gale būna beprasmės), jau nekalbant apie nekilnojamojo turto paskolos jungą. Vietoj lizinginio automobilio ir vargo dėl parkavimo ir priežiūros – nuoma, trumpa arba ilgesnė, arba išvis paspirtukas. Įsipareigojimų nebuvimas išlaisvina, o variantų turėjimas neša laimę.

Trečioji laimės priežastis – ir ji pagrindinė: jaunimas mūsų šalyje yra supratęs, kad laimę neša ne turimi daiktai, o patirtys. Mes apskritai gyvename dėl patirčių, o ne dėl turto.

Jeigu jų tėvams vertybės buvo butas, nuosavas automobilis (geriausia – vokiškas), paskui namas, sodyba, kietojo kuro katilas, karšto vandens kubilas, pirtis, tvora, o dabar – keraminė kepsninė už du tūkstančius eurų ir žolę pjaunantis robotas, tai jaunimui siekiamybės yra kelionės, bendravimas, filmai ir pramogos, ir dar darbas, kurį pasirinkai pagal tai, kad jame smagu, o ne pagal tai, kiek ten moka pinigų.

Vyresniems žmonėms Lietuvoje dažnai tai nėra suprantama ar protinga (brandžią išmintį ir laimę antrojoje gyvenimo pusėje pasiekia nedaugelis – nenoriu rodyti pirštu į save, bet labai padeda nemažą dalį gyvenimo pragyventi užsienyje ir dirbti kūrybinį darbą).

Vyresnieji tokioje situacijoje pyksta, daug bamba, bando taisyti ir reguliuoti kitus, kai jų niekas neprašo, juos erzina tai, kad jauni žmonės linksmi ir nerūpestingi – ir tokiu būdu gilina savo pačių problemas ir nelaimingumo pojūtį. Ką jaunimas į tai? Nemato ir nepastebi, rūpinasi savimi, ir būtent todėl yra laimingi.