Užkalnis. Šūviai, po kurių Amerika atsigaus

„Make America Great Again“ – padarykime taip, kad Amerika vėl būtų didi šalis. Toks buvo Donaldo Trumpo kampanijos šūkis, dėl kurio jo rėmėjus sutrumpintai vadino MAGA.

Dabar, atrodo, jau niekas neabejoja, kad istorijos eiga galingiausioje pasaulio valstybėje pasikeis. Lapkričio mėnesį visi dairysis atgal į šią vasarą ir stebėsis, kaip čia viskas keistai vyko.

Niekas nesako, kad šaudymas į buvusį prezidentą ir kandidatą antrai kadencijai yra gera mintis. Niekas taip nesakė ir 1981 metais, kai per pasikėsinimą Vašingtone buvo sužeistas prezidentas Ronaldas Reaganas, tik prieš pora mėnesių su trupučiu pradėjęs pirmąją kadenciją ir turėjęs, švelniai tariant, daug priešininkų.

Žinoma, buvo ir tokių žmonių, kurie dar kartą parodė Donaldo Trumpo priešininkų veidą, ciniškai juokaudami: kaip galima buvo taip nepataikyti? Žmonės, jūs kalbate apie tai, kaip kažką jūsų akivaizdoje bandė nužudyti.

Per kelias minutes po šūvių vienas iš didžiųjų kairuoliškų žinių kanalų, MSNBC, parašė: „Pasigirdus garsiam poškėjimui, Trumpą nuo scenos Pensilvanijoje nusivedė Slaptoji tarnyba“, o socialinių tinklų vartotojai jau kalbėjo apie tai, kaip bailys oranžiniu veidu šiaudadūšiškai pasilenkė.

Dar buvo svarstymų, kad gal viskas buvo surežisuota (o kaipgi – visada dėl visko kaltas pats Donaldas Trumpas), kol nepaaiškėjo, kad šaudė ne snaiperis, ne iš snaiperio šautuvo (nors ir su optiniu taikikliu) ir buvo naudojami bendrojo standarto, o ne specialūs šoviniai. Tokiu būdu specialiai pataikyti į ausį be didžiulės rizikos suvaryti kulką į galvą nėra įmanoma.

Trumpą apsaugojo tik Dievas arba jo pasiutusi sėkmė, priklausomai nuo to, kuo norite tikėti. Apie sėkmę dar pakalbėsime.

Problemų šįkart kilo ne Donaldui Trumpui, kuris tikrai politiškai nenukentės (klausimas tik, kiek susirinks papildomo palaikymo). Šį pirmadienį Donaldas Trumpas turėtų priimti Respublikonų partijos nominaciją tapti pasirinktu kandidatu ir paskelbti kandidatą į viceprezidentus.

Problemų kils kitiems, ir tokių, iš kurių lengvai neišsisuksi.

Fotografas iš Vašingtono, Evanas Vuccis, dirbantis agentūrai „Associated Press“, po kurio laiko tikrai gaus apdovanojimus už tobulos kompozicijos nuotrauką, kuri bus ant šimtų viršelių visame pasaulyje ir biografinių knygų: Donaldas Trumpas sukruvintu veidu, iškėlęs kumštį, apsuptas Slaptosios tarnybos agentų (vienas jų žiūri tiesiai į fotografą – kad taip prieš kelias sekundes kas nors iš jo kolegų būtų žiūrėjęs į šaulį), o giedro Pensilvanijos dangaus fone plaikstosi dryžuota ir žvaigždėta vėliava.

Donaldo Trumpo poza labai primena prancūzų dailininko Eugene’o Delacroix garsų 1830 metų paveikslą „Laisvė veda žmones“, vaizduojantį pusnuogę (kur nebus – juk prancūzai) laisvės deivę ant revoliucinių barikadų, aukštai iškėlusią ranką su vėliava.

Yra maždaug milijonas klausimų, į kuriuos reikės atsakyti. Beveik neįmanoma, kad nebūtų nubausti ir gėdingai išvaryti iš tarnybos prezidentinės apsaugos vadovai.

Kodėl mitingo vietoje nebuvo kontroliuojamos visos dominuojančios aukštumos (stogai, langai, palėpės) – tai toks pradžiamokslis, kad net aš, vos savaitę mokytas apie renginių ir susibūrimų saugą pavojingose lokacijose, tai išklausiau antroje paskaitoje. Apie tai, kad reikia žiūrėti į viršų, mokė jau per pirmąjį praktinį užsiėmimą.

Kokiu būdu visi Slaptosios tarnybos darbuotojai, kurių kiekvienas turi savo stebimą sektorių (ir kažkuris turėjo žiūrėti į tą stogą), nepastebėjo šaulio, kuris ten praleido apie pora minučių ir jį kažkas iš publikos sugebėjo net nufotografuoti?

Kaip asmuo su dideliu šautuvu (ne su mažu keraminiu ginklu, kurį galima pernešti per metalo detektorius) sugebėjo patekti ne tik į pastatą, bet ir užlipti ant stogo?

Ir jei šaulys taip gerai planavo operaciją, kad atsirado ant stogo per 125 metrus nuo scenos, kokiu būdu jis tikėjosi saugiai pasitraukti iš įvykio vietos – ar jis buvo savižudis?

Kodėl Slaptosios tarnybos snaiperiai taip greitai nukovė šaulį – reiškia, jį matė? Ar nematė iki tol, kol jis pradėjo šaudyti?

Donaldas Trumpas dabar nusipelno laimėti – nors ir ne pagal liberaliosios demokratijos principus. Paklausykite.

Prieš tūkstantį metų Europą siaubę vikingai iš Skandinavijos turėjo tik tris vertinimo kriterijus, ir sąžiningumas, empatija, garbė, pamaldumas ar kilnaširdiškumas nebuvo tarp jų. Tie kriterijai buvo jėga, drąsa ir sėkmė. Sėkmė buvo laikoma visų svarbiausia: buvo manoma, kad jeigu kažkam nesiseka, tai tas žmogus supykdė Dievus ir jie jį baudžia.

Antrojo pasaulinio karo metais, o ir mūsų laikais, sėkmę karo lakūnai vertina taip pat konkrečiai ir šaltai, kaip prietaisų parodymus. Nesėkmingi lakūnai būna numušami per pirmą, antrą ar trečią kovinį skrydį. Likusieji atlieka jų šimtus ir išeina į atsargą nukarstyti apdovanojimais.

Pagal šiuos kriterijus Donaldas Trumpas pralaimėti negali: jis turi energijos perteklių, drąsa ir ryžtas jam lenda per ausis, o apie sėkmę galima spręsti iš tos pačios dešiniosios prezidento ausies.

Pareigas einantis prezidentas ir kandidatas Joe Bidenas savaitę nedalyvaus renginiuose ir nebus jokių jo reklamų: gražus solidarumo gestas, bet realybėje visi supranta, kad tai mažytė pauzė, per kurią demokratai turi nuspręsti, ką gi, po velnių, daryti su prezidentu, kurio baterija užgeso kaip lemputė Terminatoriaus akyje, ir slėpti tikrosios Joe Bideno būklės jau nebepavyks.

Jei jis būtų indėnas, jo pravardė jau dabar būtų nebe Erelio Akis ar Lokio Nagas, o Nutrūkusi Styga.

Tiesą sakant, prezidentas Joe Bidenas jau senokai jautėsi labai prastai. Mažiausiai istorijoje viešai kalbėjusį JAV prezidentą saugojo nuo viešumos, kaip galėdami, ir plačiai žinoma paslaptis yra tokia, kad jis kaip vaikas išsisukinėdavo nuo atvejų, kai jam reikės atlikti nemalonias pareigas. Susitikimas su Aleksejaus Navalno našle Julija Navalnaja ir jos dukra San Fransiske truko daugiau nei dvigubai ilgiau nei planuota, nes prezidentas norėjo neįpareigojančiai plepėti ir neiti į paramos rinkimo renginį su Demokratų partijos aktyvu.

Tai gali pasirodyti ne taip reikšminga, tačiau prezidento būklės slėpimas ir Baltųjų Rūmų atsisakymas detalizuoti jo vizitus pas neurologus ir geriatrus dar visai neseniai buvo laikomi nusikaltimu – gal ir vėl bus laikomi, kai muzika Demokratų partijos stovykoje nustos grojusi, spektaklio dekoracijos sugrius ir paaiškės aplinkybės, dėl kurių sunkiai sergantis senolis buvo stumdomas po renginius kaip lėlė, nes kažkas jo aplinkoje sugalvojo tokią schemą.

Tragiškai prasti Bideno pasirodymai per debatus ir NATO viršūnių susitikimo spaudos konferenciją (su nusišnekėjimais, Zelenskio vadinimu Putinu ir Trumpo vadinimu būsimu viceprezidentu) nepaliko abejonių, kad toliau nebebus galima slėpti galų, kaip iki šiol, o nepavykęs pasikėsinimas į Donaldą Trumpą duoda daugybę variantų, kaip Joe Bidenas gali pasitraukti iš rinkimų kovos. Tai, kad Demokratų partija visiškai nežino, ką pasiūlyti vietoje Bideno, yra priežastis, kodėl jis vis dar yra laikomas kandidatu, nors beveik visi supranta, kad nėra realistinės galimybės jį ramstyti iki pat rinkimų lapkritį – ir net jei jis juos laimėtų, tai kas būtų 2025 metų sausį? Ir ketverius metus?

Amerika išgis. Išgis nuo visų politinio korektiškumo ir woke nesąmonių, nuo Black Lives Matter siautėjimo, nuo draudimo vadinti nelegalius migrantus nelegaliais (juos vadina „migrantais be dokumentų“), nuo vengimo tikrinti rinkėjų dokumentus ir nuo genderinių įvardžių, kai vaikai, kurie nepažįsta laikrodžio ir nemoka naudotis skalbykle, nori nusistatinėti lytį „jie/jiems“.

Ironiška, kad kitą JAV prezidento kadenciją šaliai turbūt vadovaus senas, bjauraus charakterio, prasto skonio ir teatriniais pareiškimais kalbantis TV šou vedėjas ir oportunistinis verslininkas, kuris išmano golfo aikštynus geriau negu pasaulio geografiją, bet kol geresnio nerado, šis bus tinkamiausias. Standartai nėra aukšti: pakaks, kad Donaldas Trumpas prisimena savo ir sutuoktinės vardus ir turi teisingus instinktus – po pasikėsinimo moka iškelti kumštį į orą ir pakviesti rėmėjus kovoti toliau. Britanijos karo premjeras, tautos didvyris Winstonas Churchillis buvo alkoholikas, o Šaltąjį karą laimėjęs Ronaldas Reaganas buvo vidutiniška Holivudo asmenybė ir profsąjungų veikėjas. Kartais dideli vaidmenys tenka keistiems aktoriams.