Juodaodžiai, nuo postamentų verčiantys paminklus, – leftistai. Baltaodės moterys, bučiuojančios batus juodaodžiams vyrams, naikinantiems paminklus, – leftistės. Žurnalistai, sujaudinti baltaodžių moterų, bučiuojančių batus juodaodžiams vyrams, naikinantiems paminklus, – leftistai.
Ant kelių besiklaupiantys sportininkai, prisižiūrėję keistų naujienų, kurias sukuria žurnalistai, sujaudinti baltaodžių moterų, bučiuojančių batus juodaodžiams vyrams, naikinantiems paminklus, – leftistai.
Religinių apeigų su šv. Floydui skirtomis maldomis, klūpčiojimu, myžčiojimu, ekstaze ir ašaromis dalyivai – leftistai. Cenzoriai, nusitaikę išplėšyti Marko Twaino ir Margaret Mitchell kūrinius ar jų puslapius iš literatūros ir kino klasikos klodų, – leftistai.
Donaldo Trumpo kritikai ir priešininkai – leftistai. Žmonės, nesutinkantys su Trumpo pateikta JAV nepriklausomybės karo interpretacija, skelbiančia, kad Amerikos patriotai XVIII amžiuje atkišę durtuvus narsiai puolė britų karines oro pajėgas, – leftistai.
Joe Bidenas – leftistas. Angela Merkel – leftistė. George’as Sorosas – leftistas. Andrzejaus Dudos oponentas Lenkijos prezidento rinkimuose – a priori leftistas, net jei nežinotume nei jo vardo, nei politinių pažiūrų, nei elektorato vertybių. Net jei jo išvis nebūtų.
Viso pasaulio latrai, kvailiai, fanatikai, žalieji, socialdemokratai, Vokietijos krikdemai, ne Vokietijos krikdemai, išvis ne krikdemai, gamtosaugininkai, abortus atliekantys medikai ir jų pacientai, teroristai ir pacifistai, – visi leftistai. Taip ar panašiai skelbia naujoji lietuviškosios kultūrinės dešinės išmintis.
Šis leftizmo mitas patogus tuo, kad jis paprastas, įsimintinas, „smūginis“; jo pagrindinė etiketė gerai limpa prie įvairių politinės kasdienybės paviršių, nereikalaudama intelektinių pastangų. Panašiai kaip SSRS propagandinės etiketės – „kapitalistai“, „buožės“, „eksploatatoriai“, tik be teorinio pagrindimo fazės.
Vadinti neapibrėžtą, nekonceptualizuotą, bet ideologiškai smerkiamą reiškinių, veiksmų ir politinių aktualijų visumą leftizmu taip pat paprasta ir klaidinama, kaip visai konservatyviai dešinei, neatitinkančiai liberaliojo status quo reikalavimų klijuoti „kraštutinės dešinės“ etiketę.
Tame, kas vadinama leftizmu, neabejotinai galima rasti kairuoliškos pasaulėjautos elementų. Tačiau kairės ir dešinės priešprieša čia tikrai nėra nei svarbiausias, nei juolab – vienintelis tinkamas problemos atpažinimo kontekstas.
Jei neapykanta baltai odai ir ypač ja padengtiems konservatyvių pažiūrų, vidutinių pajamų vyrams yra leftizmas, jei keliaklupsčiavimas prieš tos neapykantos kurstytojus yra leftizmas, jei paminklų niekinimas, istorijos klastojimas, civilizacijos žeminimas ir literatūros kūrinių cenzūra – taip pat leftizmas, tai kas tada apskritai yra left?
Ar už samdomų darbuotojų teises nuo XIX a. kovoję Vakarų socialdemokratai – leftistai? Tokie patys, kaip Floydo garbintojų sekta? Gamtosaugininkai, bandantys pristabdyti beprecedentį faunos ir floros naikinimą visoje planetoje, irgi – leftistai?
Socialistinių pažiūrų mąstytojas Pierre-Josephas Proudhonas – leftistas? Didžiausią visų laikų ekonominę nelygybę įtvirtinusio šiuolaikinio kapitalizmo kritikai (filosofai, sociologai, ekonomistai) – leftistai? Parduotuves plėšusių, paminklus naikinusių riaušininkų ir „Fuck the police“ parašiusių idiotų idėjiniai bendražygiai?
Turtuoliams ne itin malonius dalykus skelbęs Jėzus Kristus – leftistas? Katakombų krikščionys – leftistai? Šv. Pranciškus Asyžietis – leftistas? Vienuoliai pranciškonai – leftistai?
Pinigų valdžią, pekybininkų politinę įtaką ir oligarchinę santvarką smerkę Platonas ir Aristotelis taip pat, reikėtų manyti, buvo niekingi leftistai? Kaip Floydas, tik nieko neapiplėšę?
Panašu, kad, vadovaujantis leftizmo mitu, Vakarų civilizacijos ištakos Atėnuose ir Jeruzalėje buvo leftizmo gerokai persmelktos. O demokratijos pergalė prieš aristokratiją, prasidėjusi revoliucijomis Prancūzijoje ir Amerikoje, greičiausiai buvo kraštutinio leftizmo pergalė prieš nuosaikųjį krikščioniškosios Europos leftizmą.
„Leftizmo“ sąvoka, numatanti kairės ir dešinės dichotomiją kaip sudėtingų politinių, socialinių ir kultūrinių reiškinių aiškinimo kertinę prielaidą, savaime viską suprimityvina ir nuveda politinės minties klystkeliais į ką tik aprašytą absurdą.
Nesutinku su tais, kurie sako, kad „kairės“ ir „dešinės“ sąvokos išvis nieko nebepaaiškina, nusitrynė ir atgyveno. Nieko panašaus: jos kartais padeda susigaudyti politinių jėgų konsteliacijose ir vis dar turi politologinę prasmę, padėdamos nustatyti tam tikras vertybines koordinates.
Tačiau bandymai aiškinti sudėtingus reiškinius, idėjų sankirtas ir politinio gyvenimo perturbacijas kairės ir dešinės kategorijomis, lengva ranka tepliojant ant visko, kas politiškai juda, „leftizmo“ arba „kraštutinės dešinės“ užrašus, neturi jokios prasmės, išskyrus ideologinės saviraiškos galimybę.
Leftizmu klaidingai vadinama problema iš tiesų yra ne leftizmas, o naujasis normalumas. Normalumas, įsigalėjęs šiuolaikinių demokratinių visuomenių kultūroje, švietime, ekonomikoje, politikoje, žiniasklaidoje. Atėjęs iš politinės filosofijos, įsismelkęs į gyvenimo praktikas, virtęs ideologija, kuri ilgainiui įsivyravo, institucionalizavosi ir ėmė vis įsakmiau formuoti Vakarų žmogaus mąstymo ir elgesio normų visumą.
Vadinti visą šį naująjį normalumą žodžiu „leftizmas“ – tokia pat klaida, kaip, tarkime, politinį dešinumą tapatinti su agresyviu nacionalizmu arba kairumą – su Rusijos bolševizmu. Šiuolaikinis leftizmas turbūt nebūtų įmanomas be naujojo normalumo, bet jis tėra pastarojo vidaus prieštaravimų ir katalizacijos procesų padarinys.
Naująjį normalumą legitimavo ir institucionalizavo liberalizmo ideologija, kuri, savo ruožtu, sėmėsi iš liberalizmo klasikų politinės filosofijos. Tai tapo įmanoma XX amžiuje liberalizmo ideologijai galutinai įveikus ir absorbavus pagrindines jos konkurentes.
Šiuo atžvilgiu taikli Alasdairo MacIntyreʼo pastaba, jog šiandien įvairios politinės ideologijos tėra tarpusavyje besivaržančios liberalizmo atmainos. Liberalizmo vidaus ginčuose beveik nelieka vietos „pačios sistemos kritikai, t.y. liberalizmo kvestionavimui“, o „vadinamasis konservatizmas ir vadinamasis radikalizmas po savo šiandienos kaukėmis iš esmės tėra liberalizmo priedanga“ (MacIntyre A., „Whose Justice? Which Rationality?“, University of Notre Dame Press, 1988, p. 392).
MacIntyre minimas radikalizmas kaip liberalizmo priedanga ir yra būtent tas „leftizmas“, kurį visur mato ir skelbia leftizmo mito skleidėjai, negebantys arba (spėkite, kodėl?) nenorintys po ideologine kauke matyti tikrojo ideologinio veido.