Apie ką mes čia…
Atklydusios į pono Rido namus skleisti Dievo žodį, dvi misionierės – Barnes ir Pakston, net ir pačiame baisiausiame košmare negalėjo įtarti, kad netrukus joms teks susidurti su šiurpą keliančiu tikėjimo išbandymu, kurį joms paruošė paslaptingas namų šeimininkas.
Kūrinio turinys
Kai projektą pradeda kuruoti studija „A24“, tampa aišku, kad tai tikriausiai bus intelektualus, provokuojantis, nestandartiniais kūrybiniais sprendimais paremtas ir ypatingas reginys.
Tad ir šįkart studija nenuvilia, nes „Eretikas“ tampa vienu iš ryškiausių 2024 m. psichologinio siaubo žanro atstovų, kuris atrodo patraukliai ne vien dėl intriguojančiai vystomo siužeto ar kraupių elementų, bet ir dėl pačios tikėjimo temos su tam tikrais itin svarbiais šiai istorijai religiniais simboliais. Jeigu glaustai, filmas savo struktūra ir pateikimu dėl metaforiško siužetinio pamato turi panašumų su kitais „A24“ hitais – „Švyturiu“ ir „Saulės kultu“. Paprasčiau kalbant – reikia turėti kažkiek košės galvoje, norint suprasti, ką gi norėjo su šia savotiška kino metafora pasakyti filmo kūrėjai.
Be įvairių tikėjimo temos aspektų, filmas dar dovanoja išgyvenimo žaidimą, tik, aišku, ne tokį primityviai smurtinį kaip koks „Pjūklas“, o labiau estetinį ir slegiantį, kad jį stebėdami mes galėtume ne tik elementariai susimąstyti apie mūsų asmeninį požiūrį į konkrečius gyvenimo sprendimus, bet dar ir pamatytume iš šono, su kokiomis pasekmėmis galimai mums teks susidurti. Taip, čia ne šiaip psichologinis siaubo trileris, bet ir filmas su gera mintimi.
Techniškai juostoje trys svarbūs personažai, į kuriuos ir yra nukreiptas visas dėmesys, bet tik vienas iš jų sugeba patraukti į save visą dėmesį. Ir, žinoma, kalbu apie poną Ridą, kurio paslaptingumas ir tuo pačiu sociopatiniai charakterio bruožai neleidžia suabejoti – jis yra tikras genijus tame, ką suorganizavo jaunoms misionierėms. Tuo tarpu jo aukos irgi ne pėsčios – jos, per siaubą, abejones ir dramatizmą, visais įmanomas būdais bando pasiekti savo užsibrėžtą tikslą. Tačiau tokios charizmos, kurią spinduliuoja ponas Ridas, jos tiesiog neturi ir tai, be abejo, šiek tiek netgi sumenkina žiūrovo santykį su jomis. Bet nors ir nelabai norisi sirgti už jas, jos vis dėlto įtikina savo veiksmais, kas, be abejo, yra gerai visai šiai intelektualiai istorijai.
Bendrai filmas gavosi išties puikus tiek savo žanre, tiek temoje, o nenuobodus ir žvaliai pristatytas veiksmas, keli nenuspėjami ir gerai į visumą įterpti „siaubo šokliai“ taip pat pasiteisino, sukeldami pakankamai neblogą šiurpą ekrane. Tad taip, vėl turime puikų „A24“ projektą!
Techninė juostos pusė
Protingai sudėliota istorija nebūtų tokia protinga, jeigu ne kūrėjų kruopštumas vaizdo montažo atžvilgiu, kuris iki pat finalo puikiai išlaikė intrigą – net ir įsibėgėjus siužetui, ekrane įtampa nedingo. Taip pat stiprų ir akis džiuginantį darbą atliko filmo operatorius Jeongas Jeongas-hoonas, kurio techniškai puikūs kameros sprendimai neleido man nuobodžiauti nė vieną akimirką, nes vis labiau pasinerdavau į „Eretiko“ intrigą. Tačiau manau, kad šiuo atveju nereikia labai stebėtis, nes šis žmogus nufilmavo korėjiečių kino šedevrą „Senis“.
Muzika slogi, bet kartu tampanti vienu iš labai svarbių šiurpios atmosferos kozirių, tad taip, muzikinės kompozicijos čia atlieka svarbų vaidmenį. Na ir, aišku, jos prisideda prie bendro juostos efektingumo. Iš pliusų dar norėčiau išskirti minimalistinį, bet itin įtaigų produkcijos dizainą. Visgi pati idėja per tam tikrus vizualius aspektus ir meninę prizmę, mano nuomone, pasiteisino 100 proc.
Aktorių kolektyvinis darbas
Prieš tris dešimtmečius buvęs vienu iš žaviausių ir pozityviausių romantinių komedijų veidų, aktorius Hughas Grantas pastaraisiais metais kardinaliai pakeitė savo profilį ir vietoje meile alsuojančių pasakojimų pasirodo nestandartinio pobūdžio projektuose. Ir kas svarbiausia, beveik visada jam atitenka kokio nors niekšo vaidmuo.
Šis filmas taip pat netampa išimtimi ir dovanoja vieną iš geriausių pasirodymų Hugho Granto karjeroje. Aktorius žaidžia visais įmanomas vaidybiniais įrankiais – nuo šiurpą keliančių veiksmų iki emocinę įtampą sukeliančių veido mimikų ir balso intonacijų. Tad buvo vienas malonumas stebėti tokį įtikinamą ir kartu įsimintiną pasirodymą.
Kalbant apie misionieres, tai jas įkūnijo talentingos aktorės – Sophie Thatcher ir Chloe Eaast, bet kaip ten bebūtų, jos buvo priklausomos nuo to, ką ekrane išdarinėjo Hughas Grantas, todėl ne vieną kartą jos buvo tiesiog užgožtos jo vaidybiniais sugebėjimais. Tačiau jų natūraliai perteiktos emocijos taip pat mane įtikino, todėl galėčiau sakyti, kad psichologinis siaubo reginys ekrane gavosi išties geras.
Verdiktas
„Eretikas“ – tikėjimo klausimą iškeliantis, šiurpą keliantis, nepatogiais siužetiniais sprendimais papuoštas, intriguojantis savo kitoniškumu naujas studijos „A24“ perliukas, kuris taip pat dovanoja įtampos nestokojantį ir ryškų aktoriaus Hugho Granto vaidybinį šou. Be abejonės, vienas geriausių 2024 m. kino projektų, kuriam verta skirti savo brangų laiką.