Bet, aišku, smagu, kad tokios socialinės dramos pasiekia žiūrovus ir dabar, nes nusikaltimai bei banditizmas gatvėse niekur neišgaravo, net jeigu ir atrodo, jog gyvename žymiai ramesniais ir civilizuotesniais XXI amžiui būdingais laikais.
Na, o vienu iš naujausių tokio tipo projektų tampa prestižiniame Berlyno kino festivalyje pristatyta kriminalinė drama „Saulė ir betonas“, kurios pamatu tapo 2017 metais tokiu pačiu pavadinimu išleista Felixo Lobrechto knyga. Bet ar šis režisieriaus Davido Wnendto darbas yra vertas žiūrovų dėmesio? Tuoj sužinosite.
Apie ką mes čia…
2003 metais keli į chuliganizmą linkę socialinę mokyklą lankantys bičiuliai Lukas, Julius ir Džinas prisidaro sau rimtų bėdų, užsiraudami ant vietinės narkotikus pardavinėjančios grupuotės. Dabar vaikinams belieka tik viena išeitis – susimokėti, nes kitaip jiems gresia rimtas pavojus. Bet iš kur gauti pinigų? Nežinia, bet Lukas turi vieną rizikingą, bet galimai suveikti galinčią idėją.
Kūrinio turinys
Daug kas žavisi filmais ir serialais apie nusikaltėlius, kuriuose iš itin romantizuotos bei garbingai atrodančios perspektyvos yra vaizduojamas kriminalinis pasaulis, pradedant italų mafija, kinų triadomis ir baigiant japonų jakudzomis. Bet, deja, tokie projektai kaip „Krikštatėvis“, „Sopranai: Mafijos kronika“, „Mafijos gimimas: Sausas įstatymas“, „Birmingemo gauja“, „Geri vyrukai“, „Kazino“ nors ir bando rodyti mums tuos kriminalinio pasaulio užkulisius, visgi jie yra pakankamai nutolę nuo mūsų regiono banditizmo, už kurį pirmiausia yra atsakingi visokie gatviniai degeneratai ir visokiausio plauko marozai.
Tad būtent tokie filmai kaip šis, puikiausiu būdu perteikia tą tikrą ir mums ganėtinai artimą gatvių paveikslą. Ir ne, nekalbu aš apie 90-uosius, kada išties buvo pavojinga išeiti į gatvę dėl įvairių grupuočių siautėjimo, o turiu omenyje ir dabartinius laikus, kai situacija nors kažkiek pagerėjo šiame plane didmiesčiuose, bet visgi nekontroliuojamų paauglių išdaigos ir visokiausi jų daromi nusikaltimai niekur nedingo.
Na, o jeigu jau kalbame apie šį projektą, tai galiu pasakyti, jog be jaunų marozų gyvenimo būdo ir jų laiko praleidimo, juosta siūlo pažvelgti į chuliganizmo problemą iš kelių labai aiškių perspektyvų – aplinkos, kurioje gyvena jauni žmonės, ir kompanijų, į kurias jie papuola. Trumpai kalbant, filme gvildenamos temos turi daugiasluoksnį pavidalą, kas aišku suteikia visam pasakojimui nemenką dramatizmą ir kartu neišgalvotos tikrovės jausmą. O kas svarbiausia, jog mes iš šono galime pamatyti, kodėl kai kurie jauni žmonės tokiais tampa. Šis konkretus momentas yra esminiu visoje šioje istorijoje, nes jis palaipsniui pavirsta į rimtą edukacinę priemonę tiek vaikus auginantiems žmonėms, tiek ir paaugliams.
Personažų čia išties daug, bet visas dėmesys kaip ne kaip yra sukoncentruotas į mokyklos draugų kompaniją. Pergyventi peržiūros metu dėl jų manau niekam neteks, nes jų pateikimas nesukelia jokių pozityvių jausmų, tačiau iš dalies susitapatinti su jais galima. Kodėl? Viskas paprasta. Manau, jog daug kas iš mūsų buvo bent kartą gyvenime patekęs į kai kurias filme pristatytas situacijas, kurios galėjo baigtis išties blogai. Tad išskirti man net nieko nesinori, nes visi veikėjai turėjo daug progų pasireikšti ekrane.
Juostos siužetas vystomas nenuobodžiai, su intriga ir aišku su žvaliais tikroviško veiksmo turinčiais epizodais. O tai žinoma tik į pliusą. Tad visumoje, tai pagirtinas ir dėmesio vertas darbas, kuris ne tik puikiausiai atstovauja paliestas jaunimo temas, bet ir įtraukia savo natūralumu.
Techninė juostos pusė
Noriu pagirti filmo produkcijos dizainą ir aišku meninį apipavidalinimą, kurie labiausiai prisidėjo prie tokio nejaukaus, bet tuo pačiu labai tikroviško Berlyno gatvių atvaizdo. Dar ir muzika čia puiki, nes kokia gi gali būti marozų kasdienybė be vietinio repo fone. Vaizdo montažas žvalus ir nenuspėjamas, o kameros darbas kruopštus menkiausiomis detalėms.
Aktorių kolektyvinis darbas
Filme pagrindinius vaidmenis atliko jokios aktorinės patirties neturėję jaunuoliai, kurie mano nuomone labai įtikinamai įkūnijo jiems patikėtus veikėjus. Na, o jei tektų išskirti, tai žinoma būtų Levy’is Rico Arcosas (Lukas), Rafelis Luisas Kleinas-Heblingas (Džino), Vincentas Wiemeris (Julius) ir Waelis Alkhatibas (Džamelis), kurie pasirodė ryškiausiai iš visų.
Verdiktas
„Saulė ir betonas“ – vienas geriausių ir tikroviškiausių socialinio pobūdžio filmų, kuris paliečia ne tik itin aktualias jaunimo problemas, bet dar ir iš itin vaizdingos perspektyvos nupaveiksluoja dramatišką jaunų nusikaltėlių gyvenimą Berlyne. O įtraukianti istorija, solidi režisūra ir nebloga aktorių vaidyba tik dar labiau paryškina šio projekto rimtumą.