Apgavystės majonezo indelyje: gamintojai giriasi tuo, ko neįdėjo

1757-aisiais dėl Viduržemio jūroje esančios Menorkos salos užvirė arši tuometinių Europos galingųjų kova. Pirmieji salos sostinę Maoną užėmė prancūzai, vadovaujant hercogui Rišeljė (Richelieu), tačiau netrukus miestą apgulė anglai. Taigi prancūzams teko rinktis: arba palikti miestą ir pasiduoti priešui, arba mirti badu. Kaip byloja legenda, turimas maisto atsargas sudarė vien alyvuogių aliejus ir kiaušiniai ir, kai siekdamas nors kiek paįvairinti skurdų valgiaraštį, Rišelje virėjas sumaišė kiaušinių trynius, aliejų ir pridėjo cukraus, gimė naujas padažas, kuris vėliau buvo pavadintas Maono miesto garbei - „maono padažu“. Arba tiesiog majonezu.

Sunku patikėti, kad ši legenda yra tikroji mums tokio įprasto padažo atsiradimo istorija, juolab kad yra dar viena legenda, teigianti, kad majonezas pirmą kartą atsidūrė ant stalo ne dėl maisto trūkumo, o kaip tik dėl jo pertekliaus. Esą 1782 m. jau mano minėtas Maono padažas buvo pagamintas didelės puotos, kurioje ispanai šventė pergalę Menorkoje, proga.

Citata

Tačiau vargu ar etiketėje aptiksite didelėmis raidėmis išspausdintus pavadinimus „Majonezas vandeningasis“, „Krakmolinis majonezas“, „0,005% alyvuogių majonezas“, o juk tai būtų tiksliausiai kai kurių indelių turinį apibūdinantys užrašai.

Kiek kilogramų majonezo suvalgėte pernai?

  Vis tik tikroji istorija greičiausiai yra kiek kitokia. Daug senesniais laikais, nei tie, kurie minimi legendose, ispanai gamino aštrų padažą ali-oli, kuriam pagaminti reikėjo aliejaus, kiaušinių ir česnakų. Padažas buvo paplitęs ne tik dabartinėje Ispanijoje, bet ir visoje Pietų Europoje žinomas taip plačiai, kad apie jį užsiminė net romėnų poetas Vergilijus. Taigi, drąsiai galime teigti, kad dabartinio majonezo pirmtakui sukako mažiausiai 2100 metų ir, beje, aoli pavadinimu jis žinomas iki šiol. Ne tik žinomas, bet ir vartojamas. 

Bet sugrįžkime į dabarties laikus, kai kiekvienas mūsų, jei tikėtume statistika, vidutiniškai suvalgome apie 2 kilogramus šio padažo kasmet. Tik ar tai, ką mes laikome majonezu iš tiesų yra tas legendinis padažas?

Klasikinio, bet pritaikyto šiuolaikinėms pramoninio maisto technologijoms, majonezo receptas yra paprastas: augalinis aliejus (nebūtinai alyvuogių), vanduo, kiaušinių ir pieno milteliai, garstyčios, actas, druska ir cukrus. Štai ir viskas. Be abejo, tikrieji kulinarijos žinovai ir to nepavadins majonezu, tačiau būkime realistais – gaminti masinį produktą vien alyvuogių aliejaus pagrindu per brangu, naudoti tikrus kiaušinių trynius vietoje sterilių miltelių gali būti nesaugu (arba vėlgi - brangiai kainuos), o ir pieno milteliai jau seniai visuotinai naudojami vietoje pieno. Tiesa, yra majonezai, kurie gaminami pagal autentišką receptą, tačiau jų paskanauti galėsite nebent restoranuose, kur jie gaminami vietoje. Arba, žinoma, pasigaminti patys.

Lieknėjantiems - vanduo už majonezo kainą

Pagal savo skonį ir savybes majonezai gali būti skirstomi į stalo, riebius, lengvus, aštrius ir švelnius ir apskritai po užrašu „majonezas“ gali būti aibė kitų prierašų, nusakančių padažo ypatumus. Tačiau vargu ar etiketėje aptiksite didelėmis raidėmis išspausdintus pavadinimus „vandeningasis majonezas“, „krakmolinis majonezas“, „0,005% alyvuogių majonezas“. O juk tai būtų tiksliausiai kai kurių indelių turinį apibūdinantys užrašai.

Pavyzdžiui, kokybiškame majoneze vandens gali būti nuo 24 iki 50% (išimtis - 55 %), tačiau dėl naudojamų emulgatorių ir stabilizatorių gamintojai moka padidinti vandens kiekį iki 60 % ar net daugiau. Ir tai - anoks nusikaltimas, nes majonezo kokybė nėra reglamentuojama.

Beje, vanduo dominuoja lengvuose ir mažiau kaloringuose padažuose, kurie esą skirti savo sveikata besirūpinantiems ir kūno svorį kontroliuojantiems žmonėms. Ir tokie padažai gali būti net brangesni nei įprasti, nors jų savikaina dėl suprantamų priežasčių yra mažesnė. Todėl visiems, kas pernelyg lengvai pasiduoda rinkodaros triukams, galiu patarti: prieš pirkdami ką nors „lengvo“ ar nekaloringo  pagalvokite, ar norite pirkti vandenį už įprasto produkto kainą. 

Kiek turėtų galioti konservantais nepraturtintas majonezas?

Dar vienas rinkodaros specialistų pamėgtas teiginys, esą jų majonezas yra pagamintas alyvuogių aliejaus pagrindu. Be abejo, tai įmanoma, tačiau tik ne padažuose, kainuojančiuose viso labo 6-8 Lt/kg. Vos 5 % alyvuogių aliejaus turinčio majonezo kaina jau viršija 10 Lt/kg, todėl, kiek galėtų kainuoti tikras alyvuogių majonezas, galite suprasti patys. 

Apskritai, aliejaus žaliavos, naudotos gaminant padažą, kokybė yra labai svarbi. Vis tik sunku tikėtis, kad, pvz., iš seno aliejaus pagamintas majonezas bus skanus. Tačiau net ir čia maisto pramonės virtuozai sugeba išgelbėti padėtį, panaudoję antioksidantus.

Autorius

Tiesa, aš ir majonezu šio indelio turinio nepavadinčiau, nes kiaušinių jame nerasta apskritai, bet yra žirnių baltymų, tad veganai gali drąsiai taupyti pinigus pirkdami šį majonezą.

Prastą žaliavos kokybę ar paprasčiausią jos trūkumą gerai maskuoja ir krakmolo naudojimas. Kad būtų išlaikyta drebučius primenančios masės konsistencija ir  ji nesisluoksniuotų, naudojami didesni guaro ir ksantano dervų (E-412, E-415) kiekiai. 

Majonezui, kaip ir visiems kitiems pramoniniu būdu pagamintiems maisto produktams, galioja taisyklė: kuo ilgesnis tinkamumo vartoti terminas, tuo daugiau klausimų turi kilti vartotojui. Jei tinkamumo vartoti terminas (be abejo, laikant žemesnėje nei 6 laipsnių temperatūroje) yra 2-3 mėnesiai - nieko baisaus, tačiau jei padažui „gyventi“ skirta daugiau nei pusmetis, tuomet verta perskaičius etiketę, palikti jį stovėti lentynoje.

Kurgi tas alyvuogių aliejus?

Taigi, apsiginklavę šiomis žiniomis, persikelkime į eilinę parduotuvę. Prisipažinsiu: seniai  neteko regėti tokių įžūlių gamintojų rinkodaros triukų, kiek šį kartą.

Kaip ir reikėjo tikėtis, pirmiausiai į akis krito alyvuogių vaizdavimas net ir tuomet, kai sudėtyje jų - nė kvapo (na, arba silpnas, bet tik kvapas).

Pirmas dėmesį patraukęs pavyzdys buvo šis. 

Tai, kas pavaizduota etiketėje, man labai priminė alyvuogę, tačiau kur tas alyvuogių aliejus sudėtyje?

Ne kažin kiek geriau atrodo ir šis produktas, tačiau čia bent jau nurodyta, kad yra alyvuogių kvapiųjų medžiagų, kas, mano manymu, tikrai nėra pagrindas etiketėje vaizduoti alyvuoges.

Kaip, beje, ir šiuo atveju.

Apskritai esu didžiai nustebęs, aptikęs vienu metu tiek, mano supratimu, klaidinančių etikečių ir todėl kaip gerą žymėjimo pavyzdį įvardinčiau pigiausio gaminio etiketę. Štai kad ir šį.

Sudėtis, be abejo, tragiškai prasta. Bet mokant 1,99 Lt už indelį nieko kito ir neverta tikėtis. Tiesa, aš ir majonezu šio indelio turinio nepavadinčiau, nes kiaušinių jame nerasta, užtat yra žirnių baltymų, tad veganai gali drąsiai taupyti pinigus pirkdami šį majonezą. Tiesa, kartu su „majonezu“ teks paskanauti dviejų konservantų bei kalio sorbato (E-202) ir natrio benzoato (E-211) mišinio, pagardinto sacharinu (E-954).

Beje, kiaušinių nebuvimą majoneze kai kurie gamintojai sugebėjo gana originaliai paversti savo konkurenciniu pranašumu. Štai gamintojas, kuris deklaruoja gaminantis produktą be cholesterolio.

Šaunu, tačiau paskaitę sudėtį ir neaptikę kiaušinių, galime iš karto suprasti, kur slypi ta cholesterolio nebuvimo paslaptis. Kai padažas pagamintas vien augalinio aliejaus pagrindu, cholesterolio ten ir negali būti. Lygiai taip pat gamintojas galėtų sėkmingai nurodyti, kad jo gaminyje nėra ne tik kad cholesterolio, bet ir švino, gyvsidabrio, plutonio ar Mėnulio dulkių.

Ganėtinai įdomi man pasirodė ir šio padažo sudėtis, nes dar netekę matyti, kad informacija apie tai, kaip laikomos vištos, kurių kiaušiniai panaudoti majonezo gamyboje, būtų skelbiama pirkėjui.

Daug įdomiau vartotojui vis tik būtų sužinoti, ar padaže naudotas aliejus nėra išgautas iš genetiškai modifikuotų augalų. Deja, nei šiuo, nei kitais atvejais informacijos apie GMO produktų naudojimą arba nenaudojimą neaptikau.

Na, o vertinant deklaruotą etiketėje sudėtį pigesnių ir vidutinių kainų produkto grupėje geriausią įvertinimą skirčiau šiam majonezui.