Būsimasis teisingumo ministras, itin besirūpinęs karo pabėgėlių ir tremtinių šelpimo reikalais Liudas Noreika „Lietuvos Aido“ 1918 m. liepos 9 d. numerio skiltyje rašė: „Visi gerai dar atmename anuos laikus, kada karo pradžioje slinko per Lietuvą dideliausi mūšiai nuo vakarų sienos į tolimuosius mūsų šalies rytų pakraščius. Daugybių daugybės žmonių, ypač iš tų vietų, kame mūšiai sustodavo ilgesniam laikui, neteko savo namų ir viso turto. Vieni iš jų, karo vėsulo išguiti iš savo sodybų, čia pat išsislapstė po miškus bei balas ir, mūšiams nuslinkus toliau, išlindo iš girių ir raistų ir sugrįžo į savo buveines, kiti gi, mūšių fronto vejami vis toliau ir toliau į rytus, buvo pagaliau visai atskirti nuo savo tėvynės ir gavo ilgus metus bastytis po neapsiekiamus Rusijos plotus tarp svetimų žmonių, be turto, be tikros pastogės, be darbo, nemokėdami kalbos ir nepratę prie tų sąlygų ir papročių, kuriuose atsidūrė.“
Čia verta pabrėžti, kad lietuvių karo pabėgėlių situacija buvo nevienoda. Dalis pasitraukusių lietuvių buvo mobilizuoti į Rusijos kariuomenę arba išvaryti į privalomuosius darbus, kai kurie tarnavo įvairiose valstybės įstaigose, kurioms keliantis iš Lietuvos ir jie turėjo keltis kartu. Konflikto apimtose teritorijose gyvenę ūkininkai saugojo savo šeimų gyvybes, o studentai bei moksleiviai traukėsi į Rusiją nenorėdami nutraukti pradėtojo mokslo, tikėdamiesi karo metu jį pabaigti. Galima manyti, kad gyvenimo aplinkybių priversti apleisti Lietuvą žmonės tikėjosi, jog jie išvyko tik trumpam ir netrukus vėl galės sugrįžti. Nežinia, kokį sprendimą jie būtų pasirinkę, jeigu būtų žinoję, kad po svetimą kraštą teks bastytis net kelerius metus. Apleidę gimtuosius namus, palikę sunkiu darbu pelnytą turtą, jie tapo ne tik karo pabėgėliais, bet ir savotiškais tremtiniais. Svetur jiems visiems teko prisitaikyti prie gerokai pakitusių gyvenimo sąlygų.
Karo pabėgėlių šalpos darbas
Dar iki karo veiksmų pradžios pavojingose pasienio zonose gyvenantys Lietuvos žmonės buvo raginami apleisti namus ir trauktis į rytinėje Lietuvos dalyje esantį Vilnių. Būtent čia 1914 m. liepos mėn. buvo įkurtas Lietuvių laikinasis komitetas nukentėjusiems dėl karo šelpti. Į komiteto globą iš karto pateko 150 pabėgėlių. Jiems buvo ieškoma laikinų vietų apsistoti, padedama susirasti darbo. Už poros mėnesių politikas, finansininkas Martynas Yčas įkūrė Lietuvių draugiją nukentėjusiems dėl karo šelpti (toliau – Draugija), kurios tikslas buvo pasirūpinti nuo karo nukentėjusiais Kauno, Suvalkų, Vilniaus ir Gardino gubernijų gyventojais. Didžiausias Draugijoje Vilniaus lietuvių komitetas senojoje Lietuvos sostinėje išlaikė moksleivių bendrabutį, mergaičių bendrabutį, vaikų prieglaudas, trachoma sergančių vaikų prieglaudą, senelių ir pabėgėlių bendrabutį, lietuvių valgyklą.
Draugija organizavo spektaklius, labdaros vakarus lėšoms rinkti. Lėšos rinktos ir užsienyje. Iš jų buvo išlaikomi bendrabučiai, prieglaudos, teikiama pašalpa pinigais, drabužiais, maistu.
1915 m. Vokietijos kariuomenė įžengė į Suvalkiją ir Žemaitiją. Lietuvos žemės atsidūrė karo sūkuryje. Vasarą vokiečiai puolė rusų tvirtoves ir greitai jas užėmė. Nesugebėdama atsilaikyti, Rusijos kariuomenė pradėjo skubiai trauktis. Žmonės bijojo patekti į kovojančių pusių epicentrą, todėl dalis jų savo noru bėgo į Rusijos gilumą. Reikėjo greitomis pasirūpinti pagalba pabėgėliams. Liepos mėnesį nuspręsta, kad Draugijos Centro komitetas turi skilti į dvi dalis – viena dalis su pirmininku M. Yču kelsis į Rusiją, o kita su Antanu Smetona priešakyje liks Vilniuje ir bet kokiomis sąlygomis tęs darbą.
Ilgai svarstyta, kur turėtų persikelti Draugijos Centro Komitetas. Buvo pasirinktas Rusijos vyriausybės centras Petrogradas, kur veikė centrinis Didžiosios kunigaikštytės Tatjanos komitetas, M. Yčo rūpesčiu teikęs pabėgėliams iš Lietuvos materialinę pagalbą. Jeigu iki vokiečių įsiveržimo į Lietuvą Vilniaus komitetui teko globoti ir šelpti keletą tūkstančių pabėgėlių, tai užklupus bendrai panikai, jų susidarė šimtai tūkstančių. Kaip prisiminė M. Yčas, pabėgėliai užplūdo visus kelius bei vieškelius. Prisikrovę į krepšius ir į vežimus tai, ką skubėdami spėjo pačiupti, jie traukė į nežinomus kraštus. Dalis jų net nežinojo, kur link vyksta juos vežantis traukinys.
Atsakomybės vedini Draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti nariai kartu su karo pabėgėliais traukėsi į Rusiją, kad šie neliktų likimo valioje. 1916 m. pradžioje Komitetas visoje Rusijoje jau buvo užregistravęs 114 tūkstančių lietuvių ir virš 60 skyrių. Centro Komitetas teikė pagalbą ir tolimiausiuose Rusijos kampeliuose įsikūrusiems lietuviams. Tai buvo ne tik materialinė, bet ir dvasinė pagalba: pabėgėliai buvo aprūpinami knygomis, jiems paskirdavo ir išlaikydavo kunigus kapelionus. Tremtinių šelpimo darbas buvo gana produktyvus. Komitetas skirdavo įgaliotinius, kurie surašinėjo lietuvių pabėgėlius, padėdavo juos aprūpinti, rūpinosi mokyklų, prieglaudų steigimu, padėdavo į šalpos darbą pritraukti kuo daugiau lietuvių inteligentų.
Centro Komiteto darbas buvo įtemptas. Reikėjo kovoti su vietinėmis valdžiomis, propaganda, pabėgėlių išsiskaidymu. Iš pradžių iš valdžios dar buvo susilaukiama daugiau finansinės paramos, nes buvo nejauku leisti savoje šalyje badauti žmonėms. Tačiau pamažu finansinės „injekcijos“ vis mažėjo, prasidėjo šmeižtas ir pabėgėlių kompromitacija. Imta kalbėti, kad visus pabėgėlius reikia iškraustyti iš didžiųjų miestų – Maskvos ir Petrogrado.
Po plačiąją Rusiją išsibarsčiusių karo pabėgėlių gyvenimo svetimoje šalyje pradžia buvo sunki. Didžioji dalis jų turto buvo likusi Lietuvoje, tad teko viską kurti nuo pradžių. Nereikėtų stebėtis, kad augant pabėgėlių srautams Rusijoje, į juos buvo žiūrima su vis didesniu įtarimu. Kiek geriau galėjo jaustis didžiuosiuose miestuose atsidūrę žmonės. Ten jie buvo registruojami, galėjo tikėtis kambario tremtinių barakuose ir piniginės pašalpos. Kitų tautybių pabėgėlių (lenkų, latvių, žydų) apsuptyje atsidūrusiems lietuviams grėsė nutautėjimo pavojus. Tuo tarpu tiems, kurie įsikūrė provincijoje, teko nueiti tikrus kančių kelius – negaudami pašalpos, nuolatinio būsto bei darbo, jie elgetaudavo rusų kaimuose. Čia retai iš ko sulaukdavo pagalbos ar bent užuojautos žodžio. Nuo bado bei ligų jie mirdavo taip ir likę svetimi vietiniams bei niekam nereikalingi.
Viena iš daugelio į Rusijos gilumą pasitraukusių šeimų buvo būsimų žymių XX a. kraštotyrininkių Mikalinos, Elvyros ir Stefanijos Glemžaičių gausi šeima iš Kupiškio. Ji į Petrogradą persikėlė karo frontui pasiekus Lietuvą. Mikalina Glemžaitė prisiminė, kad 1915 m. birželį Petrograde kurį laiką jai teko gyventi su mama, keturiomis seserimis ir dviem broliais viename kambaryje Nevskio-Sadovos gatvėje. Jame tebuvo viena lova, didelė kanapa, stalas ir 4 kėdės, kampe – didelis veidrodis. Tokia ankšta patalpa niekas nesistebėjo, nes pabėgėliai jau buvo užtvindę visą miestą. Pradžioje jie galėjo valgyti tai, ką atsivežė iš Lietuvos, tačiau to maisto, be abejo, užteko neilgam. Vos tik atvykus į Petrogradą, Glemžų šeimos atstovams kaip ir kitiems pabėgėliams teko iš karto ieškoti bet kokio juodžiausio darbo, lankytis pabėgėlių centruose.
Vienas iš svarbiausių Draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centro Komiteto rūpesčių buvo karo pabėgėlių švietimas. 1915 m. suprasta, kad karo metu besimokančios jaunuomenės nereikėtų ilgiau laikyti Vilniuje. Centro Komitetas išsiuntė delegaciją į Rusiją ieškoti vietos bendrabučiams ir mokykloms. Kaip tolima, tačiau atoki nuo karo veiksmų ir pabėgėlių dar neužtvindyta vieta buvo pasirinktas Voronežas. Iš Vilniaus traukiantis rusams, į Rusiją iš karto buvo išgabenta daugiau nei pusė tūkstančio besimokančio lietuvių jaunimo: moksleivių, gimnazistų, studentų. Daugiausia jaunimo glaudėsi prie Lietuvių nukentėjusiems dėl karo šelpti Centro Komiteto. M. Yčo pastangomis Voroneže buvo įkurtos mergaičių ir berniukų gimnazijos. Į Voronežą persikėlę moksleiviai buvo suskirstyti į bendrabučius.
Mokiniai į Voronežą atvažiuodavo dažniausiai apiplyšę, tad Komitetas netgi buvo suorganizavęs siuvyklas. Be to, dar buvo įkurtos ir vaikų prieglaudos. Taigi Voronežas tapo tikra lietuvių jaunuomenės santalkos vieta bei mokslo centru. Mokiniams Draugijos Centro Komitetas garantavo išlaikymą, knygas, drabužius, apmokėjo mokslą. Į Voronežą buvo perkelti „Saulės“ mokytojų, pedagogikos bei buhalterijos kursai. Tuo tarpu Peterburge nuo 1915 m. rudens iki 1917 m. rugsėjo veikė Centro Komiteto išlaikomi „Lietuvių bendrojo lavinimo kursai“. Kursų programa buvo sukurta gimnazijos programos pagrindu. Jų klausytojai buvo įvairaus amžiaus ir išsilavinimo, kai kurie – vos pramokę skaityti ir rašyti. 1915 m. rugsėjį Peterburgo universitete pabėgėliams buvo atidaryti pedagoginiai vakariniai dvejų metų kursai, kuriuos lankė nemaža dalis lietuvių pabėgėlių, veikė lietuvių gimnazija.
Tambove buvo įsteigta „Žiburio“ mergaičių progimnazija, taip pat lietuvių gimnazija veikė ir Jaroslavlyje. Draugijos Centro komitetas ypač rūpinosi jaunuomenės auklėjimu, tikėdamasis, kad ši ateityje dalyvaus Lietuvos atstatymo darbe. Kur tik įmanoma buvo steigiamos pradinės ir vidurinės mokyklos, juose darbuotis kviesti lietuviai inteligentai. Iš esmės kiekviena didesnė lietuvių karo pabėgėlių kolonija turėjo savo pradinę mokyklą, kurioje buvo mokoma lietuvių kalbos. Be abejo, tai labai prisidėjo, kad į svetimą kraštą nublokšti vaikai, viešojoje erdvėje girdėdami rusų kalbą, neužmirštų gimtosios.
Vis dėlto Rusijos lietuvių karo pabėgėlių bandymai vienytis iš esmės buvo sudėtingi. Kiekviena ideologinė srovė vienybę suprasdavo savaip, laikydavosi savų principų. Pavyzdžiui, 1917 m. birželio 9-16 d. susirinkęs Rusijos lietuvių seimas Petrograde buvo svarbus kaip išreiškęs nepriklausomos Lietuvos reikalavimą. Pirmąją šio seimo dieną aprašė Jadvyga Chodakauskaitė (būsimoji Tūbelienė): „Lietuviai visuomet giliai slepia savo jausmus, bet čia jau neįstengė. Juk visi čia susirinko bendru tėvynės, savo žmonių reikalu, ir džiaugsmas žiba kiekvieno akyse, ir valandos svarbumo supratimas. Tuomet gal buvo vienintelis momentas, kada visi taip giliai juto bendrą reikalą, kada nebuvo jokių partijų ir visų širdyse buvo tiktai viena: pasibaigė vergavimo metas ir mūsų tėvynei patys einame dėti laisvės pamato“. Tačiau tokią jautrią atmosferą jau netrukus sudrumstė prezidiumo rinkimai, kurių metu viršų paėmė ideologinės priešpriešos.
Naujas lūžis šioje istorijoje yra susijęs su 1917 m. Spalio revoliucija Rusijoje. Po jos Centro komiteto veikla buvo uždrausta, naujoji bolševikinė valdžia nustojo pabėgėliams mokėti pašalpas. Daugybė tremtinių neteko darbo, o pagaliau ir tų menkų pašalpų, kurias ligi tol gaudavo. Daugelis prieglaudų ir įstaigų, likusių be lėšų, atsidūrė keblioje situacijoje. Rusijoje tuo metu iš viso buvo priskaičiuojama apie 3 milijonai įsikūrusių karo pabėgėlių. Gyvenimas pasidarė nebepakenčiamas.
Visi tremtiniai laukė tos valandos, kada galės grįžti tėvynėn. 1917 m. lapkričio 20-27 d. įvyko bendras karo pabėgėlių suvažiavimas. Jame nutarta, kad karo pabėgėlių šelpimas bus sutelktas Centrinės valdybos Petrapilyje rankose, o šalia jos egzistuos tautinės sekcijos, kurios rūpinsis dar ir kultūros, švietimo bei kitais savo tautiečių reikalais. Pskove, Polocke, Daugpilyje, Rezeknėje ir kiekviename kitame didesniame mieste organizuota bendra visų tautų tremtinių taryba su tautinėmis sekcijomis. Iškeltas pagrindinis tremtinių tarybos uždavinys – rūpintis jų pargabenimu į gimtines.
Karo pabėgėliai Šiaurės Kaukaze
Nors daugiausia karo pabėgėlių Pirmojo pasaulinio karo metais pirmiausia pasklido po didesnius Rusijos miestus, tačiau dalis jų dar ne kartą migravo. 1917 m. Spalio revoliucijos išvakarėse Petrograde jau trūko maisto, kuro. Pamažu karo pabėgėliai imti evakuoti arba patys evakavosi į atokesnius miestus, bėgdami nuo karo ir revoliucijų sumaišties. Vienas iš regionų, kuriame sparčiai ėmė daugėti karo pabėgėlių buvo Šiaurės Kaukazas.
Čia sparčiai formavosi lietuvių bendruomenė, tad 1915 m. į Piatigorską persikėlęs pedagogas Juozas Avižonis ėmėsi iniciatyvos įkurti Šiaurės Kaukazo lietuvių „Aušros“ draugiją, kuri, jam pirmininkaujant, pradėjo veikti nuo 1916 m. rugsėjo mėnesio. Nuo tada siekta suburti kuo daugiau regione išsibarsčiusių lietuvių ir dėti pastangas kuo greičiau sugrįžti į gimtinę. „Aušros“ draugijos veikla pasireiškė ne tik noru vienyti tautiečius. Imtasi aktyvių savitarpio šelpimo pastangų. Draugijos skyriai buvo įkurti Kislovodske, Piatigorske, Grozne, Vladikaukaze. Buvo siekiama gauti pinigų steigiant lietuvių pradžios mokyklas, skaityklas. Regione buvo surašinėjami lietuviai mokiniai, o nustačius, kad daugiausia lietuvių buvo susitelkę Piatigorske, čia atidaryta lietuvių mokykla.
1918 m. pabėgėliai įkūrė Šiaurės Kaukazo lietuvių tarybą, kuri turėjo ginti nepriklausomos Lietuvos valstybės piliečių teises. Taryba užsiėmė regiono lietuvių piliečių registracija, pasų aprūpinimu. Tų metų rudenį į Šiaurės Kaukazą įsiveržę bolševikai likvidavo pabėgėlių tautines organizacijas. Kada Šiaurės Kaukaze vis intensyviau plito žinia apie nepriklausomą Lietuvą, lietuvių pabėgėliams visgi buvo leista tremtinių komitetą įjungti į naują darinį − Lietuvių komisariatą, ir jos komisaru paskirti teisininką, būsimą nepriklausomos Lietuvos krašto apsaugos ministrą Juozą Pepečkį.
Netrukus Šiaurės Kaukazo miestas Piatigorskas virto karo veiksmų zona, o regione pradėjo plisti šiltinė. Pirmojo pasaulinio karo metais Rusijoje buvo itin išplitusios šiltinę sukeliančios utėlės. Kaip atsiminimuose rašė tuo metu Peterburgo Žemės ūkio ministerijoje dirbęs gamtininkas Tadas Ivanauskas, žmonės utėlių parsinešdavo iš visur – iš turgaus, iš kino, iš tramvajaus, iš geležinkelio stoties. Prasidėjo didžiulė epidemija, užsikrėtimų mastas beveik pasiekė pandemijos lygį. Negana to, 1919 m. pr. antibolševikiškų „baltųjų“ pajėgos vis artėjo prie Piatigorsko ir ruošėsi jį užimti. Baimė atsidurti karinių veiksmų epicentre dar labiau skatino Šiaurės Kaukaze apsistojusius karo pabėgėlius ryžtis rizikingai kelionei į gimtinę.
Grįžtantys karo pabėgėliai
Pirmojo pasaulinio karo metais į Rusiją galėjo būti pasitraukę net apie 550 000 lietuvių karo pabėgėlių. Vos tik prasidėjo taikos derybos tarp Rusijos ir Vokietijos, tremtinių bangos pradėjo plūsti pafrontėn. Kiekvienas troško greičiau sugrįžti namo. Tačiau pabėgėlių grąžinimas į Lietuvą įgavo pagreitį tik po 1918 m. kovo mėn Vokietijos–Sovietų Rusijos taikos pasirašymo Brest-Litovske.
Draugijos Centro komitetas pirmasis pradėjo rūpintis pabėgėlių grąžinimo reikalais. Grįžtančiųjų registracija buvo lengvesnė ten, kur jie buvo susibūrę į bendruomenes. Grįžti į Lietuvą teisę turėjo tie, kurie galėjo įrodyti, kad prieš karą buvo nuolatiniai krašto gyventojai. Be abejo, sugrįžo ne tik lietuviai, bet ir lenkai, latviai, baltarusiai, ukrainiečiai, žydai. Pirmieji pabėgėlių traukiniai Lietuvą pasiekė 1918 m. balandį. Kalkūnuose (dab. Latvijos teritorija) okupacinė vokiečių valdžia juos pirmiausia registruodavo ir tikrindavo, baimindamasi užkrečiamųjų ligų išplitimo. Čia buvo įkurtas karantino punktas. Tačiau tai tebuvo spontaniški, o ne masiniai grįžimai.
Tik 1920 m. birželio 30 d. buvo pasirašyta karo pabėgėlių grąžinimo sutartis, pagal kurią repatriacija jau buvo pradėta vykdyti organizuotai. Motyvacija grįžti buvo įvairiapusė: nepriklausomos Lietuvos idėjos palaikymas, patriotizmas, sentimentai ar praktiniai motyvai išvengti karo pasekmių Rusijoje – bado, skurdo. Inteligentija labiausiai veržėsi grįžti į gimtinę, nes, žinoma, jiems nusimatė didesnės galimybės įsitvirtinti. Lietuvos Taryba 1918 m. pradžioje pirmiausia siekė susigrąžinti išsilavinusią visuomenės dalį, kuri iš karto galėtų stoti į valstybės kūrimo darbą. Grįžtančiųjų didžiausia bėda buvo badas ir ligos, kai kurie pabėgėliai buvo „užsikrėtę“ kairiosiomis idėjomis. Kiekvienas sugrįžėlis privalėjo pereiti dezinfekcijos procedūrą, tik tada gaudavo leidimą pasiekti gimtinę. Oficialiai pabėgėlių registracija vyko iki 1922 m. pab., tačiau realiai viskas truko ilgiau.
Lygiagrečiai grįžimą į gimtines organizavo Šiaurės Kaukaze apsistoję karo pabėgėliai. Lenkai ruošėsi vykti į Novorosijską, iš ten laivu patekti į Rumuniją ir galiausiai judėti namų link. Maždaug keturiasdešimties lietuvių grupė taip pat išsiruošė kelionei namo. 1919 m. liepos mėnesį jie pajudėjo iš Piatigorsko iki Mineralinių vandenų, tada iki Novorosijsko. O čia jau buvo susiformavusios minios karo pabėgėlių: vien tik lenkų per 700, o kitų tautybių – dar apie 1 000 žmonių. Novorosijske karo pabėgėliai buvo įsodinti į Rumunijos baržą, kuri plaukė Dunojaus upe link Rumunijos Galaco miesto.
Galace lietuvių grupės vadas J. Papečkys nuėjo į prancūzų atstovybę teirautis dėl lietuvių pabėgėlių. Lenkų konsulas pakvietė visą lietuvių grupę, išdavė maisto ir parūpino traukinį iki Vilniaus. Per Lvovą bei Brestą rugpjūčio 21 d. pagaliau buvo pasiektas Vilnius. Mokytojos, būsimos kraštotyrininkės Elvyros Glemžaitės, kuri su šia grupe grįžo į Lietuvą, dienoraštyje randamas itin iškalbingas įrašas: „Kam, kam mes išvažiavom iš Lietuvos! Kam apleidom ją, taip sunkiu momentu. Apleidom ir penketą metų priversti buvom bastytis po Rusiją ir girdėti negirdėjom ir žinoti nežinojom, kas dedasi mūsų tėviškėje“.
1918 m. balandžio 9 d. į Vilnių atvyko pirmasis didesnis Lietuvos pabėgėlių, beveik 800 žmonių traukinys iš Pskovo. Iš jų apie 500 atvyko padedami lietuvių komiteto, 150 – lenkų komiteto. Vilniuje visi sugrįžusieji buvo nuvesti į tuometines Ignoto „kazermes“ (anuomet dabartinė Šv. Ignoto bažnyčia naudota kaip kareivinės). Kitą dieną visi buvo nuvesti į pirtis išsimaudyti, o tuo pačiu atlikta ir drabužių dezinfekcija. Tie, kurie norėjo pasilikti gyventi Vilniuje, buvo nuvesti atlikti karantiną į Aušros vartų karantino lagerį, o kiti iš Ignoto „kazermių“ buvo išgabenti į savo gimtąsias vietas. Karantino tikslas buvo apsaugoti kraštą nuo galimo užkrečiamų ligų išplitimo. Dėl to visi grįžtantieji buvo išmaudomi, skiepijami, o jų daiktai dezinfekuojami. Trumpiausias skiriamo karantino laikas buvo trys dienos. Jei tarp grįžtančiųjų atsirasdavo, pavyzdžiui, šiltine sergantis ligonis, tuomet jį izoliuodavo ilgesniam laikui.
Jau minėtas Liudas Noreika tuometinėje spaudoje retoriškai klausė: „Kas tie toki yra, kurie dabar grįžta? Ar jie tremtiniai, ar tik seniau buvusieji pabėgėliai išbėgėliai, o dabar tik parbėgėliai?“ Buvo keliamas klausimas: kaip derėtų sutikti grįžtančiuosius? Ar reikėtų juos sutikti šaltai, nepasitikėti? Ar noriai priimti ir kviesti į nepriklausomos Lietuvos atstatymo darbą? Buvo pripažįstama, kad jie – karo tremtiniai, vargo ir kitų aplinkybių priversti pasitraukti iš Lietuvos ir ilgai negalėję į ją sugrįžti.
Tačiau spaudos puslapiuose nevengta kritikuoti tuos, kurie užmiršo Lietuvos vargus ir savo pilietines pareigas. Grįžtantiesiems buvo primenama, jog jie yra savotiškai „nusikaltę“ tėvynei, nes ją apleido sunkiausiu momentu, tad sugrįžę privalo atidirbti ir atlyginti savo „skolą“. Repatriantai buvo skatinami būti drąsūs ir lankstūs, prisitaikant prie pasikeitusių gyvenimo sąlygų. Pirmiausia buvo siūloma „gelbėti“ provinciją – išsimokslinusiam jaunimui skleisti Rusijoje įgytas žinias, dirbti mokyklose, padėti steigti ar atgaivinti švietimo, kooperacijos, ūkio ir kitas draugijas.
1918 m. pavasario ir vasaros lietuviškoje periodinėje spaudoje buvo publikuota daugybė trumpų skelbimų-žinučių, kuriose sugrįžę į Lietuvą karo pabėgėliai ieško artimųjų, draugų, nurodydami savo naują adresą. Kai kuriose žinutėse iš karto pabrėžiama, kurioje vietoje ir kokią patirtį karo metu įgijo skelbimo autorius, kokio pobūdžio darbo jis ieško. Pavyzdžiui: „Mokytoja Jaskytė, baigusi 8-klasę M. Yčo gimnaziją Voroneže ir mokytojavusi lietuvių mokykloje, ieško vietos. Panevėžys, Rusų g. Nr. 5“. Tokių žinučių gausa ir intensyvumas atskleidžia karo pabėgėlių grįžimo į Lietuvą dramatiškumą – tiek norą atrasti kelerius metus nematytus savo artimuosius, tiek pastangas įrodyti savo vertę atkuriamai valstybei, siekiant įsitvirtinti nepriklausomoje Lietuvoje.
