Na, o vėlyvojo klasicizmo stiliaus Ilzenbergo dvaro rūmai su pagalbiniais pastatais stūkso ant kalvos prie pat Ilgio ežero. Pastarąjį beveik pusiau dalina Lietuvos ir Latvijos siena, tad plaukiodami ten katamaranu juokavome, kad vasarą sumanęs žmogelis pasiplaukioti ar panardyti, turėtų nepamiršti pasiimti asmens dokumento, jei netyčia iš gelmių išnirtų koks latvių pasienietis.
Iki 1921 m. Ilzenbergo dvaro valdos buvo kur kas didesnės, bet kilęs konfliktas dėl Latvijos ir Lietuvos sienos lėmė tai, jog dalis dvaro žemių liko kitoje Ilgio ežero pusėje bei tapo nebe Lietuvos, o Latvijos teritorijos dalimi. Rokiškėnai sako, kad lietuviai turėtų būti jiems dėkingi, mat būtent dėl Ilzenbergo dvaro dalies valdų ir Ilgio ežero padalijimo Lietuva iškovojo Klaipėdos kraštą bei visą pajūrį sau. Beje, netoli dvaro tyvuliuoja ir kitas nuostabaus grožio ežeras – Apvalasas, į kurį žiūrint tam tikru kampu iš paukščio skrydžio, atrodo, kad jis yra Lietuvos formos.
Ilzenbergo dvaro istorija
Nesiplėsiu apie dvaro istoriją, tiesiog trumpai paminėsiu, kad ji prasideda 1515 m. – dvaro teritorija mena išties gilią senovę. Tuomet dvarvietė priklausė Livonijai, ji pirmiausia ir paminėta Vokietijos istoriniuose šaltiniuose. Čia net iki 1896 m. karaliavo ištisos vokiečių giminių kartos. Paskutinysis vokietis Ilzenbergo dvare buvo inžinierius N. N. Fuchsas, kuris pastatė dabartinius mūrinius rūmus bei įrengė angliško stiliaus peizažinį parką.
1896 m. dvarą nupirko LDK bajoras Eugenijus Dimša, kuris buvo vedęs Rumunijos buvusio ministro pirmininko Tito Livijaus Majoresku dukrą Liviją Majoresku. Šie dvarininkai apstatė dvaro rūmus ir suteikė jiems prabangos. Paskutiniosios dvaro šeimininkės buvo ponia Dimšienė su dviem dukromis, tačiau Antrojo pasaulinio karo metu jos pasitraukė į Rumuniją, o dvaras buvo nacionalizuotas.
Dabar Ilzenbergo dvaras yra restauruotas, gražiai sutvarkytas, tačiau autentikos ten nėra tiek ir daug: skliautuoti rūsiai (juose dabar laikomas vynas), keletas krosnių ir kambarių išplanavimas (jis toks, koks buvo bajorams Dimšoms gyvenant dvare). Likusi yra ir garsioji meškos iškamša, kuri stovi Rokiškio dvare. Vienoje iš istorijų pasakojama, kad bajoras E. Dimša mėgo medžioti bei pats tą mešką sumedžiojo.
Kita istorija jau byloja, jog E. Dimša tiesiog nusipirko meškos iškamšą, o kaip ten buvo iš tiesų, dabar jau niekas nepasakys – tą paslaptį saugo senieji rūmų rūsio skliautai ir šimtamečiai medžiai, augantys Ilzenbergo peizažiniame parke.
Ilzenbergo dvaro parkas
Ką reiškia peizažinis? Didžioji parko dalis formuojama atsižvelgiant į natūraliai esantį reljefą, gamtą ir augmeniją bei vandens telkinius, todėl tai unikalus, beveik civilizacijos nepaliestas ir kerintis gamtos kampelis. Šis parkas itin romantiškas, sakyčiau, netgi mistiškas. Jame auga daugybė šimtamečių medžių, bevaikštant parke apima ten tvyrančio didingumo ir ramybės aura, nori nenori susilieji su supančia gamta.
Jei daugumoje Lietuvos dvarų yra įsikūrę muziejai, tai Ilzenbergo dvare visas parkas yra tarsi muziejus po atviru dangumi. Čia daugybė skulptūrų, kurios kiekviena turi savo istoriją bei reikšmę. Šiame parke mane labiausiai sužavėjo natūralūs gamtos eksponatai, tokie kaip paukščių ar šikšnosparnių vadinamasis viešbutis arba daugiabutis: tai aukštas medis, kurio kamienas nusėtas nedidelių drevių – čia šiltuoju metų laiku virte verda gyvenimas.
Gidė pasakojo, kad dėl gausybės vakare išlendančių šikšnosparnių ten vakarais jūsų nesuvalgys uodai! Štai jums ir miškas be uodų.
Kalvos apačioje, prie Ilgio ežero, kiekvieną svečią pasitinka ir pasveikina Liutauro Griežės skulptūra „Mažoji princesė“, kuri už nugaros laiko obuoliuką. Pačios kalvos, ant kurios įsikūręs Ilzenbergo dvaras, šlaitai nusėti balsvomis bei geltonomis plukėmis. Nuo šlaito į Ilgio ežerą nutiestas medinis lieptelis su grakščiais suoleliais ir apžvalgos bei poilsio aikštelėmis, kurios veda į nedidelę, legendomis apipintą Meilės salą. Ten auga milžiniškas ąžuolas. Viena garsiausių Ilzenbergo legendų pasakoja, kad prie to ąžuolo ištarta priesaika bus amžina.
Pasak legendos, vaikinas Jonas (kiti sako, kad tai buvo latvis Janis) kartu su savo sužadėtine Ieva prie šio medžio prisiekė vienas kitam amžiną meilę. Jaunuoliai ketino tuoktis, deja, nesuspėjo, nes Jonas buvo paimtas į rekrutus. Rekrutai – tai baudžiauninkų prievolė tarnauti caro kariuomenėje. Dažniausiai į armiją paimdavo 25 metams! O mūsų Joną paėmė „tik“ 15.
Grįžo Jonas namo po 15 metų, ir ką jūs sau manote? Ogi jo mylimoji Ievutė buvo vis dar netekėjusi ir ištikimai laukė savo jaunikio! Jonas negalėjo tuo patikėti, bet Ieva jam priminė: „Juk mes vienas kitam prisiekėme amžiną meilę prie ąžuolo, kaip galėjau tave išduoti?“
Prie šio ąžuolo net ir šiais laikais vyksta daugybė sužadėtuvių bei vestuvių ceremonijų. Čia pat, prie meilės ąžuolo, yra skulptoriaus Gintaro Mikolaičio skulptūra „Apsikabinimas“, už kelių žingsnių galima pasigrožėti ir skulptoriaus Kęstučio Dovydaičio šokančiomis gervėmis. Meilės salos puošmena – grakšti ir be galo puošni rotonda, kurioje karštą vasaros dieną galima pasislėpti nuo kaitros bei ramiai gėrėtis tyvuliuojančiais ežero vandenimis. Čia pat yra pažymėta ir riba tarp Lietuvos bei Latvijos.
Ilzenbergo dvaro ūkis ir gėrybės
Tarp dvaro parko, rūmų, ūkinių pastatų ir vynuogynų dūzgia bitės, iš avilių sukamas medus, auginamos karvės, naminiai paukščiai, spaudžiamos vynuogės bei gaminamas kelių rūšių vynas – čia ištisus metus vyksta didesni ar mažesni ūkio darbai, mat Ilzenbergo dvaras yra vienintelis dvaras visose Pabaltijo šalyse, pilnai vykdantis dvaro ūkinę veiklą.
Negana to, dvaro ūkis yra biodinaminis, o tai, trumpai pasakius, reiškia ne tik natūralumą bei ekologiškumą, bet ir tai, jog produkcija gaminama tik iš dvare užauginto derliaus, gyvuliai šeriami tik dvare išaugintais pašarais, laukai tręšiami natūraliomis trąšomis, taikoma sėjomaina ir pan. Beje, Ilzenbergo vynuogynas yra vienas šiauriausių vynuogynų pasaulyje. Šiauriau yra tik Latvijoje esantis Sabilės vynuogynas, tačiau jis už mūsų Ilzenbergą mažesnis.
Dvaro teritorijoje yra parduotuvėlė, kurioje prekiaujama dvaro produkcija, taip pat yra ir restoranas, kuriame galima dvariškai papietauti ar pavakarieniauti. Negana to, čia rengiamos maisto bei vyno degustacijos. Vieną tokių turėjome ir mes. Degustaciją mums surengė naujai įrengtoje patrankų salėje.
Pramogos dideliems ir mažiems dvaro lankytojams
Minėtoje patrankų salėje rengiami furšetai, vestuvių ir kitokių renginių šventės – vietos čia per akis. Lauke yra ir scena, vasaromis čia vyksta koncertai, pasirodymai po atviru dangumi bei kitokie renginiai. Pačiuose dvaro rūmuose galima ir pernakvoti – dauguma kambarių įrengti motelio stiliaus su daug vienviečių lovų, tačiau buvusiame kumetyne dabar statomas ir nedidelis viešbutis, kuriame bus įrengti dviviečiai kambariai.
Po pietų Ilgio ežere plaukėme vienu didžiausių Europoje elektriniu katamaranu, ant kurio denio yra daugybė staliukų su suoleliais, tad čia galima ir susirengti pikniką. Ilgio pakrantės miškingos, tikrai yra, kur paganyti akis. Man netgi šiek tiek priminė pasiplaukiojimą Žaliuoju kanjonu Turkijoje. Žinoma, ten žavi kalnai, o čia – paslaptingi, tankūs miškai.
Ilzenbergo dvaras idealiai tiks kelionei su vaikais, nes čia apie mažuosius netgi kaip pagalvota! Čia įrengta viena didžiausių Lietuvoje interaktyvi žaidimų aikštelė, kuria mėgaujasi ir suaugusieji. Parko teritorijoje auginama ir daug gyvūnėlių, tokių kaip šunys, triušiai, antys, gulbės ir pan. Planuojama auginti ir alpakas, tad vaikai čia gali ne tik iki soties prisidūkti, bet ir pasigrožėti gyvūnais. Dvare taip pat įrengtas milžiniškas kukurūzų labirintas, kurį įveikti reikia gerokai pasukti galvas ir tėveliams.
Apskritai, manau, kad Ilzenbergo dvaro teritorija it maža rojaus šalis, kurioje kiekvienas atras ką veikti: pasimėgauti natūralia, senovę menančia, gamta, surengti pikniką ant suolelio ar pievutės, pasivaikščioti romantiškais takeliais, pažaisti interaktyviomis pramogomis, skaniai pavalgyti restorane, pasiplukdyti katamaranu, pasimaudyti ežere, įsigyti išskirtinių gėrybių iš dvaro ūkio. Man labai patiko interaktyvūs suoleliai, ant kurių atsisėdus, besisupant pasakojama dvaro istorija – ilsiesi ir švietiesi!
Atrodo, čia apgalvota kiekviena smulkmena – mes vykome su elektromobiliu ir likome maloniai nustebinti, jog stovėjimo aikštelėje mūsų laukė ir įkrovimo stotelė. Grįžtant namo jaučiausi kupina įspūdžių, man tai buvo ne tik eilinis apsilankymas „kažkur“, o tarsi prisilietimas prie mūsų istorijos, kultūros ir gamtos. Linkiu kiekvienam tokios pilnatvės širdyje.