Tuo pat metu pamatau, kaip šiaurės kryptimi, apie šimto metrų aukštyje, vos už kokių 500 metrų nuo mūsų, šis tiesiog sprogsta ore – viena jo dalis nukrinta tiesiai ten, kur į jį pataikė raketa, likusi iš inercijos dar praskrieja apie puskilometrį ir su griausmu tvojasi netoliese, miškelyje. Ten iškart pakyla milžiniškas ugnies ir dūmų stulpas, pasigirsta sproginėjančios amunicijos garsai.
Aš pakeliu savo FPV droną kiek aukščiau ir matau, kaip už kelių šimtų metrų per lauką bėga ką tik katapultavęsis lakūnas.
Vėliau sužinome, kad rusai tą dieną pamušė mūsų MIG-29, kuris ir nukrito visai šalia.
Eilinė diena kare, į kurį išvykau prieš 730 dienų – 2022-ųjų kovo 11-ąją. Lietuva švenčia šalies Nepriklausomybės atkūrimo metines be manęs. Aš jau trečius metus su pertraukomis kovoju įvairiuose Rusijos pradėto karo prieš Ukrainą frontuose.
Tokią dieną galvoju apie žuvusius ir sužalotus savo draugus, kurių dėka karas vis dar nepasiekė mūsų namų ir kurių dėka mes galime ramiai dirbti, mokytis, auginti savo vaikus ir švęsti savo šventes.
Amerikos prezidentas Thomas Jeffersonas yra pasakęs: „Laisvės medis turi būti kartkartėmis palaistytas patriotų ir tironų krauju.“ Tai žiauri tiesa – laisvės negausi dovanų, jos nenusipirksi už pinigus, ją gali tik iškovoti krauju. Mums ją savo krauju iškovojo tarpukario kovų savanoriai, laisvės medį gausiai savo krauju palaistė pokario partizanai, o prieš tris dešimtmečius ją apgynė jau nauja savanorių karta.
Neturėtume galvoti, jog laisvė yra savaime suprantamas dalykas ir kad už ją nebereikės pakovoti. Mūsų broliai ukrainiečiai už ją kaunasi lig šiol. Jie savo krauju moka už laiką, kurį mes turėtume išnaudoti pasirengimui. Nešvaistykime jo veltui.
Mums – lietuviams, latviams, estams, lenkams, suomiams, švedams, britams, amerikiečiams ir kitų draugiškų šalių savanoriams, – besikaunantiems petys į petį su ukrainiečiais, skaudu matyti, kaip Vakarų pasaulis iš vienos pusės deklaruoja nesvyruojančią pagalbą Ukrainai, tačiau tuo pačiu metu nenustoja prekiauti su agresore, riboja įvairios ginkluotės tiekimą mums ir ignoruoja faktą, kad, jei Ukraina neatsilaikys, karas gali ateiti ir į europiečių namus.
Rusai nenustoja kartoti, jog kariauja prieš NATO ir Vakarus, mes tuo tarpu – tik neigiame, jog kariaujame, ir tuo pačiu sakome, kad privalome laimėti. Tačiau kaip įmanoma laimėti karą, kurį tu neigi kariaująs?
Tai neįmanoma. Turėtų pagaliau įvykti lūžis mūsų galvose suvokiant, jog karo išvengti neišeis. Jis jau vyksta šalia mūsų sienų. Reikia atitinkamai jam ruoštis, o ne svajoti apie Ukrainos atstatymą ir pokario išminavimo misijas.
Kas porą mėnesių grįžtu atostogų į Lietuvą. Tą laiką stengiuosi išnaudoti susitikimams su mūsų kariais, karinės pramonės atstovais, Šaulių sąjungos nariais, politikais. Sutinku daug nuostabių žmonių, matau realią situaciją šalyje. Ji gerėja, tačiau nepakankamais tempais. Kaip pasakė mano geras bičiulis Jonas Ohmanas: „Gal Lietuvai reikia kokio rimtesnio sukrėtimo, šalto dušo, kad mes pagaliau atsibustume?“
Baikime vien kalbėti ir pradėkime rimtai ruoštis tam, kas neišvengiama, dėl mūsų protėvių Nepriklausomybės karuose pralieto kraujo, dėl to kraujo, kurį šiandien mūšio lauke lieja mūsų broliai ukrainiečiai.