O gal todėl, kad (kaip spėjo mano kolega ir draugas maisto inspektorius Rokiškis Rabinovičius – Ričardas Savukynas), Alytaus restoranai atrodo perkrauti: perkamoji galia Dzūkijos sostinėje akivaizdžiai lenkia miestelio siūlomus valgymo variantus? Seniai metas Alytuje atsidaryti McDonald’s, Subway, Dominos ir kitiems lyderiams.
Kad ir kokia būtų priežastis, restoranai pilni, ir pilnas buvo didžiulis (atrodo, su terasomis jie turi du–tris šimtus vietų) Dzūkų alaus restoranas, kuris Alytaus senamiestyje yra prie pat tilto per Nemuną. Restoraną užrodė maestro Rabinovičius, ir tegu jį Dievas laimina, kad jis taip gerai parinko.
Net sutikome palaukti, kol atsilaisvins stalas: kaip tik buvo laiko susipažinti su jų muziejumi – muziejus su senojo Alytaus iškasenomis, nuotraukomis ir žiniomis apie pastato praeitį. Nuostabu, ir kartu liūdna: Lietuva turi didžiulį aludarystės paveldą, galėtų daryti didžiules pažintines ir pramogines programas alaus gėrėjams iš visos Europos, bet reklamuoti juk nieko negalima, ačiū kvailiems įstatymams.
Restoranas turi didelį meniu: ir viskas ant grilio, ir bulviniai patiekalai, ir picos malkinėje krosnyje, ir net chačiapuriai bei šaltibarščiai. Restoranas apie viską, bet kažkaip viskas atrodo organiškai ir nesukėlė man alergijos: žmonių dirba daug, jei jie viską spėja, ir viską sugeba, tai ir puiku.
Pasijutome esą lietuviai ir beveik dzūkai (juo labiau, kad apsipirkome prieš tai gausiai ir šventiškai Naujųjų Valkininkų turgelyje, ten sutikau net legendinį asmenį, ekselenciją mėsakepį ir kulinarą Vytautą Brėdikį, kuris anksčiau dirbo Vytaro ir Laisvės Radzevičių restorane Merkinėje, o dabar yra laisvas skonio menininkas), todėl užsisakėme daugokai.
Pirmiausia – lietuviškos keptos duonos, gausiai pagardintos sūriu, ir tai viena geriausių mano ragautų keptų duonų, švelni ir „moreish“, kaip sako anglai, kur vos gali sustoti, ir mes tik todėl sustojome, kad reikėjo vietos kitiems patiekalams. Duona: €6.50.
Pasiėmėme vieną bulvinę bandą, porcijos buvo gana dviems, ir komiška kaina – €8.50, įskaitant ir spirgus, ir grietinę. Vilniuje tiek mineralinio butelis kai kur kainuoja. Banda – kaip garsusis lietuviškas kugelis, tik plonesnis, ir už savo pinigus gauni labai, labai daug kieto kraštelio, kuris yra skaniausias dalykas kugelyje. Fantastika! Taip, reikia pusvalandį palaukti, bet kiek džiaugsmo.
Mūsų pagrindiniai patiekalai buvo abiejų vienodi, tik garnyrai skyrėsi (mano – be bulvių): kiaulienos sprandinė, ir ji kvepėjo dievišku dūmu, malkomis, laužu. Aš dabar pasijutau alkanas, rašydamas apie tai. Ir kokia, kaip manote, kaina? Vos €14.00 už porciją. Nerealu. Vilniuje tokių kainų nebėra.
Norėjo Rokiškis dar picą išbandyti, bet aš labai paprašiau to nedaryti. Sprogsime, sakau. Aš norejau chačiapurių ir sriubos, bet kur man tilps?
Tačiau buvome taip įsisiautėję, kad net desertus užsisakėme: Rokiškis valgė nuostabią didžiulę morengų Pavlovą (7.50 EUR), o aš austrišką apfelštrudelį (Apfelstrudel), obuolių pyragą (5.00 EUR), dūsavome ir stebėjomės, kaip persivalgėme ir kaip mums pasisekė gyvenime.
Restoranas atnešė mums labai daug laimės į mūsų pavargusias, sukietėjusias nuo rūpesčių širdis. Mums labai reikėjo po filmavimų tokio tyro džiaugsmo, poilsio, dėmesio ir globos. Ir šie nuostabūs žmonės padarė mums šventę.
Kartu su arbatpinigiais vakarienė kainavo 80 EUR – ar įsivaizduojate? Dvidešimt žmonių galėtų prisivalgyti iki soties ir nė tūkstančio nesumokėti! Alytus yra džiaugsmo miestas.
Penkios žąsys iš penkių. Tegyvuoja Dzūkija ir jos žmonės, varom visi į Alytų valgyti, persivalgyti ir kitaip švęsti gyvenimą. Kaip malonu užbaigti metus tokia gera apžvalga.
Dzūkų alaus restoranas, Vilniaus g. 35, Alytus. Tel. +370 601 90888. Tinklalapis www.dzukuainiai.lt
Nuo pirmadienio iki ketvirtadienio – nuo 11:00 iki 23:00, penktadieniais ir šeštadieniais nuo 11:00 iki 01:00, sekmadieniais nuo 11:00 iki 22:00.
