Lietuvoje V. Šauklys studijavo, dirbo automechaniku, prekiavo turguje, o išvykęs į Švediją 10 metų skynė agurkus pas ūkininką, kol nusprendė imtis nuosavo verslo.
Švedijos pietuose jis atidarė lietuviško maisto restoranėlį „Gunnestorps Gård“, netrukus bus švenčiamas 9-asis jo gimtadienis.
10 metų kasdien skynė agurkus
„10 metų prieš tai kasdien skynėme agurkus. Milijonas agurkų kiekvieną rytą. Skynėme ir braškes Anglijoje, ir salotas kirtom“, – savo istoriją ėmė pasakoti emigrantas.
Ūkyje jis turėjo ir likti – savininkas žadėjo perleisti verslą, tačiau kartą V. Šauklys nugirdo, kaip giminaičiams švedas gyrėsi, kad jo tėvas dirbo iki 80-ies, tad ir jis planuojantis dar dvidešimtmetį iš užimamų pareigų nesitraukti.
„Man buvo 35-eri. Pagalvojau, kad, kai bus 55-eri, perimti sugriuvusius šiltnamius kaip ir gal vėlu, o dar 20 metų tarnauti už tą patį – žinote, pradėjome pigiai, kaip ir kiti lietuviai – nesinorėjo“, – atskleidė pašnekovas.
Už valandą darbo iš pradžių jie gaudavo maždaug 33 švediškas kronas arba 4 dolerius (3,45 dabartinius eurus).
„Tiesa, taikyta sistema – labai įdomi. Dirbi ne 160 valandų, kiek priklauso, o 280, tai padaugina iš kainos, padalina iš 160 ir tavo valandinis atlyginimas – jau 70, o ne 30 kronų“, – iki šiol visas sumas pamena emigrantas.
Pabudo skolingas kone 1,5 milijono
Vietą, kur galiausiai atidarė restoraną, V. Šauklys atrado atsitiktinai – su čia pat gyvenančiais draugais pasitarė, kad reikėtų lietuvių vaikams suorganizuoti Kalėdų šventę, o beieškodamas tam tinkamos salės aptiko gaisro suniokotą namelį.
„Anksčiau visai netoli gyvenome, paklausiau banko ir jie sutiko. Po 10 metų mes jau pažinojome labai daug žmonių – draugai, aplinkiniai, visi kiti. Be to, prieš gaisrą čia buvo ir pokylių salė, bet šeimininkas toks kiek keistas... Sudegė, pasistatė kitą, o šį pardavė“, – dėstė pašnekovas.
Pasak jo, verslą Švedijoje galima įkurti vos per valandą, tą paprasta padaryti internetu.
„Tiesa, problemų kilo, nes bankas pažadėjo pinigų remontui, bet, kai atėjo laikas mokėti, esą tiesiog ne taip supratome. Prabundi vieną rytą ir supranti, kad esi skolingas beveik pusantro milijono – 1,3 milijono Švedijos kronų (maždaug 130 tūkst. eurų). Parduodi, ką turi, paprašai draugų, kad palauktų, papildomai dirbi. Laimė, stabilumą išlaikėme“, – pasidžiaugė jis.
Persiviliojo kolegas iš šiltnamio
Pirminis V. Šauklio tikslas buvo atidaryti maitinimo vietą, kur būtų galima rasti ir švediškų, ir lietuviškų patiekalų.
„Turėjome ir švedą virėją, ir lietuvį, bet pastebėjome, kad švedas gali gaminti tik pagal švedišką meniu, o lietuviai sugeba viską. Taigi ir likome prie to“, – pripažino jis.
Iš pradžių šiame versle dirbo ir keli jo kolegos, kartu uždarbiavę šiltnamiuose. Beje, pats V. Šauklys papildomo darbo taip pat nemetė – jis iki šiol remontuoja ir automobilius.
„Gal matėte, iki šiol kieme stovi daug automobilių. Tai – ne tik klientų transporto priemonės. Vienus reikia paremontuoti, šiuo metu – padangų keitimo sezonas, tai dirbu vakarais su tuo“, – sakė emigrantas.
Porcija cepelinų kainuoja 7,9 euro
Lėkštė šaltibarščių su karštomis bulvėmis „Gunnestorps Gård“ restoranėlyje kainuoja 4,5 euro, dienos sriuba – 5,5 euro. Tiek pat – ir silkė su karštomis bulvytėmis ir daržovėmis, graikiškos ar Cezario salotos.
Pieniškos dešrelės su gruzdintomis bulvytėmis kainuoja 4,9 euro, karbonadas arba vištienos kepsnys – 9,9 euro, cepelinai arba koldūnai – 7,9 euro.
Brangiausias patiekalas meniu – karka, kainuojanti 22 eurus, kepta kiaulienos filė su „Cantadour“ sūriu ir kepta lašiša ant lentutės kainuoja 16,9 euro, kepta sprandinė ant lentutės – 14,9 euro.
Duona su sūrio padažu įkainota 4,5 euro, lietiniai blynai su vaisiais, ledais arba šokoladu – 3,5 euro, obuolių pyragas su ledais – 4,5 euro.
Gaivieji gėrimai kainuoja nuo 1,5 euro, 0,5 litro sidro – 4 eurus, tiek pat alaus – 5 eurus.
„Kainos, iš tikrųjų, čia yra labai žemos, lyginant su švediškais standartais, bet kitaip būtų neįmanoma čia pamatyti lietuvio“, – įvertino V. Šauklys.
Lietuviškame restorane – ir senolių švedų šokiai
Tiesa, prisivilioti lietuvius, pripažino jis, vis tik ir dabar nėra paprasta – nemaža dalis jų į Švediją atvyksta užsidirbti, tad labai taupo.
„Mes sakydavome taip: „Mums reikia turėti tiek švedų klientų, kad išlaikytų lietuvišką restoraną lietuviams“. Tai beveik ir pavyksta. Trijų aplinkinių kaimų bendruomenė, turinti apie 300 narių, kartą per mėnesį rengia čia susirinkimą, o du kartus per mėnesį – senelių šokius, turbūt nuo kokių 70-ies metų“, – šyptelėjo pašnekovas.
Paklaustas, kaip švedai žiūri į lietuvišką maistą, emigrantas tikino, kad dalis patiekalų jų nestebina. Pavyzdžiui, pasirodo, kažką panašaus į cepelinus jie valgydavo nuo seno.
„Jų patiekalas yra labai panašus, tik mėsa – ne malta, o kapota. Tarsi kibino. Be to, bulvių dalis – iš žalių bulvių, forma – ne pailga, apvali. Taigi tas lietuviškas maistas – gerai žinomas, bet pamirštas jų tradicinis maistas“, – tikino restorano savininkas.
Įtartinai žiūri į šaltibarščius
Palankiai švedai esą žiūri ir į bulvinius blynus – kadangi neturi bulvių tarkavimo mašinų, tai jiems neįprasta, mėgsta ir karbonadus, keptą duoną su česnaku ir sūriu.
„Kasdien siūlome dienos pietus už 8 eurus, kartu patiekiamas gėrimas, desertas, karštas patiekalas, salotos ir sriuba. Švedai sriubas valgo gal tik kartą per mėnesį arba šventėms, taigi tai jie taip pat laiko unikalumu“, – džiaugėsi V. Šauklys.
Tačiau, pavyzdžiui, šalta sriuba – šaltibarčiai – jiems kelia klausimų.
„Labai ilgai užtrunka, kol įsiūlai šaltibarščius. Tačiau, kai sužino, kad viskas yra iš natūralių produktų, nieko nėra keisto, giria, kad skanu“, – pasakojo emigrantas.
V. Šauklys džiaugėsi, kad kasmet situacija restorane gerėja, pelnas esą kyla. Tiesa, koją dar kiša minėta paskola, planuose – ir stogo remontas.
Švedijoje – jau 20 metų, bet neapsiverčia liežuvis vadinti šią šalį namais
„Sekasi gerai, bet Švedijos tikriausiai niekada nevadinsiu namais. Tik yra kiti dalykai. Visada sakome, kad į Lietuvą grįžtame tam, kad prisimintume, kodėl iš jos išvažiavome. Grįžti, 3-4 dienos praeina ir supranti, kad turbūt ne ten patekai“, – sakė jis.
Pasak emigranto, labiausiai akis gimtinėje bado neteisybė, korupcija.
„Kai mėnesio pabaigoje tau sumoka atlyginimą ir dar įteikia lapelį, su kuriuo reikia važiuoti į savivaldybę dėl kompensacijos, kad gautum bent minimalų atlyginimą... O darbas – miške, ruošti medieną, nėra lengvas.
Kažkada sakydavau, kad, kai išnyks korupcija, kitą dieną į Lietuvą grįšiu, bet dabar, manau, ne. Sausį jau bus 20 metų, kai gyvenu Švedijoje, tad nėra taip paprasta viską palikti.
Be to, jei atvežtume Lietuvos pensininkus į Švediją, turbūt daug kam širdis sustotų. Gyvenimo skirtumas, kai išeini į užtarnautą poilsį, milžiniškas“, – priežastis, kodėl veja mintis apie grįžimą į gimtinę, įvardijo V. Šauklys.