Našlaite likusi mergina pirmą kartą daiktus emigracijai susikrovė dėl ekonominių priežasčių – tikėjosi užsidirbti pinigų geresnei ateičiai ir grįžti į tėvynę. Vis dėlto realybė nuo planų gerokai skyrėsi.
Viename Anglijos fabrikų ji pradėjo dirbti nelegaliai, tačiau vos po dviejų savaičių buvo deportuota atgal. Karti patirtis, kai kiekvienas tavo judesys sekamas ne tik pareigūnų, bet ir ore kybančio sraigtasparnio, R. Grigaitienės neišgąsdino, tad netrukus ji vėl pasuko išsvajotojo rojaus link.
Tiesa, dar kartą taip pat lengvai kirsti sienos nepavyko. Su draugais į Angliją ji brovėsi kone mėnesį, kol išsekus kantrybei ir santaupoms pasiprašė prieglobščio Škotijoje. Tačiau vietoje pagalbos jų laukė gyvenimas pačiame tikriausiame kalėjime.
Angliją R. Grigaitienė galiausiai pasiekė pasislėpusi po sieną kirtusio vilkiko tentu. Įsidarbino gėlių laukuose, lenkė nugarą neskaičiuodama darbo valandų, tačiau dabar ji pagaliau turi tai, apie ką kadaise turbūt nedrįso nė pasvajoti.
Išvažiavo užsidirbti, nes Lietuvoje nebeišgyveno
„Išvažiavome labai jauni, su dabartiniu vyru. Mūsų tikslas buvo ne ieškoti laimės, o užsidirbti pinigų geresnei ateičiai. Man Lietuvoje viskas klostėsi labai negerai – neturėjau tėvų, likau našlaite, turėjau viena išgyventi, tačiau tai daryti darėsi vis sunkiau. Gerai, kad turėjau draugą tuo metu, kartu mes ir nusprendėme išvažiuoti“, – prisiminė R. Grigaitienė.
Lietuvoje ji pasakojo bandžiusi tęsti mokslus ir po vidurinės, tačiau galiausiai juos teko mesti dėl darbo.
„Dirbau tik nelegaliai, tai vėl netenkino. Galiausiai mano draugė išvyko pirma, o aš – paskui ją“, – pasakojo pašnekovė.
Pradėjo nuo Ispanijos, tačiau susiviliojo didesniais atlyginimais
Pirmoji jos stotelė svetur buvo Ispanija – ten 3 mėnesius R. Grigaitienė nelegaliai dirbo apelsinų plantacijoje.
„Vis dėlto netenkino tas nelegalus darbas. Be to, išgirdome apie sąlygas Anglijoje, ten buvo lankęsis vienas draugų, ir susiviliojome geresniais atlyginimais. Kadangi mūsų tikslas buvo užsidirbti pinigų, išvažiavome“, – tikino ji.
Tiesa, prieš pasiekiant Angliją jie savaitei sustojo ir Airijoje.
„Važiavome pro šalį, pamatėme, kad laukuose žmonės dirba. Sustojome, paprašėme darbo, gavome. Viskas buvo taip paprastai. Tačiau ten padirbome tik savaitę ar dvi, nes niekaip nesugebėjome susirasti būsto gyvenimui – niekas nieko nenuomojo, nes buvome nelegalai, neturėjome pažįstamų. Naktimis miegodavome mašinoje, negalėjome normaliai nė nusiprausti, tad nuo tokio gyvenimo tiesiog pavargome“, – pripažino pašnekovė.
Po dviejų savaičių Anglijoje – deportacija
Į Angliją ji su draugais pasakojo patekusi „per stebuklą“. Tuomet Lietuva dar nepriklausė Europos Sąjungai, tad sienos kirtimo procesas būdavo sunkesnis.
„Tačiau į mus žvelgė kaip į turistus – 6 lengvojoje mašinoje, su lagaminais ant stogo, atvažiavome lengvai, įsidarbinome pas pažįstamą daržovių fabrike – agentūra suklastodavo dokumentus ir imdavai dirbti kaip visai kitas asmuo. Tačiau pradžia nebuvo sėkminga, mane po dviejų savaičių deportavo“, – prisiminė R. Grigaitienė.
Jos teigimu, anuomet Anglijoje didesnių ūkių ir fabrikų darbuotojai buvo tikrinami periodiškai. Jų vadovai apie tai net žinodavo iš anksto, tačiau jie esą neturėjo teisės darbuotojams to pasakyti, nes gautų dideles baudas.
„Tąkart iš vieno fabriko išvežė 70 lietuvių. Mes 3 draugės dirbome vienoje vietoje, mūsų vyrai – kitoje, tad mus, moteris, išvežė, o juos paliko“, – kuriozišką situaciją prisiminė R. Grigaitienė.
Supratus, kad dirba nelegaliai – patirtis kaip iš kino filmų
Paklausta, kaip visas procesas įvyko, ji pasakojo, kad dirbant fabrike prie vadinamosios linijos priėjo žmogus, kuris paprašė parodyti savo dokumentus.
„Jei sakai, kad neturi, arba parodai ir pase trūksta tam tikro antspaudo, viskas: „Eikite su manimi“. Mane nuvedė tiesiai iki policijos automobilio, kieme laukė sraigtasparnis – elgėsi kaip su tikrais nusikaltėliais, tik tiek, kad gražiai. Tarkime, jei nesipriešinai ir nebėgai, niekas jokių antrankių nedėjo. Tačiau turi išeiti taip, kaip stovi. Daiktai – jau kitas etapas, tau gali juos atvežti“, – pasakojo emigrantė.
Ji juokėsi prisiminusi, kaip pastarieji tąkart pasiekė ją ir drauges – vaikinai atvežė krepšius, padėjo juos prie policijos komisariato ir pabėgo, nes bijojo taip pat būti sučiupti.
Patupdė į kamerą, kur teko laukti skrydžio: 2 lietuviai dingo
„Mus parvežė iš Bostono, kur tuomet dirbome, į Piterboro nuovadą. Įsivaizduokite, 70 žmonių, keli autobusiukai. Vieną jų lietuviai atsirakino ir pabėgo, dalį sugavo, 2 dingo...“, – prisiminė R. Grigaitienė.
Likusių buvo paprašyta išsiskirstyti pagal lytį. Vyrai buvo nuvesti į vieną pusę, moterys į kitą ir apgyvendintos kamerose po 3-4, kol bus skrydžiai namo.
„Na ir ką, po to mus, karalienes, nemokamai parskraidino į Lietuvą“, – juokėsi pašnekovė.
Nors dabar to meto įvykius ji pasakoja su šypsena veide, tuomet, pripažįsta, jautėsi ištikta šoko, emocijos pynėsi ir virė viduje, kankino nežinomybė.
Į Angliją nepavyko grįžti mėnesį: pagelbėjo tik lietuviai, tačiau teko lįsti po vilkikų tentais
„Grįžau į Lietuvą, apsisukau ir nusprendžiau vykti atgal. Darėmės dokumentus, susisiekėme su vyrais, kurie atvažiavo iki Lenkijos, mus pasiėmė ir mes mėnesį laiko keliavome į Angliją“, – nustebina R. Grigaitienė.
Pasirodo, kelionė užtruko tiek, nes taip lengvai kirsti sienos kaip pirmąjį kartą nebepavyko. Patekti į šalį jie bandė ir pro Škotijos Šetlando salas, ir pro Airiją, kol galiausiai surado lietuvius, kurie tautiečius į Angliją įveždavo vilkikuose.
„Susiradome lietuvius, kurie veža su fūromis, po tentais, nežinant vairuotojams. Lindome ir galiausiai vis dėlto pasiekėme tikslą“, – šypteli pašnekovė.
Pateko į kalėjimą
Spalvinga ir dar viena jos patekimo į išsvajotąją šalį detalė. Po kelių savaičių nesėkmingų bandymų kirsti sieną, Škotijoje R. Grigaitienė su draugais sumanė kreiptis prieglobsčio.
„Viena draugė gana neblogai angliškai kalbėjo, mes kiti žinojome tik „cat“ ir „dog“ (katė ir šuo – liet.), tačiau ji taip pat nesuprato, kas yra „prison“ (kalėjimas – liet.). Todėl kai mums pradėjo sakyti, kad jei norime „prisiduoti“, važiuosime į „prison“, mes ėmėme linksėti galvomis ir sakyti: „Gerai, gerai“. Pažiūrėjo keistai, tačiau iš Šetlando nuskraidino į Škotiją, kur patekome į kalėjimą“, – prisiminė pašnekovė.
Ten ji pasakojo ištvėrusi savaitę – pamatė, kad žmonės prieglobsčio kalėjime laukia po 2-3 metus ir nusprendė, kad tai ne jiems.
Prieš pasimatymus išrengdavo nuogai
„Yra tam tikras grafikas, esi užrakinamas. Vyrų ir moterų net atskiri pastatai. Prieš leidžiant susitikti, mus išrengdavo kone nuogai ir apžiūrėdavo. Sėdėdavome vienas prieš kitą, negalėjome net rankos duoti. Nuo tikrų kalinių išsiskyrėme tik apranga – mūsų buvo oranžinės, o jų – tamsios“, – kaip atrodo gyvenimas kalėjime, pasakojo R. Grigaitienė.
Baisiausia, prisiminė ji, buvo, kai reikėjo eiti į sporto salę ir žaisti tinklinį su nusikaltėlėmis, tačiau muštynių tąkart pavyko išvengti. Tiesa, vyrai prasitarė, kad jiems buvo šiek tiek kitaip – pagarbos jie jautė mažiau, pavyzdžiui, ir maistą ne paduodavo, o įspirdavo į kamerą koja.
„Kasdien buvo skiriama ir po 30 minučių pasivaikščiojimui lauke – išeidavome ir vaikščiodavome ratu“, – prisiminė pašnekovė.
Kameroje iš pradžių ji sėdėjo su dviem draugėm lietuvėm ir viena škote, tačiau ji gana greitai buvo iškeldinta. Kaip įtaria R. Grigaitienė, galbūt dėl saugumo.
Paprašė būti deportuoti
„Kai supratome, kokia situacija, tiesiog paprašėme, kad mus deportuotų atgal į Norvegiją, iš kur mes atskridome į Šetlando salas. Pasakėme: „Ačiū, nebenorime, norime namo, grąžinkite mus į Norvegiją“, – dabar juokėsi pašnekovė.
Planą nuleisti rankas jos su draugėmis ir vyrais derino ne tik pasimatymų metu, bet ir laiškais, žinias vieni kitiems perduodavo ir kunigas.
„Tuomet buvome 5-iese – vienas draugų liko Anglijoje prižiūrėti būsto, kurį buvome išsinuomoję. Kai grįžome į Norvegiją, susiradome automobilį ir patraukėme į Prancūziją“, – pasakojo R. Grigaitienė.
Paskutinius pinigus investavo kelionei į Angliją: savaitę teko badauti
Tuomet jų santaupos buvo kone išsekusios, tad savaitę laiko draugai praktiškai badavo – mito tik obuoliais ir slyvomis, kol sulaukė lietuvių, įvežusių juos į Angliją.
„Užstatėme automobilį, už mus laidavo Piterbore gyvenęs pažįstamas darbdavys. Patekti į Angliją po tentu kainuodavo apie 1000 svarų, tačiau likome tik 3, nes dvi mano draugės neištvėrusios sąlygų grįžo į Lietuvą“, – prisiminė ji.
Pašnekovė svarsto, kad jai tuomet ištverti itin prastas sąlygas padėjo jaunatviškas užsispyrimas, nors buvo, pripažįsta, labai sunku.
„Paskutinę monetą įmetėme skambindami tiems lietuviams, jei jie būtų nepakėlę mums ragelio, būtume turėję eiti „prisiduoti“, kad grįžtume į Lietuvą“, – prisiminė R. Grigaitienė.
Gyveno mašinoje ir laukuose, kur dirbo
Anglijoje jiems viską teko pradėti iš naujo – draugai įsidarbino gėlių laukuose, kur galiausiai išdirbo net kelerius metus.
„Blogumų Anglijoje kažkaip pavyko išvengti, gal karma jau jautėsi atsiskaičiusi. Girdėdavome, kad ir pinigus reketuoja, ir sukčiauja, ir algų nesumoka, viskas vyko šalia, bet tarsi „praplaukė“, – tuo džiaugėsi pašnekovė.
Tiesa, dirbti jiems tekdavo itin daug – tiek, kad miegoti pavykdavo tik kas antrą naktį.
„Kai atvykome, du mėnesius gyvenome mašinose, laukuose“, – gyvenimo sąlygas prisiminė R. Grigaitienė.
Nuo pareigūnų slėpėsi po nameliu ant ratų
Tiesa, pasakodama tai ji prisiminė, kad tik pradėjusi dirbti vos vėl nebuvo deportuota atgal. Tuomet ji su draugais gyveno nameliuose ant ratų, greta laukų.
„Buvome baigę darbus, visi grįžę, kai atvažiavo policija. Kai tai pamačiau, aš iš karto – pro langą. Kritau į griovį, kurį slėpė krūmai, susigūžiau ir prabuvau ten 3 valandas, kol žmonės buvo vežami. Per tą laiką sutemo, tad manęs nepastebėjo, nors policininkai vaikščiojo ir su prožektoriais. Be to, kaip paaiškėjo vėliau, jie apsiskaičiavo – žinojo, kiek žmonių turi būti, tačiau vienu suklydo.
Ir vėl – aišku, kad įdarbinę žinojo apie patikrinimus, pasakė ir darbuotojų skaičių. Patys galiausiai liko net nenubausti, nes mus pagavo gyvenančius, o ne dirbančius. Tačiau pase neturėjome reikalingų štampų, todėl negalėjome likti“, – aiškino pašnekovė.
Į šalį pateko su svetimu pasu
Laukuose tąkart ji liko su viena moterimi, naktį parvežė ir dar vieną tvarkingus dokumentus turėjusią merginą.
„Likome 3 moterys, susirinkome daiktus ir grįžome į Piterborą, nes buvome gretimame mieste. Ir vėl viskas nuo pradžių – per pažįstamus susiradome darbus, lietuviai mus priglaudė, toliau dirbome gėlėse – 7-8 metus, iš nelegalių laikų – į legalius“, – pasakojo R. Grigaitienė.
Tiesą, tąkart iš laukų buvo išvežtas jos vyras. Paklausus, kaip pavyko jį susigrąžinti, pašnekovė neslėpė, kad į šalį jis pateko su svetimu – brolio pasu, įsėdęs į traukinį.
Į Lietuvą grįžo, bet neilgam
„Atvažiavome, dirbome, po dviejų metų grįžome į Lietuvą, pabuvome, bet apsisukę grįžome į Angliją. Beje, taip pat nelegaliai, irgi 1000 svarų kainavo mums grįžimas, tačiau vykome jau tvarkingai, sėdėjome šalia vairuotojo.
Visada norėjau grįžti į tėvynę, nors iš jos išvažiavau labai liūdna, mane, našlaitę, Lietuva labai nuskriaudė – aš nieko negavau, jokios paramos, skriaudė ir po to. Tačiau iki šiol negaliu pasakyti, kad ten nenoriu.
Piterbore dabar turiu ir namus, ir darbą, realiai suvokiu, kad galbūt tikrai negrįšiu, man būtų pernelyg sudėtinga viską pradėti nuo pradžių, iš kitos pusės, širdis nori“, – šyptelėjo R. Grigaitienė.
Dirba per du darbus: aistra – vizažas
Šiuo metu ji dirba ir įmonėje „Amazon“, ir daro makiažus. Vieno jų kaina – apie 35 svarai. Grožio sritimi R. Grigaitienė pasakojo susidomėjusi dar Lietuvoje. Tiesa, tėvynėje tai buvo tik jos hobis. Tačiau dabar, tikina, jei pirmasis darbų imtų trukdyti makiažams, ji žinotų, ką rinktis.
„Kai susipažinau su grožio srityje dirbančiomis lietuvėmis, jos mane pradėjo labai raginti užsiimti vizažu, dariau makiažus draugėms, saviems. Buvau grįžusi ir į Lietuvą, kur nuvykau į kursus pasisemti žinių, naujienų, o grįžusi kibau į šią sritį rimtai“, – pasakojo R. Grigaitienė.
Labai mažais žingsneliais eidama į priekį, dabar ji gali džiaugtis aplink save jau subūrusi klienčių ratą. Be to, kartu su lietuve fotografe ir kirpėja jos įkūrė bendrą projektą „Prestigious photoshoot“.
„Piterbore aš, sakyčiau, pirmoji iš lietuvių ir pradėjau daryti makiažus, tikrai niekas anksčiau tuo neužsiėmė. Be to, čia tai nebuvo populiaru, visi fabrike dirba po 17 valandų, kokie makiažai? Visi čia buvo atvykę tik užsidirbti, tačiau dabar žmonės ėmė čia kurtis savo gyvenimą, išlaisvėjo ir ėmė rūpintis savimi“, – pastebėjo ji.