Apie tai daugiau papasakoti DELFI sutiko Stokholme šiuo metu gyvenanti lietuvė Aušra Pockevičiūtė.
Kiek ilgiau nei metus ji – projektų vadovė tarptautinėje dukterinėje Švedijos karalienės Silvijos globojamoje organizacijoje, kuri Švedijos gerąja praktika senelių slaugos ir demencijos gydymo srityse dalijasi su kitomis šalimis.
Švedijoje pensijos – 10 kartų didesnės
„Be abejo, Švedija sau gali leisti kur kas daugiau nei Lietuva – daug jaunų žmonių, imigrantų, kurie dirba, moka mokesčius, o juos galima panaudoti ir socialinei sričiai. Na, ir kita, kadangi Švedija nebuvo okupuota, visi žmonės pensiją yra sukaupę sau.
Lietuvoje vis dėlto dabartiniai dirbantieji turi uždirbti pensijas ir dabartiniams pensininkams, demografinė situacija, žinoma, labai apriboja galimybes suteikti tą rojų Lietuvos pensininkams. Švedijos pensininkai gyvena tikrai oriai, jie gali sau leisti pakankamai gerai gyventi. Vidutinė pensija yra kiek mažesnė nei atlyginimai Stokholme“, – pasakojo lietuvė.
Rugsėjo pabaigoje ekonomistai skaičiavo, kad pensijos Švedijoje yra vidutiniškai dešimt kartų didesnės negu Lietuvoje. Šiandien Švedijoje išėjus į pensiją asmens gaunamos pajamos vidutiniškai sumažėja 25 proc., o Lietuvoje – 60 procentų.
Vidutinė senatvės pensija Lietuvoje spalį siekė vos 287 eur, vidutinis atlyginimas – 667 eurų „į rankas“.
Itin išvystyta ir socialinės rūpybos sritis
Tiesa, pinigai – ne vienintelė švedus pensininkus džiuginanti detalė. A. Pockevičiūtė tikino, kad čia itin išvystyta ir socialinė rūpyba.
„Pavyzdžiui, jei senelis gyvena savo namuose, bet jam jau sudėtinga atlikti tam tikrus darbus, tarkime, išskalbti ir pakabinti užuolaidas, tai jis tikrai gali sulaukti pagalbininkų. Pas tave jie gali ateiti ir kelis kartus per dieną. Beje, jei tau priklauso nuolatinė slauga, gyventi senelių namuose, tačiau tavo pensijos tam neužtenka, gauni subsidijas iš valstybės, kompensuojama likusi dalis. Tiesa, jei turi nuosavo turto, turi jį įkeisti arba perduoti valstybei, jei skirtumas yra labai didelis“, – nurodė pašnekovė.
Švedijoje gana įprasta seneliams gyventi ir senelių namuose.
„Čia labai paplitęs individualizmas. Žmonės nenori būti našta savo šeimoms nariams – kaip seni žmonės nenori būti našta savo vaikams, taip ir studijuodami jaunuoliai ima paskolas, kad nebūtų našta tėvams, patys išlaiko save“, – pasakojo lietuvė.
Anot jos, Švedijoje senelių namai gerokai skiriasi nuo to, ką esame pratę matyti ar apie ką girdėti Lietuvoje.
„Čia į senelius visai kitaip žiūrima. Pavyzdžiui, jie net nevadinami pacientais, vadinami svečiais. Juntama pagarba, paslaugos orientuotos į asmenį, o Lietuvoje dėl senelių namų dar yra stigma, paslaugos dar ne tiek išvystytos, trūksta žinių“, – pastebėjo ji.
Kone pirmoji įvedė visuotines pensijas
A. Pockevičiūtės teigimu, sunku paaiškinti, kaip tiksliai Švedijoje veikia privati pensijų kaupimo sistema, tačiau prie jos prijungiami visi dirbantieji.
„Pensijos kaupimo sistema iš esmės Švedijoje yra kiek kitokia nei Lietuvoje, kuri po nepriklausomybės atkūrimo neturėjo jokio biudžeto. Dėl istorinių aplinkybių Švedija, man atrodo, pirmoji įvedė visuotines pensijas XX a. pr. iš karto po Pirmojo pasaulinio karo. Tuomet buvo įvestas visuotinis ir pensinis draudimai. Kaip yra dabar – kiekvienas žmogus pensiją kaupia privačiai. Tie pinigai panaudojami, galbūt kažkur investuojami, bet esmė ta, kad tu pats sau kuri fondą“, – aiškino ji.
Vyrauja ir skaidrumas – nuolat gali sekti, kokią įtaką tavo pajamos daro tavo pensijai, kaip ji atrodytų, jei nebedirbtum jau dabar.
Tiesa, pavyzdžiui, lengvatų pensininkams Švedijoje, svarstė A. Pockevičiūtė, nėra tiek daug. Beje, Švedijoje į pensiją išeinama 65-erių, tačiau diskutuojama, ar šios kartelės nereikėtų didinti.
„Man susidaro įspūdis, kad Lietuvoje kur kas daugiau lengvatų, nes ir nuolaidos viešajam transportui yra kur kas didesnės, nuolaidų būna ir muziejuose, tarkime. Švedijoje, pastebėjau, pensininkai turi mokėti įprastinę kainą, galbūt pensijos dydis yra pakankamas, kad tam nebūtų poreikio“, – įžvalgomis dalijosi pašnekovė.
Laikomasi požiūrio, kad sergantis žmogus nėra nusikaltėlis
A. Pockevičiūtės teigimu, Švedijoje išvystyta ir viena geriausių senelių namų, demencija sergančiųjų priežiūros praktika.
„Sukurti visi modeliai ir filosofijos, kaip užtikrinti į žmogų orientuotą slaugą, kaip ją organizuoti, kad asmuo gautų kuo kokybiškesnes paslaugas. Tokios ligos kaip Alzheimerio, demencijos yra gana sunkios, dažnai personalas suduria su įvairiais iššūkiais, nes pacientai neretai nebeatsimena, kas jie yra, įsivaizduoja kažkokius ne visai realybę atitinkančius faktus, gali būti agresyvūs, tačiau pagrindinis švedų tikslas – ne kad institucijai būtų patogiau“, – atkreipė dėmesį pašnekovė.
Lietuvės teigimu, Švedijoje net apibrėžta, kaip slaugos namai gali išvengti tokių dalykų kaip ligonių įtvirtinimas lovoje, jų palatų rakinimas ar kitokie laisvės apribojimai.
„Laikomasi požiūrio, kad sergantis žmogus nėra nusikaltėlis, todėl jo užrakinti, net jei tai daroma dėl jo saugumo, negalima. Viena, taip dar labiau paaštrinami jo simptomai, jis tampa irzlesnis, o, kita, svarbiausia, taip pažeidžiamos žmogaus teisės, nors Baltijos šalyse tai yra pakankamai naujas aspektas“, – dėstė A. Pockevičiūtė.
Lietuvoje taikomi metodai gali atrodyti ir barbariški
Anot jos, ir Lietuvoje kol kas agresyviems pacientams ne tik rakinamos durys, bet ir naudojami diržai, kuriais jie segami prie lovų.
„Švedijoje net nekyla klausimų, kaip tai gali būti. Kai kur, tarkime, koridoriai rakinami, tačiau bandoma tai apeiti kitais būdais. Tarkime, statyti apvalius pastatus, kur nereikėtų koridorių ir nebūtų daug durų, pro kurias ligonis gali išeiti. Arba, pavyzdžiui, palikti duris atrakintas, tačiau nusiųsti signalą budinčiam slaugytojui, jei jos buvo atidarytos“, – pasakojo pašnekovė.
A. Pockevičiūtės teigimu, Lietuvoje slaugytojai paprastai tikrai patiria didesnį krūvį, Švedijoje su sergančiaisiais dirba daugiau žmonių.
„Kalbame ir apie tai, kaip bendrauti su segančiu žmogumi, jį užimti, pritaikyti patalpas, kad jos būtų patogios tiek darbuotojams, tiek sergantiesiems, kaip artimuosius įtraukti į slaugos procesą. Negaliu sakyti, kad situacija Lietuvoje yra labai bloga, tačiau labai skiriasi požiūris į žmogų“, – pasakojo ji.
Karalienė paliko neišdildomą įspūdį
Lietuvė jau bene 4 kartus buvo susitikusi ir su Švedijos karaliene Silvija. Ji iki šiol aktyviai įsitraukusi į organizacijos veiklą, globoja renginius.
„Pačios karalienės mama sirgo demencija daugiau nei 30 metų. Ji pamatė, kad net patys geriausi gydytojai, slaugytojai apie šią ligą neturi specifinių žinių, todėl kilo mintis įkurti fondą, organizaciją, kuri tobulintų žinias apie būtent slaugą, kaip dirbti su tokiais pacientais. Siekiama, kad jie jaustųsi gerai, kad jų šeimos nariai jaustųsi gerai ir darbuotojai žinotų, kaip įveikti sudėtingas situacijas“, – kalbėjo A. Pockevičiūtė
Karalienę Silviją ji apibūdino kaip labai šiltą žmogų.
„Labai šiltas žmogus, labai švelnus rankos paspaudimas, balsas. Tai tiesiog labai rafinuota, viena vertus, kukli, bet gana užtikrinta moteris, žinanti, ko nori. Ji labai nuoširdžiai iki šiol rūpinasi demencijos tema“, – nurodė ji.
Išvyko, nes norėjo iššūkių ir tarptautinės patirties
Paklausta, kaip pati atsidūrė Švedijoje, A. Pockevičiūtė pasakojo, kad emigravo vedama asmeninio iššūkio.
„Atvažiavau į Švediją, nes norėjau iššūkių ir tarptautinio darbo patirties. Atvykau prieš 2,5 metų, nes įstojau į Lundo universitetą, pradėjau magistro studijas. Baigusi jas nusprendžiau dar pabandyti laimę ir šiek tiek padirbti Švedijoje“, – pasakojo pašnekovė.
Kalbėdama apie savo patirtį ji mėgsta pabrėžti emigravusi ne dėl to, kad Lietuvoje buvo blogai. Čia ji dirbo verslo konsultante, vėliau perėjo į „Jaunimo liniją“, kur įsidarbino plėtros vadove.
„Nuo pat paauglystės aš buvau labai smarkiai įsitraukusi į jaunimo organizacijų veiklą, tai man labai patiko, todėl norėjau pabandyti padirbėti panašioje srityje. Žinias, įgytas versle, nusprendžiau pritaikyti nevyriausybiniame sektoriuje ir į ten įnešti šiek tiek kitokį požiūrį. Pagalvojau, kad esu dar jauna, kol kas galiu sau tokį sprendimą leisti ir finansiškai – ne paslaptis, kad užmokesčiai labai skyrėsi“, – šyptelėjo lietuvė.
Darbo paieškos gali užtrukti net pusmetį, didelė dalys atlyginimo – nuomai
Paklausta, kaip sekėsi pritapti Švedijoje, A. Pockevičiūtė sakė po studijų Stokholme atsidūrusi gana spontaniškai – beveik nieko nepažinojo, jokio darbo pasiūlymo neturėjo, švedų kalbos visiškai nemokėjo.
„Turėjau tik kiek likusių santaupų pabandyti. Pradėjau ieškoti darbo, siuntinėti paraiškas, bet pirmuosius mėnesius jaučiausi dviprasmiškai – tu beveik niekada negauni atsakymų. Tai gana skiriasi nuo Lietuvos, kai aš kartais tiesiog sulaukdavau darbo pasiūlymų, net to neieškodama“, – pasakojo lietuvė.
Tiesa, ji mano, kad galiausiai jai vis dėlto pasisekė – dirbti ji pradėjo po dviejų mėnesių, nors gana įprasta Švedijoje, tikino A. Pockevičiūtė, kvalifikuoto darbo ieškoti ir pusmetį.
„Buvo sunku susirasti ir būstą, bet pradėjau ieškoti dar prieš atvažiuodama, greičiausiai pavyko įtikinti savo prisistatymu. Tiesa, ganėtinai didelį procentą atlyginimo turi skirti nuomai“, – sakė lietuvė.
Palygino lietuvius ir švedus
Pasak jos, Stokholmas – brangus miestas. Pavyzdžiui, būsto nuoma – esą kone keturis kartus brangesnė nei Vilniuje, daugiau atseikėti reikia ir atsilyginant už paslaugas.
„Kalbant apie maistą, prekybos centruose kainos nėra tokios skirtingos. Kai kurie produktai – brangesni, kiti – gal net pigesni nei Lietuvoje. Tačiau, tarkime, maistas kavinėse tikrai brangesnis“, – pasakojo pašnekovė.
A. Pockevičiūtės teigimu, integruotis ir susirasti švedų draugų iš pat pradžių yra sunku, net ir po metų Stokholme jos artimoje aplinkoje – lietuviai arba kiti imigrantai.
„Švedai yra gana kuklūs. Visiškai nėra įprasta svetimą žmogų užkalbinti kavinėje, gatvėje ar autobuso stotelėje“, – nurodė ji.
Anot lietuvės, švedai labai mėgsta laukti eilėse, ne taip skuba kaip tautiečiai. Tiesa, mes esą veiklesni, ambicingesni, drąsesni ir ryškesni.
„30-ies metų švedai dar jokios darbinės patirties gali neturėti, lietuvių lūkesčiai yra didesni. Pavyzdžiui, čia nėra įprasta dirbti studijų metu, net jei studijuojama magistro studijose“, – sakė A. Pockevičiūtė.
Ateitį mato Lietuvoje
Savo ateitį ji mato Lietuvoje – ilgalaikis pašnekovės tikslas yra grįžti į tėvynę.
„Norėčiau sugrįžti po maždaug poros metų. Nuo pat pradžių ir planavau svetur išbūti apie 4 metus. Tikiuosi, kad galėsiu parsivežti tiek tarptautinės patirties, tiek galbūt ir kitų žinių į Lietuvą.
Kiek sutinku lietuvių, kone visi jie pabrėžia, kad mąstė panašiai, bet laikas labai greitai bėga, skaičiuoja Švedijoje jie dabar 6, 7 ar 8 metus. Kita vertus, žinau lietuvių, kurie sugrįžo iš Švedijos į Lietuvą ir tuo džiaugiasi. Jiems pavyko rasti patrauklius darbus, žinoma, džiaugsmas ir gyventi šalia šeimos narių, draugų. Tai turbūt mano didžiausias motyvas grįžti“, – nurodė lietuvė.