Su DELFI jie sutiko pasidalinti savo emigracijos patirtimi, kuri atskleidžia kone visą šios problemos esmę – kaip vadovo posto siekęs lietuvis tapo darbininku statybose, tačiau iš karto uždirbo dvigubai daugiau, kaip iš gimtinės išvyko kone visas kaimas ir kas ėmė stebinti grįžtant į Lietuvą.
2 tūkst. eurų – tiek keturių asmenų šeimai šią vasarą kainavo dviejų savaičių atostogos tėvynėje, nemokant už būstą, ką esą jau ir bekalbėti apie kainas, požiūrį į žmogų.
Įdomu ir tai, kad Rita šiuo metu dirba „Systembolaget“ – valstybiniame Švedijos alkoholio monopolyje, tad ji atvirai papasakojo, kaip tai pakeitė gėrimų kainas, alkoholio vartojimo įpročius ir kokių klientų iš Lietuvos tenka sulaukti.
Išvyko dėl pinigų
Pirmasis į užsienį išvyko Ignas. Lietuvoje vyras tuomet dirbo vadybininku, tačiau sulaukė iš Švedijoje statybų įmonę atsidariusio sesers vyro pasiūlymo laimės paieškoti svetur.
„Dėl pinigų“, – kas nulėmė galutinį sprendimą, trumpai ir konkrečiai tarstelėjo emigrantas.
Pirmą kartą svetur jis ėmė dirbti dar 2004-aisiais, ilgesniam laikui grįžo po dvejų metų.
„Kaip sakoma, tais laikais Lietuvoje nepabuvęs vadybininku – ne lietuvis. Darbas buvo geras, man patiko, tik sužaidė jauno žmogaus ambicijos. Sulaukiau pasiūlymo, galvojau, jis geresnis – žinojau, kur, pas ką važiuoju, kokius pinigus gausiu, su garantijomis ir pabandžiau“, – ėmė pasakoti pašnekovas.
Siekė vadovo posto, o ėmė dirbti statybose
Persikėlęs gyventi į Švediją, jis iš karto ėmė uždirbti kone dvigubai daugiau.
„Atvykęs čia per mėnesį gaudavau apie 1,2 tūkst. eurų, litais – daugiau nei 4 tūkst. Lietuvoje uždirbdavau apie 1,6 tūkst. litų „į rankas“.
Tuo metu vienam, jaunam žmogui tai nebuvo blogai, bet, nežinau, godumas ar jaunatviškas maksimalumas kaltas, kai nueini pas vadovą ir sakai: „Duok man vadovo vietą arba aš išeinu“, pelnytai arba nepelnytai reikalauji, padarė savo. Bandžiau tuo pasinaudoti siekdamas gerovės, bet nesutiko ir išvažiavau“, – dėstė Ignas.
Šiuo metu jis dirba langų valymo įmonėje, tačiau Lietuvoje siektos karjeros aukštumų, tikino, nepasiilgsta.
„Niekada nejaučiau ir dabar nejaučiu diskomforto, kad pakeičiau vieną darbą kitu. Pritariu posakiui, kad visi darbai yra garbingi. Po maždaug dvejų metų ėmė kilti abejonių dėl gyvenimo tikslo, bet tuoj aplink ėmė burtis bendruomenė“, – prisiminė Ignas.
Per dvejus metus atvyko 20 draugų: persikėlė visas kaimas
Po metų gyvenimo svetur į Švediją atvyko ir jo būsima žmona, ilgainiui aplinkui ėmė kurtis ir draugai.
„Mums labai pasisekė, nes per maždaug dvejus metus į tą pačią vietą suvažiavo visi draugai. Mūsų gal 20 suvažiavo tų, su kuriais Lietuvoje augome, iš to paties miesto, tokie patys interesai buvo. Taip nutiko, kad išvažiavo vienas, iš paskos – kiti. Ne pokštas, kad kaimai visi atsikelia. Kaip sakoma, vienas lietuvis pakapstė su šiūpeliu – o, gerai, kitas jau atsivarė ekskavatorių ir taip toliau“, – juokėsi Ignas.
Pats jis – krepšinio mėgėjas, tad pasakojo, kad savaitgaliais rengiami ir lietuvių turnyrai. Pavyzdžiui, išnuomojama salė, formuojamos komandos, atsižvelgiant į gyvenamąją vietą. Štai neseniai vyko varžybos Šilutė prieš Radviliškį.
„Labai daug yra tokių atvejų, kai asmuo dirba pas ūkininką, jei tinka, pasikviečia ir visus giminaičius – brolius, seseris, visas kaimas suvažiavęs“, – kad tokia praktika yra visiškai įprasta, tikino Ignas.
Ėmė dirbti fabrike: labiausiai nustebino kainos
Jo žmona Rita į Švediją atvyko iš meilės ir norėdama įrodyti tėvams savo savarankiškumą.
„Buvau tėvelio dukrytė, tėvelis visada sakė, kad aš juodo darbo nepadirbsiu. Labai norėjau įrodyti, iš tikrųjų. Na, ir užsikabinau“, – šyptelėjo ji.
Atvykusi į Švediją ji ėmė dirbti fabrike.
„Nustebino labiausiai gal tai, kad šimtais viskas kainavo (1 euras yra tolygus, grubiai tariant, 10-čiai Švedijos kronų – DELFI) – skaičius. Metų laikai nuo Lietuvos čia nelabai skiriasi. Be to, kai aš atvažiavau, jau praktiškai visi buvo suvažiavę, tad trūko tik mamos ir tėčio. Viskas. Daugiau tas pats buvo – lygiai tokie pat vakarėliai, susibūrimai, šventės. Diskomfortas būdavo, kai tekdavo grįžti į Lietuvą, nes ne visi tuo pačiu metu gauna atostogas. Tai jau tapo sunkiau“, – pripažino Rita.
Uždirba 1,2 tūkst. eurų, gyventi teko ir automobilyje
Švedijoje nėra minimalaus atlyginimo, tačiau dirbdamas fabrike 8 valandas per dieną, pasakojo lietuviai, gali uždirbti maždaug 1,2-1,3 tūkst. eurų per mėnesį po mokesčių. Tiesa, retas kuris dirba tik tiek.
„Lietuvis mėgsta pinigus, todėl jis stengiasi dirbti „raudonomis“ dienomis, nes įkainiai – dvigubai didesni. Švedas – ne. Jis griežtai nukerta, kad nedirbs, įstatymo tvarka nustatyta, kad neprivalai“, – tikino Rita.
Atvykę dirbti į fabrikus lietuviai paprastai apsigyvena darbdavių nuomojamuose butuose arba gyvenamuosiuose furgonuose.
„Sąlygos ten tokios, kad Lietuvoje žmonės blogiau gyvena. Nebėra to, kaip seniau būdavo – vienam bute gyvena 20 žmonių. Šią dieną aš, pavyzdžiui, pavydžiu tiems, kurie tik atvažiuoja. Prieš tuos 12 metų būdavo, kad ir automobilyje gyveni – yra tekę ne vieną naktį taip praleisti. Dabar visi atvažiuoja jau „ant gatavo“, – aiškino Ignas.
Tiesa, emigrantus iš Lenkijos, Lietuvos ar Latvijos jie tikina atskiriantys iš tolo – išduoda esą išvaizda, elgesys ir nežabotas pavydas.
Įsidarbino valstybiniame alkoholio monopolyje
„Fabrike aš dirbau lygiai penkerius metus. Tuomet sužinojau, kad laukiuosi, išėjau auginti sūnaus ir nusprendžiau, kad nebenoriu grįžti ten pat. Vyras mane išleido mokytis švedų kalbos. Po nemokamų kursų privaloma buvo švedų kalbos praktika, man pasiūlė atlikti ją „Systembolaget“. Kai ėjau, nesuvokiau, kas tai yra“, – pripažino Rita.
„Systembolaget“ – Švedijos valstybinis alkoholio monopolis ir vienintelė vieta, kur vyresniems nei 20 metų asmenims pardavinėjami stipresni nei 3,5 laipsnio alkoholiniai gėrimai.
„Po praktikos gavau vasaros darbą, dar po kelių mėnesių man buvo pasiūlyta įsidarbinti nuolatiniam darbui“, – pasakojo pašnekovė.
Alus ir vynas kainuoja panašiai, nealkoholinis vynas – dar pigesnis
Paklausta, ar dažnai darbe tenka sutikti lietuvius, Rita tikino, kad kasdien jų ateina bent keli.
„Dažniausiai perka alų, tačiau pastaruoju metu populiarėja ir vynas. Stiprieji gėrimai, jei palyginsime su Lietuva, čia yra gerokai brangesni, tačiau silpnieji kainuoja panašiai, o nealkoholinis vynas – net pigesnis nei Lietuvoje“, – skaičiavo ji.
Anot Ritos, pavyzdžiui, 0,7 litro „Absolut“ degtinės Švedijoje kainuoja apie 30 eurų, kai Lietuvoje – vos daugiau nei 10 eurų, tokia pati talpa konjako „Hennessy“ esą kainuoja maždaug dvigubai brangiau.
Tiesa, įdomu tai, kad kai kurių populiarių gėrimų Švedijoje nerasite, kadangi ši šalis yra patvirtinusi aukštesnius kokybės reikalavimus. Dėl to, pavyzdžiui, čia pardavinėjama mažiau ir brendžių.
„Systembolaget“ kiekvienoje savivaldybėje turi parduotuvę, alkoholis pristatomas ir į namus, taikant visas sąlygas. Iš viso pardavinėjame apie 1,5 tūkst. įvairių gėrimų, dar 1,8 tūkst. – užsakomieji, kurių parduotuvėje nerasi, tačiau užsakymas papildomai nekainuos“, – sistemą aiškino lietuvė.
Veikia aktyvus pogrindis
„Systembolaget“ parduotuvės parduodamų produktų nereklamuoja, tačiau didmenininkų reklamos viešai yra leidžiamos. Be to, pastebėjo Rita, šiek tiek prie pardavimų prisideda net gydytojų rekomendacijos.
„Jie dažnai rekomenduoja išgerti vyno taurę, aiškina, kad tai nėra pavojinga“, – pastebėjo ji.
Anot pašnekovės, valstybinis alkoholio monopolis Švedijoje atvėrė kelią nelegaliai prekybai.
„Yra tam tikrų vietų, kur galima stipraus alkoholio nusipirkti pigiau. Tie patys lenkai, lietuviai, net švedai veža iš Vokietijos ir pardavinėja“, – išdavė Rita.
Geria, bet ne viešai, o namuose
Pasak jos, švedai gera daug, tik kultūra čia – visai kita. Alkoholį jie vartoja namuose, net ir būdami apsvaigę nesiveržia į pasilinksminimo ar kitas viešąsias vietas.
„Švedas išgeria 9 litrus grynojo alkoholio per metus (Lietuvoje dėl šio skaičiaus nesutariama. PSO duomenimis, lietuviai išgeria 18,2 litro alkoholio per metus, Statistikos departamento duomenimis – apie 13 litrų – DELFI). Lietuviai daugiau, bet Lietuvoje skaičiuojamas nupirktas, o ne išvežamas alkoholio kiekis. Patikėkite, kiek iškeliauja į norvegijas, švedijas ir danijas... Aišku, galėtume sakyti, kad patys lietuviai emigrantai ir išgeria, bet daug nuperka lenkai, rumunai“, – kalbėjo Ignas.
Anot jo, švedai itin mėgsta vyną, viskį.
„Mūsų gėrimo kultūra – „prišoviau“ ir reikia eiti į kabaką, dar kažkur. Švedai išgeria daug, bet namuose“, – tikino pašnekovas.
Būna, reikalauja to, ko negali suteikti patys
Anot Igno, didžioji dalis į Švediją atvykusių lietuvių moterų dirba valymo ir tvarkymo srityje, vyrai paprastai pluša statybose, fabrikuose.
„Atvykstantis į Švediją lietuvis turi žinoti, kad nuvykęs į banką jis paprastai neišsiims kortelės, artimiausią pusmetį neturės galimybės išsinuomoti būsto. Gausi tik kodą mokesčiams susimokėti“, – kalbėjo Rita.
Pasak jos, tik gavęs darbo kontaktą gali tapti kone visaverčiu piliečiu. Ritos teigimu, rekomendacijos čia plinta iš lūpų į lūpas, ir kalbant apie darbo, ir apie asmeninius santykius.
„Švedai nėra nei šilti, nei šalti žmonės. Kaip ir visur, nacionalizmas justi. Jei tu eisi, bendrausi pats, viskas bus gerai. Būna, lietuviai dažnai kažko tikisi, nors patys pamatę imigrantą tikrai neina ir nesibičiuliauja, į dideles draugystes nesivelia. Draugystę turi nusipelnyti. Aišku, tu niekada nebūsi tikras švedas, bet jei nori, bendrauji, niekada nebūsi atstumtas“, – tikino Ignas.
Kainos, tikina, panašios
Tuo metu dalis svetur apsistojusių lietuvių esą – labai pavydūs, neretas jų vengia burtis ir į bendruomenes, nebendrauja ir su vietiniais, tad gyvena kone uždarą gyvenimą.
„Parduotuvėse viskas kainuoja šiek tiek brangiau nei Lietuvoje, tačiau paslaugų kainos jau vejasi Lietuvą. Pavyzdžiui, už ilgų plaukų kirpimą ir dažymą čia moku apie 140 eurų, Radviliškyje – apie 60 eurų. Jei lygintume su Vilniumi, neabejoju, kad kainos – labai panašios.
Tarkime, gelinį lakavimą atlieka tos pačios imigrantės. Gali jį pasidaryti ir už 12 eurų, Švedijos salone tai kainuos dvigubai brangiau“, – dėstė Rita.
Pasak jos, švedai visiškai nedemonstruoja prabangos, tai – prasto skonio ženklas. Tiesa, jie itin mėgsta keliauti, tad daugiausiai investuoja į tai.
„Aš kažkada skaičiavau, kad uždirbdamas vidutinį atlyginimą Švedijoje galiu nusipirkti toną kuro, manau, kad Lietuvoje tiek tikrai neįpirksi“, – paklaustas apie vietines kainas, pridūrė sakė Ignas.
Dvi savaitės Lietuvoje šeimai atsiėjo 2 tūkst. eurų
Tai juodu tikino galintys tiksliai palyginti, kadangi paskutinį kartą Lietuvoje lankėsi dar vasarą. Rita skaičiavo, kad dviejų savaičių atostogos gimtinėje 4 asmenų šeimai kainavo maždaug 2 tūkst. eurų, nekalbant apie išlaidas gyvenamajai vietai – apsistojo pas tėvus.
„Nustebino ir visos pramogų kainos. Pavyzdžiui, eini į atrakciją vaikams, o už bilietą moki daugiau nei jie. Švedijoje tu moki tik už vaiką“, – pasakojo pašnekovė.
Be to, sužavėjo lietuvius ir tai, kad Švedijoje itin rūpinamasis pensininkais. Minimali valstybinė pensija čia – apie 800 eurų „į rankas“, tačiau suteikiama daug papildomų lengvatų, o, be to, įprasta pinigus senatvei kaupti ir privačiai.
Paaiškino, kodėl nenori grįžti į Lietuvą
Paklausti, ar žada grįžti į Lietuvą, jiedu dvejojo, kad tokia vizija gali išsipildyti
.
„Mes nemokėtume lipti per galvas, kad kažko pasiektume, kojomis atidarinėti duris, reikalauti, rėkti. Visas tas gyvenimo būdas... Nebesugebėtume, „nebepatemtume“ taip. Ypač, kai pasiklausai, kaip turi varstyti visas duris, kovoti mokykloje... Protu man nebesuvokiama jau, kai turi eiti kovoti dėl vietos darželyje, verslo – žiauru“, – mintimis dalijosi Rita.
Igno teigimu, itin liūdna jam pasidaro tuomet, kai tenka aplankyti valstybines Lietuvos institucijas.
„Susiduri su nužmogėjimu. Pavyzdžiui, ateini pas valstybės tarnautoją, bet jis – ne tarnautojas, o vadovas tau, toks jausmas. Turi prašyti, atrodo, Dieve, Dieve, kokią čia tau paslaugą turi atlikti. Švedijoje čia tikrai to nėra – miela ir malonu. Nueini ir jauti, kad žmogus tikrai dirba tau, nesvarbu, ar esi lietuvis, ar švedas“, – aiškino pašnekovas.
Nors dažnas emigrantas į Lietuvą grįžta dėl vaikų, Rita tikino, kad jie su vyru į šią situaciją pažvelgė kitu kampu – pagalvojo, kad per dešimtmetį situacija ne kažin ką pasikeis, tad, jei grįš, greičiausiai ateityje emigruos jų atžalos ir vis tiek teks gyventi atskirai.
„Nemanau, kad Lietuvoje per 10 metų taip stipriai pasikeis, kad bus didesni atlyginimai, nemokamas mokslas ir panašiai. Tiek turėtų viskas pasikeisti, kad būtų gera gyventi, kad to tikėtis, praktiškai, nerealu“, – pastebėjo ji.