Dar 2006 m. Piterboro tarybos vadovas Johnas Peachas skambino pavojaus varpais sakydamas, kad šiam miestui teko priglausti apie 80 proc. į rytų Angliją po sienų atvėrimo 2004 m. vykusių migrantų, kurių, skelbta, tuomet iš viso buvo apie 65 tūkst.
Paskutinis gyventojų surašymas Piterbore vyko 2011 m. Pastaraisiais duomenimis, žmonių čia – 183,6 tūkst., kai 2001 m. gyventojų buvo 156,06 tūkst. Ir dauguma naujų atvykėlių – būtent imigrantai.
Nors jie apsigyveno skirtingose Piterboro vietose, didžiausia imigrantų dalis susitelkė aplink Lincol gatvę.
Žvilgsnis į imigrantų rajoną: getas miesto centre
Nuo pastarosios iki, pavyzdžiui, centrinės miesto katedros – vos kelios minutės pėsčiomis, tačiau įsukus į šį rajoną iš tiesų sunku suprasti, kad esi Anglijoje.
Daugybė imigrantų parduotuvių, grožio ir tatuiruočių salonų, tiesiog gatvėse pardavinėjami ir daiktai, ir, tarkime, daržovės ar vaisiai.
Tiesa, bendrauti su žurnalistais nori retas čia gyvenantis. Mįslingai apie rajoną kalba ir į Piterborą persikėlę lietuviai. Jie nė neslepia, kad nors ši vieta – multikultūrinė ir savita, kartu yra ir pavojinga bei išsiskirianti miesto kontekste.
Anglus išstūmė azijiečiai
„Tai buvo labai stiprus anglų rajonas, vieta – pats centras, jame gyveno senieji anglai. Kai pradėjo plūsti azijiečiai, jie ėmė supirkinėti namus ir po truputį anglus išstumti. Po to atvažiavo rytų europiečiai ir azijiečiai šiuos pastatus išnuomojo jiems. Todėl Lincoln gatvėje yra didelė koncentracija būtent imigrantų. Ši gatvė ir vadinama imigrantų gatve, o rajonas – imigrantų rajonu“, – DELFI aiškino Piterboro lietuvių bendruomenės pirmininkė Judita Grublienė.
Jos teigimu, ir dabar Lincoln gatvėje daugiausiai – Vidurinės Azijos gyventojų, rytų europiečių, lenkų.
„Į miestą pradėjus vykti imigrantams, imta kurti naujus rajonus, statyti naujus namus, galbūt tai suviliojo – žmonės nori gyventi geriau. Lincoln gatvėje namai – senesnės statybos, dauguma jų tuomet dar buvo kūrenami krosnimis, greičiausiai todėl anglai tiesiog pasislinko kiek toliau į naujus rajonus“, – svarstė J. Grublienė.
Lietuvius vilioja, nes netoli centro ir viskas ranka pasiekiama
Jos teigimu, lietuvius apsistoti šioje gatvėje vilioja kainos ir kokybės santykis – kambariai nėra brangūs, o centras kone ranka pasiekiamas.
„Lincoln gatvėje namus dažniausiai nuomojasi tie, kurie atvažiuoja nepasiruošę, ekspromtu ir nieko nežino – jie neturi jokios informacijos. Viena, šis rajonas – pats centras. Kita, čia lengviausia viską susirasti – ir darbą, ir gyvenamąją vietą“, – aiškino J. Grublienė.
Stebėjosi ji tuo, kad dar ir šiais informacijos ir interneto laikais, netrūksta tokių, kurie į užsienį vyksta menkai ką apie išsirinktą miestą ar ten galiojančią sistemą žinodami. Ypač dažnai pastaruoju metu taip esą elgiasi jaunimas.
„Apšilę kojas jie ieško, kur geriau. Aišku, jei tau užtenka tokių sąlygų, liekama ten“, – kad Lincoln gatvė neretai tik pirmoji stotelė tiems, kurie emigruoja, pabrėžė ji.
Apsigyvena, nes pigu
Tą patvirtino ir verslininkas iš Kosovo srities, vadovaujantis lietuviškų prekių parduotuvei, Adamas Xhemajli.
„Lincoln gatvėje – pamišimas. Ten negyvena anglai, tik imigrantai. Gatvėmis nuolat vaikšto daug žmonių, skirtingų tautybių visi. Kai žmonės pirmą kartą atvyksta į Piterborą, jie pradeda gyventi ten, nes tas rajonas arti centro, paprasta viską rasti, nuomos kainos nėra didelės. Susipažįsti su kuo, pradedate nuomotis kartu namą – 50-60 svarų (57-60 eurų) per savaitę nėra bėda“, – pasakojo pašnekovas.
Jo teigimu, patys anglai keliasi į kitą upės pusę nuo Lincoln gatvės.
„Kai lietuviai ar lenkai atvyksta į Piterborą, jie visada apsigyvena Lincoln rajone, nes tai pigu“, – pagrindinę priežastį nurodė A. Xhemajli.
Pirmasis įspūdis atėmė kvapą
„Mano pirma reakcija įėjus: „Nesuprantu, kodėl liaudis važiuoja į Turkiją. Čia tiek visko yra“. Kai tik įžengiau, aplink mane buvo tik tamsesnio gymio žmonės. Visi. Su skarom, tie kvapai... Baisu buvo“, – pirmąjį įspūdį įžengus į Lincoln gatvę apibūdino emigrantė Raimonda iš Lietuvos.
Tiesa, ji pripažino, kad dauguma tautiečių iš tiesų ir patys nuomojasi būstus iš azijiečių, kuriasi šiame rajone.
„Nuleidžiama kartelė, nes patys esame atvažiavę, ne savo namuose“, – paklausta, kaip tokioje aplinkoje jaučiasi lietuviai, pasakojo emigrantė Rasa.
Raimondos teigimu, Lincoln gatvė – viso Piterboro miesto problema.
„Tačiau yra pokštas, kad karalienė dovanojo imigrantams Piterborą, tad nieko čia nepadarysi. Niekas nežino, kiek čia teisybės, bet visi taip kalba, o britai karalienę gerbia“, – tikino ji.
Sunku sutikti anglų
Savo pasakojimu apie gyvenimą Lincoln gatvėje yra dalijęsis ir pastorius Justas Dromantas. Jo teigimu, šiame rajone sunku sutikti anglų.
„Draugas rado būstą nuomai, tačiau gyvenau praktiškai, dėžutėje, imigrantų rajonu vadinamoje Lincoln gatvėje. Nuoma kainavo 40 svarų per savaitę. Man buvo didžiulis kontrastas – kai gyvenau Šiaurės Airijoje, pro vieną namo langą matydavau jūrą, pro kitą – aukščiausius kalnus, rojus žemėje, o čia – nė vieno anglo: Indija, Pakistanas, visa kita. Tačiau kultūrą jau pažinojau, didelių sunkumų nebuvo, tik nesutikau dirbti bet ko – tas išdidumas kišo koją. Labiausiai nenorėjau dirbti fabrike. Sklandė gandai, kad ten išnaudoja žmones ir panašiai“, – sakė J. Dromantas.
Tuo metu verslininkai Vita ir Rolandas pripažino, kad, tik įsikūrus Piterbore ir greta Lincoln gatvės atidarius kavinę, teko susidurti su užgaulėmis jų dukrų, kurioms nuo 4 iki 16 metų, atžvilgiu.
„Kabinėdavosi prie dukrų pakistaniečiai. Žodžiais, kažkur nugirdę... Pas mus keiksmažodis, o pas lenkus kaip ir tarpinis žodis“, – su kuo tekdavo susidurti, nupasakojo jis.
Todėl šeima nusprendė išsikelti į anglų rajoną.
Kambarys savaitei – ir už 40 eurų
Paklausta apie nuomos Lincoln gatvėje kainas, J. Grublienė sakė girdėjusi, kad už kambarį per savaitę gali mokėti ir 50, ir 70 svarų (58-81 eurų), priklauso nuo jo kokybės.
„Kita vertus, aš žinau, kad čia gali susirasti kambarį ir už 35 svarus (40 eurų), jei labai norėsi, bet jau ten sąlygos bus atitinkamos. Kas ko ieško, kam ko reikia“, – svarstė pašnekovė.
Tačiau, jos teigimu, jei nutinka kokia skubi bėda ir prarandi būstą, visada gali kreiptis į savivaldybę.
„Specialistai dirba su benamiais, suteikia būstą. Yra įvairių galimybių gauti nebūtinai socialinį, bet ir laikiną būstą“, – aiškino J. Grublienė.