Sovietmečio nesusipratimas, kurį privalome užmiršti: kaip neapsikvailinti prie stalo

Valgydami kompanijoje kartais pastebime erzinančius ar nemalonius kitų valgymo įpročius, nors net nesusimąstome, kad tokių galime turėti ir patys. Ypač kietas riešutėlis – žuvies ar jūros gėrybių patiekalai, prie kurių tenka gerokai pavargti. Todėl etiketo ekspertai dalinasi svarbiausiomis jūros gėrybių ir žuvies valgymo subtilybėmis, kurias privalu žinoti kiekvienam išsilavinusiam žmogui.

Žuvies valgymo įrankiais naudotis moka ne visi

Žuvies patiekalai išsiskiria ne tik savitais skoniais, savybėmis, bet ir valgio metu naudojamais stalo įrankiais. Protokolo ir etiketo specialistas Arminas Lydeka teigia, kad žuviai valgyti skirti peilis ir šakutė yra labai artimi įprastiems stalo įrankiams, skirtiems valgyti mėsai, tačiau turi specifinių bruožų.

„Visų pirma, tiek peilis, tiek šakutė skiriasi savo forma. Peilis yra trumpesnis, platesnis ir smailas, o šakutė trumpesnė, platesnė ir – nors tai ir nėra būtinybė, o tik dizaino elementas – tarp vidurinių dantukų turi gilesnį įskilimą. Tai labiau atskiria šakutę, skirtą mėsos patiekalams valgyti, nuo šakutės, skirtos žuvies patiekalams valgyti“, – paaiškina specialistas.

Visi esame įpratę laikyti peilį dešinėje, o šakutę – kairėje rankoje. Pagrindinės taisyklės valgantiems žuvį išlieka tokios pat, tačiau A. Lydeka pabrėžia, jog ne visi moka taisyklingai laikyti stalo įrankius. „Šiandien ne tik teisingiau, bet ir stilingiau yra laikyti stalo įrankį taip, kaip laikome rašiklį. Tai reiškia, jog turėtume nepaslėpti peilio ar šakutės koto saujoje, o laikyti įrankius taip, jog jų koteliai išeitų į paviršių šalia nykščio ir įrankio galas būtų matomas“, – tikina specialistas.

Kaip nepasimesti tarp įrankių

Jūros gėrybėms taip pat galioja visiškai kitos stalo etiketo taisyklės nei žuviai. „Jūros gėrybės yra labai įvairios ir dažniausiai kiekviena jų turi savo išskirtinį stalo įrankį. Pavyzdžiui, galima paminėti sraiges: jas valgome naudodami tam tikras žnyples, kurių pagalba mes prilaikome karštą sraigės kiautą ir taip pat naudojame plonytę dvišakę šakutę. Jos pagalba ištraukiame minkštimą iš sraigės kiauto“, – aiškina A. Lydeka.

Dar vienas pavyzdys, kurį pateikia etiketo specialistas – austrių valgymas. „Austrės patiekiamos kiaute, šviežiai įdarytos ir gali būti iškart užpilamos kokiu nors padažu, taip pat užsispaudžiama citrinos ar kokio nors aitresnio padažo. Vienoje rankoje laikome trumpą dvišakę šakutę, o kita laikome už austrės kiauto. Lobsteriams, omarams, vėžiams ir kitų jūrų gėrybių patiekalams taip pat naudojami skirtingi stalo įrankiai“, – tikina specialistas.

Etiketo ekspertas Giedrius Drukteinis pabrėžia, jog svarbiausias skirtumas tarp žuvies ir jūros gėrybių valgymo taisyklių yra tai, jog žuvis yra valgoma su peiliu ir šakute, o jūros gėrybės dažniausiai valgomos tik šakute arba pirštais. Taip yra todėl, nes jūros gėrybės paprastai pateikiamos kokteilio forma ir kokteilio dubenėlyje.

Ekspertas tikina dažnai sulaukiantis klausimo, kodėl žuvies šakutė turi tris dantukus, o tradiciškai vienas iš jų yra platesnis. „Tokia šakutė, naudojama ne vien žuviai, bet ir salotoms, senais laikais buvo sukurta patiekalams, kuriuos valgant nereikia peilio. Platesnis šakutės dantukas yra skirtas būtent peilio funkciją atlikti – mat žuvies mėsa yra visada minkšta. Tačiau ta buvo senovėje, o dabar mes žuvį valgome su peiliu“, – aiškina ekspertas.

G. Drukteinis atkreipia dėmesį į tai, jog jūros gėrybių šakutė yra maža, nes jos pirminė paskirtis buvo iškrapštyti mėsą iš krabo kojelių. „Dar viena svarbi taisyklė, ko lietuviai tradiciškai nežino – žuvies mėsa iš pradžių yra nuimama nuo kaulų ir valgoma kaip filė. Negalima raikyti žuvies su jos kaulais“, – perspėja ekspertas.

Sovietmečio nesusipratimas, kurį ragina užmiršti

A. Lydeka pastebi vieną iki šiol gyvuojančią žuvies valgymo etiketo keistenybę: „Sovietmečiu, okupacijos laikais buvo ne kartą vyresnio amžiaus dėdės ir tetos prisiminę, kaip etiketo taisyklėse buvo rašoma apie tai, kad žuvies patiekalus galima valgyti su dviem šakutėm. Tai, be abejo, yra visiškas nesusipratimas ir keistenybė, o tokį praėjusio laikmečio nesusipratimą šiandien būtinai privalome užmiršti“, – pasakoja etiketo žinovas.

Pasak A. Lydekos, pradėjus valgyti žuvį, kiekvieno asmeninis pasirinkimas, ar iškeptą žuvį pradėti doroti nuo uodegos, ar nuo galvos, tačiau svarbu įsidėmėti, kokie vaidmenys tenka peiliui ir šakutei. „Peilis skirtas prilaikyti žuvį, o šakutė atskirti gabaliuką žuvies nuo kaulo ir dėti į burną. Jei prisilaikyti nereikia, tuomet peilio pagalba galima atskirą gabaliuką padalinti pusiau, atsipjauti didesnį ar mažesnį žuvies gabalėlį.

Kaip ir visus kaulėtus patiekalus, gabaliukais pjaustytą žuvį su kaulais galima valgyti ir rankų pagalba, bet tik tuomet, kai jau nebegalima valgyti peiliu ir šakute. Šia taisykle praktiškai nei vienas kultūringas žmogus nesinaudoja, nes žuvį iki paskutinio kąsnelio galima suvalgyti naudojantis peiliu ir šakute“, – tikina etiketo specialistas.

Nežinoti stalo įrankių kalbos – gėda, kurios niekas nejaučia

A. Lydeka teigia, jog kiekvienam save gerbiančiam žmogui svarbu išmanyti valgymo įrankių „kalbą“: įvairios peilio ir šakutės kombinacijos gali parodyti, ar žmogus ketina tęsti valgyti patiekalą, ar nori jo atsisakyti.

„Įrankių padėtimi galime pranešti, jog daugiau patiekalo nebevalgysime, nepriklausomai nuo to, ar mes visai neprisilietėme prie maisto, ar suvalgėm tik truputį, ar viską. Jeigu peilį su šakute padėjome lygiagrečiai ant patiekalo viršaus, o mūsų atžvilgiu peilio ir šakutės kotai įstrižai pasukti į dešinį kampą, mes pasakome šeimininkams ar padavėjams, kad daugiau nebevalgysime“, – aiškina specialistas.

A. Lydeka pateikia pavyzdį, jog pagal stalo etiketo taisykles visiškai etiška būtų padaryti minėtą kombinaciją ant, pavyzdžiui, atnešto žuvies patiekalo, kuris pasižiūrėjus atrodė nepatrauklus ir neskanus. Tą pačią kombinaciją galima padaryti ir tokiu atveju, kai žmogus supranta, jog užbaigti valgyti patiekalo neįstengs.

Dar viena stalo įrankių kombinacija, kurią privalu žinoti: jei peilis su šakute yra sukryžiuoti lėkštės centre, atremti į lėkštės kraštus arba peilis įkryžiuotas į šakutę – tai reiškia, jog žmogus dar valgys.

„Nepriklausomai, ar lėkštė tuščia, ar joje dar yra ką valgyti. Raštingas padavėjas neturi teisės paimti tokios lėkštės su taip padėtais įrankiais, nes žmogus, valgęs patiekalą, tokiu būdu pasako, jog dar valgys. Net jei ji ir tuščia – galbūt žmogui malonu, kad lėkštė prieš jį guli, o gal jis nori dar po to duonos riekele išvilgyti likusį padažą“, – tikina etiketo specialistas.

Tuo metu G. Drukteinis pastebi, jog stalo įrankių kalba yra pasenęs dalykas. Jo manymu, taip yra todėl, jog nedaug kas šia kalba naudojasi, o dar mažiau kas ją supranta. „Mano gyvenime būta atvejų – net Vakaruose! – kai akivaizdžiai rodžiau, kad patiekalas man nepatiko sunerdamas šakutę ir peilį pro šakutės dantukus. Tai jau nuo seno reiškia, jog patiekalas nepatiko, o manęs vis tiek klausdavo: „Ar patiko?“ Rodydavau pirštu į tą kombinaciją, tačiau ji nieko nekeitė, ir iš manęs buvo reikalaujama arbatpinigių“, – prisiminimais dalinasi G. Drukteinis.

Piktinasi klaidomis

Didžiausia etiketo prie stalo klaida, pasak A. Lydekos, yra ta, jog dažnai pagrindiniai patiekalai prie vieno stalo sėdintiems žmonėms atnešami ne tuo pačiu metu. „Tarkime, nešamas žuvies kepsnys, o padavėjų nėra užtektinai stalui aptarnauti. Atneša patiekalus dviem, atneša trims, o pirmieji, nesulaukę, kol maistas bus atneštas visiems, pradeda valgyti. Atsiranda išvis tokių „gudručių“, kurie netgi paragina greičiau valgyti. Tai yra visiška nemandagumo ir nekultūringumo išraiška. Tebūnie atšals, tebūnie užšals, tebūnie pelėsiais apaugs, bet kol visiems neatnešta, kultūringas žmogus niekuomet nepradės valgyti pagrindinio patiekalo be kitų“, – piktinasi A. Lydeka.

Reikėtų neužmiršti, kad patiekalai prie stalo nešami garbingumo principu. „Pirmiausiai atnešamas patiekalas garbingiausiai damai, po to žemesnio rango damai, ir tik tada garbingiausiam ponui ir žemesnio rango ponui. Privalu žinoti susodinimo prie stalo taisyklę ir nesėsti bet kur, o sėsti pagal rangus – nepriklausomai, kokio lygio vaišės bebūtų.

Jei aptarnaujantis personalas nežino tų garbingumo rangų, tuomet maistas turi būti patiekiamas pagal amžių: pirmiausiai patiekalas atnešamas vyresnio amžiaus damoms, tuomet jaunesnėms, ir tik tada vyresnio amžiaus ponams ir jaunesniems. Tai privalo žinoti einantys dirbti tokio pobūdžio darbų, kuriuose tiekiamas maistas“, – teigia specialistas.

Didžiausia etiketo eksperto matoma klaida yra ta, jog kai kurie žmonės merkia valgomą jūros gėrybę, pavyzdžiui, krevetę, į bendrai naudojamą padažą antrą kartą. Ne mažiau erzinanti klaida yra valgant žuvį smulkias ašakas iš savo burnos spjauti, kad ir ant šakutės, – pasak G. Drukteinio, išsilavinęs žmogus žino, kad kaulus iš burnos reikia išimti pirštais, o tuomet galima dėti ant savo lėkštės krašto arba į servetėlę.