Sulig valstybingumo stiprėjimu ir laisvos rinkos ekonomikos leksikono įsigalėjimu inovacijų poreikis tapo įprastas: visuomenė įsisąmonino, kad inovatyvūs atradimai yra jos gerovės laidas.

Panašus procesas vyko ir Lietuvai atkūrus valstybingumą XX a. pradžioje. 1935 m. Krašto apsaugos ministerijos įkurta Ginklų tyrimų laboratorija turėjo tapti Lietuvos ginkluotės stiprinimo aukštųjų, ypač cheminių, technologijų srityje varikliu.

1918–1920 m. atsikūrusi Lietuvos kariuomenė nebuvo savo ginklų pramonės remiama ir ginkluotę pirkdavosi užsienyje. Neturėjo net tinkamos laboratorijų infrastruktūros pirktų ginklų kokybei patikrinti.

Stiprėjant ūkiui grėsmių apsupta Lietuvos valstybė turėjo nuolat stiprinti ir savo kariuomenę. Pradėjo atsirasti ginklų pramonės užuomazgos. Tai padiktavo ir aukšto lygio ginkluotės ekspertų poreikį. Krašto apsaugos ministerija nusprendė sukurti atitinkamą tyrimo įstaigą, kuri atliktų ginklų gamyboje naudojamų žaliavų ir gaminių tyrimus, ieškotų naujų žaliavų ir gamybos metodų.

Ginklavimo valdybos Tyrimų labaratorija (D. Varnaitės nuotr.)

Anot pulkininko K. Pečiulionio, mintis statyti tokio pobūdžio objektą Lietuvoje subrendo dar 1930 m.: „Artilerijos Komiteto posėdyje buvo iškelta aikštėn skaitlingi mūsų ginklavimosi trūkumai, ir nutarta, kad šie trūkumai, ypatingai cheminio ginklo srityje, tegali būti pašalinti tik įsteigiant ginklavimosi reikalams skirtą Ginklavimo Laboratoriją. Po ilgų svarstymų, 1932 m. rugsėjo 30 d., Krašto apsaugos ministras davė principinį sutikimą Ginklavimo laboratorijai statyti.“

Įdomu, kad ne iš karto buvo apsipręsta ir dėl būsimos laboratorijos vietos: „Buvo siūlymų strateginiais sumetimais laboratoriją statyti Žemaitijoje.“ Visgi, tokios idėjos atsisakyta. „Motyvu prieš iškėlimą į tolimą provinciją buvo dar reikalas būsimajai laboratorijai naudotis mūsų universiteto (Kaune) biblioteka ir kitais žvilgsniais bendrauti su gamtos, matematikos, technikos ir medicinos fakultetais.“ (Krašto apsaugos ministerijos Ginklavimosi valdybos Tyrimų laboratorija Kaune)

Ši iniciatyva subrandino du išskirtinius vieno pastato aspektus: klasikinės modernistinės architektūros pastatą ir tuo metu inovatyviausią Baltijos valstybių gretoje chemijos laboratoriją. Ši laboratorija iki šiol veikia ir yra Kauno technologijų universiteto Cheminių technologijų fakulteto komplekso dalis.

Laboratorijos įkūrimas yra susijęs su iškiliu tarpukario Lietuvos mokslininku Juozu Vėbra. Studijas baigęs Tulūzos universitete Prancūzijoje bei Lietuvos kariuomenėje įgijęs pulkininko inžinieriaus laipsnį dr. Juozas Vėbra ėmėsi Ginklų Tyrimų laboratorijos organizavimo. Ilgainiui jis tapo ir laboratorijos viršininku.

Susipažinti su naujausia laboratorijų įranga bei darbo organizavimo principais J. Vėbra buvo komandiruotas į aštuonias naujausias laboratorijas Vokietijoje, Belgijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje ir Ispanijoje. Laboratorijos pastatymui koordinuoti buvo sudaryta ir statybos komisija, į kurią, be J. Vėbros, įėjo pulkininkas inžinierius A. Katche ir Karo butų valdybos inžinierius J. Kriščiukaitis.

1932 m. rudenį paskelbtas uždaras konkursas tyrimų laboratorijos projektui parengti. Laboratorijai skirta tuo laiku nuošali vieta Žaliakalnyje, buvusių Kauno Tvirtovės įtvirtinimų rajone, Ąžuolyno šiaurės rytų pakraštyje, kur Krašto apsaugos ministerija turėjo pavieniais ąžuolais apaugusį sklypą.

Ąžuolyno parkas (Kauno turizmo informacijos centro ir konferencijų biuro nuotr.)

Laboratorijos projektavimo konkursą laimėjo architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, kuris jau buvo pasižymėjęs tokiais projektais kaip „Pieno centras“ (dabartiniai KTU VII rūmai, Kaunas) ir Apskrities savivaldybė (dabartinis Vyriausiasis policijos komisariatas). Konstrukcinį sprendimą parengė inžinierius Anatolijus Rozenbliumas – Kauno sporto halės inžinierinių sprendimų autorius.

Šis tuo metu vienas iš įžymiausių Lietuvoje gelžbetonių ir metalinių konstrukcijų specialistų jau buvo sėkmingai bendradarbiavęs su V. Landsbergiu-Žemkalniu kituose projektuose ir sudarė puikų kūrybinį tandemą. Cheminių tyrimų laboratorija Kaune – karinis strateginis objektas. Todėl inžinieriniai – architektūriniai sprendimai turėjo garantuoti jai maksimalų tvirtumą.

Pagal reikalavimus karkasas turėjo atlaikyti didelio galingumo sprogimus. Tuo turėjo pasirūpinti A. Rozenbliumas. Iš kitos pusės V. Landsbergio-Žemkalnio iššūkis – šį karinį objektą darniai įlieti į naujosios Kauno modernistinės architektūros aplinką.

Klasikinio modernizmo ekspertas V. Landsbergis-Žemkalnis įkūnijo pastate klasikinę kompoziciją. Laboratorijos forma aiški ir simetriška, o kartu – būdingai Kauno modernizmui – elegantiškai didinga.

Pastato viduje akį džiugina Kultūros paveldo departamento lėšomis restautruotas turtingas ir mūsų laikus pasiekęs, tačiau vis dar gyvu tarpukario didingumu spindintis interjeras: erdvūs koridoriai, laiptų turėklai, liftai, autentiški baldai. Virš plokščių terasinių stogų iškylantis dekoratyvinių kaminėlių „grybukų miškas“ (traukos spintų kaminai) lyg užtvirtina šio pastato unikalumą: čia funkcija tobulai dera su estetika.

Laboratorijos inovatyvumas atliepė pastato pasaulinį architektūrinį lygį. Pagrindinė aparatūra buvo pagaminta Prancūzijoje; mikroskopai, spektrografas, fotometrai ir elektros matavimo prietaisai – Vokietijoje, įvairius stiklinius prietaisus pagamino specialiai iš Čekoslovakijos kviesto meistro apmokyti vietiniai meistrai.

Laboratorijoje buvo įrengtos unikalios ištraukiamosios spintos su individualiais keraminiais ventiliatoriais, viena iš jų – šarvuota, skirta sprogmenims tirti. Laboratoriniai stalai su lavos stalviršiais, ventiliatoriai, buvo neatjungiamai sutvirtinti su konstrukciniu karkasu, todėl nė vieniems okupantams, karo metais ketinusiems juos išsivežti, to padaryti nepavyko.

Sudėtinga pastovaus slėgio vandens sistema palaikė nekintamą vakuumą aparatuose. Laboratorijoje buvo kintamoji ir nuolatinė elektros srovė, automatiniai šarvuoti telefonai, keltuvai, dušai, įrengta priešcheminė ir priešlėktuvinė slėptuvės.

Pasak prieškario specialistų, Ginklų tyrimų laboratorija buvo neabejotinai geriausia ir moderniausia Baltijos valstybėse. Ir šiandien Lietuvos chemikai šį pastatą laiko savo istoriniu simboliu. Jame tvyranti dvasia įkvepia net jaunus mokslininkus, kurie darbą šiame pastate laiko privilegija. Pastatas yra tarp keliolikos Kauno miesto pastatų, kurie gavo Europos kultūros paveldo nominaciją.

Naudingos nuorodos lankytojams:

Ekskursijos po Ginklavimo valdybos tyrimų laboratoriją (Radvilėnų pl. 19, Kaunas) organizuojamos pagal poreikį, susitarus iš anksto. Dėl jų reikėtų kreiptis į Kauno Technologijos universiteto (KTU) Architektūros ir urbanistikos tyrimų centrą, tel. 8 37 350 415, 8 37 451 372 arba el.paštu asi@ktu.lt.

Laboratorija buvo skirta karo pramonės žaliavų ir gaminių tyrimams. Tai yra visapusiškai tarptautinio funkcionalizmo architektūros kanonus atspindintis statinys. 1933–1935 m. Ginklavimo valdybos tyrimų laboratorija buvo aprūpinta pačia moderniausia aparatūra, pagaminta Prancūzijoje. Išskirtinės detalės – specialiai įrengtos traukos spintos. Ant stogų esantys kaminėliai tapo statinio simboliu. Architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis.

Lietuvos zoologijos sodas įsikūręs visiškai šalia Ginklavimo valdybos pastatų komplekso tyrimų laboratorijos (Radvilėnų pl. 21, Kaunas). Įžymaus gamtininko prof. Tadas Ivanausko įkurtas Lietuvos zoologijos sodas pirmą kartą duris atvėrė 1938 m. liepą.

Svarbiausias profesoriaus siekis buvo šviesti lankytojus apie gamtosaugą ir nykstančių laukinių gyvūnų rūšių išsaugojimą. Lietuvos zoologijos sodas tęsia pradėtus profesoriaus Tado Ivanausko kilnius darbus.

Kauno miesto gyventojai bei svečiai, apsilankę Lietuvos zoologijos sode, gali pamatyti virš 2000 gyvūnų, kurie yra virš 200 rūšių iš viso pasaulio atstovai – nuo smulkiausio vabzdžio iki aukščiausios žirafos. Tel. 8 37 332 540. Daugiau informacijos galite rasti čia.

M. ir K. Petrauskų lietuvių muzikos muziejus (K. Petrausko g. 31, Kaunas) įsikūręs Kauno Žaliakalnyje. Muziejaus rinkiniuose saugomas lietuvių muzikinis paveldas. Broliai Mikas ir Kipras Petrauskai dėl namo statybos į Kauno miesto atstatymo komisiją kreipėsi 1924 m., o 1925 m. Vydūno ir Janonio (daug kur rašoma Jononio) gatvių kampe jau stovėjo baigtas M. ir K. Petrauskų mūrinis dviejų aukštų namas su mansarda ir rūsiu.

Netoliese nuo brolių Petrauskų namo gyveno išskirtiniai žmonės – architektas A. Jokimas (Vydūno al. 17), keliautojas M. Šalčius (Minties ratas 53), poetas K. Binkis (Vydūno al. 45), rašytojas V. Krėvė – Mickevičius (Vydūno al. 67), būsimojo Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus šeima (Kudirkos al. 4 a.), dainininkas A. Sodeika (P. Vaičaičio g. 2).

Petrauskų muziejus (Kauno turizmo informacijos centro ir konferencijų biuro nuotr.)

Netoliese buvo Italijos (Vydūno al. 13) ir Šveicarijos (Vydūno al. 15/1) pasiuntinybės. Kitapus K. Petrausko namo buvo Žemės ūkio ir pramonės parodų aikštė, kurios teritorijoje 1938 m. buvo planuojama statyti Valstybės rūmus (dabar ten įsikūrusi Kauno Viešoji biblioteka). Savanorių pr. link – Kariuomenės paradų vieta, nuo 1924 m. – Dainų aikštė, kurioje įvyko Pirmoji Dainų šventė (P. Vileišio aikštė).

Operos solisto K.Petrausko ir dramos artistės Elenos Žalinkevičaitės šeimoje augo trys vaikai – sūnus Leonas ir dvi dukros Guoda ir Aušra. Kurį laiką čia augo, mokėsi, o vėliau jau vedęs Salomėją Vilkaitę, gyveno Adakris Petrauskas (Miko Petrausko sūnus). 1940 m. rudenį pastatas buvo nacionalizuotas.

Antrojo pasaulinio karo metais jame gyveno vokiečiai, pokaryje antrame aukšte veikė poliklinika. Kipro Petrausko memorialinio muziejaus pirmoji ekspozicija duris lankytojams atvėrė 1977 m. sausio 31 d. Vėliau K. Petrausko memorialinis muziejus pervadintas į Miko ir Kipro Petrauskų lietuvių muzikos muziejų. Tel. 8 37 733 371. Daugiau informacijos apie muziejų čia.

• Rekomenduojame apsilankyti Balio ir Vandos Sruogų namuose-muziejuje (B. Sruogos g. 21, Kaunas). Jis įkurtas rašytojo Balio Sruogos (1896–1947 m.) ir istorikės Vandos Daugirdaitės-Sruogienės (1899–1997 m.) name, kurį jie pasistatė 1938 m. ir jame gyveno dvejus metus.

Grįžęs iš Štuthofo koncentracijos stovyklos, rašytojas čia praleido paskutiniąją gyvenimo vasarą. V. Daugirdaitė-Sruogienė 1944 m. pasitraukė į Vakarus, mirė JAV. Ekspozicija pasakoja apie Balio ir Vandos Sruogų gyvenimą, kūrybinę ir kultūrinę veiklą. Tel. 8 37 730 474. Daugiau informacijos galite rasti čia.

• Krepšinio meka tituluojama Kauno sporto halė (Perkūno al. 5, Kaunas) pastatyta 1938 m. per nepilną pusmetį, tapo vieninteliu Europoje pastatu, pritaikytu tik krepšiniui. Įspūdingų techninių užmanymų halė – keturios kniedytos plieno arkos, gelžbetoniniai pamatai, medinės tribūnos (vėliau pakeistos gelžbetoninėmis), galėjo priimti 11 000 žiūrovų (3500 sėdimų vietų).

Šioje halėje iškovoti prestižiniai apdovanojimai, o 1939 m. čia vykęs Europos vyrų krepšinio čempionatas suteikė šiai vietai netgi tarptautinį statusą. Ir ne tik dėl Lietuvos krepšininkų pergalės, bet ir dėl tuo metu modernios krepšinio arenos. Ne renginių metu ją galite apžiūrėti tik iš išorės.

Kauno sporto halė (Kauno turizmo informacijos centro ir konferencijų biuro nuotr.)

Lietuvos sporto universiteto (Sporto g. 6, Kaunas) arba Kūno kultūros rūmų vieta statybai Ąžuolyne parinkta greta stadiono, kuris 1924 m. įrengtas krepšinio propaguotojo ir lakūno Stepono Dariaus iniciatyva. 1931 m. Vytautas Landsbergis-Žemkalnis parengė pirmąjį rūmų ir labai modernaus baseino (apšviečiamo iš apačios, su atidengiamu stogu) projektą, tačiau prasidėjus ekonominei krizei jo atsisakyta. 1933 m. paruoštas kitas, kiek paprastesnis ir pigesnis, rūmų projektas.

LSU (Kauno turizmo informacijos centro ir konferencijų biuro nuotr.)

Didžiajame korpuse yra sporto salė, dengta unikaliomis „Kreuzekrost“ konstrukcijos skliautinėmis lubomis. Rūmų statybos idėja glaudžiai siejosi tiek su modernizmo epochoje madingomis idėjomis, tiek ir su tautinio sąmoningumo žadinimo procesais.

Modernizmo ir funkcionalizmo stiliaus rūmus projektavo architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis. Informacija: 8 37 302 621, el. paštu lsu@lsu.lt. Norėdami aplankyti daugiau objektų, kreipkitės į Kauno turizmo informacijos centrą, tel. 8 37 323 436 arba el.paštu nfo@visit.kaunas.lt.

Ar žinome, kodėl Lietuva mums yra brangi?

Kiek daug per Nepriklausomybės periodą buvo įdėta pastangų, atstatant mūsų kultūros paveldą, ir kiek menkai sugebėjome įsisavinti to paveldo dvasinę vertę! Tėvynės pažinimo siekinys – tai savo tapatumo pažinimas ir aktualios piliečio savivertės tvirtinimas.

„Žvilgsnis į Lietuvą“ projekto tikslas – padėti kiekvienam atrasti nelygstamą savos kultūros paveldo vertę, pažvelgti gilesniu žvilgsniu į unikalias Lietuvos vietas bei jų istoriją, tuo pat metuir į Lietuvos tapatybę. Rubriką globoja Kultūros paveldo departamentas ir VĮ „Lietuvos paminklai“.