Carinė Lietuvos valstybės okupacija bei politinės represijos tik paskatino kryptingą domėjimąsi LDK paveldu, kultūrine savastimi. XIX a. pirmoji pusė mena Dionizo Poškos įkurtą pirmąjį lietuviškos kraštotyros muziejų „Baublius“, literatūros apie Lietuvos kraštovaizdį genijų Vladislovą Sirokomlę, švietėją ir LDK patriotą Adomą Kirkorą, istoriką Teodorą Narbutą bei kitus iškilius Lietuvos kultūros puoselėtojus.
Grafas Eustachijus Tiškevičius (1814–1873 m.) taip pat įsirašo į šių garbingų Lietuvos vyrų gretas. Būdamas vos dvidešimt kelerių grafas jau ėmėsi archeologinių tyrimų. Jis ėmėsi kasinėti pilkapius ir piliakalnius, rinko etnografinę medžiagą, kolekcionavo senienas, aprašė liaudies gyvenimo buitį ir papročius. Siekdamas pasisemti patirties ir tobulėti kaip profesionalus archeologas, grafas lankėsi Suomijoje, Švedijoje ir Danijoje, kur domėjosi archeologinės medžiagos sisteminimu, kolekcionavimu ir eksponavimu. Jis pirmasis ir susistemino Lietuvos archeologinę medžiagą. Neatsitiktinai Lietuvos istorijos tyrinėtojas Teodoras Narbutas viešai paskatino grafą steigti Senienų muziejų.
Archeologinių radinių muziejaus įkūrimas buvo logiška E. Tiškevičiaus veiklos išdava. 1846 m. savo namuose Vilniuje grafas atidarė visuomenei atvirą lietuviškų senienų kabinetą. Natūralu, kad „naminis“ muziejus nesutalpino nei grafo kolekcijos, nei kultūros paveldo sąjūdžio veiklos masto. Todėl 1848 m. jis kreipėsi į Vilniaus generalgubernatorių, siūlydamas įsteigti Vilniuje istorinį Provincijos muziejų. Anuomet šis sumanymas valdžios atgarsio nesulaukė. Tik 1855 m. gegužės 11 d. caras pasirašė įsaką dėl Vilniaus laikinosios archeologijos komisijos ir Senienų muziejaus įkūrimo, o patį grafą paskyrė vadovauti abejoms institucijoms.
Vilniaus laikinosios archeologijos komisija organizavo senienų rinkimą, pirmuosius archeologinius kasinėjimus, pažintines keliones. Taip pat komisija rusų ir lenkų kalbomis leido leidinį „Vilniaus archeologijos komisijos užrašai“. Komisijos nariais buvo to meto kultūrinės veiklos žymūnai Adomas Kirkoras, Adomas Pliateris, Vladislovas Sirokomlė. Tarp komisijos narių - rėmėjų buvo garsių LDK giminių atstovai: Irenėjus Kleopas Oginskis, Konstantinas Tiškevičius, Reinholdas Tyzenhauzas; komisijos garbės nariai - Mikalojus Radvila, vyskupas Motiejus Valančius.
Muziejaus fonduose buvo sukaupta apie 2000 akmeninių kirvukų, krikštų, senovinių ginklų, apie 3000 monetų ir medalių, per 1000 senovinių graviūrų ir varinių graviūrų spaudų, geografinių žemėlapių. Beje, nemažą savo turtų dalį E. Tiškevičius paaukojo caro valdžios uždarytų vienuolynų kolekcijų išpirkimui. Vien muziejuje buvo sukaupta per 7000 tomų vienuolynų knygų. Dėl E. Tiškevičiaus iniciatyvos buvo pastangų grąžinti iš Lietuvos į Rusiją išvežtas kultūros vertybes.
Muziejaus įtaka to meto visuomenei buvo iš tiesų žymi. Pavyzdžiui, 1862 m. muziejus sulaukė net 10 360 lankytojų. Vilniaus senienų muziejus palaikė LDK savimonės ir valstybingumo atstatymo ilgesį. Per pirmąjį veiklos dešimtmetį muziejus tapo kultūros ir mokslo centru, vienijusiu krašto bajoriją bei inteligentiją bendram moksliniam ir švietėjiškam darbui, kaupusiu buvusios valstybės istorijos paveldą. Tai buvo reikšminga to meto Lietuvos institucija, formavusi visuomenės kultūrinės atminties, istorinės savimonės ir tapatybės nuostatas.
Žinoma, carinė valdžia šį „kenkėjišką“ ryšį netruko atsekti. Po 1863 m. sukilimo pradėjusi Lietuvos politinės kultūros ir dvasinės tapatybės naikinimo politiką valdžia Vilniaus archeologijos komisiją 1864 m. uždarė. Tuo tarpu mokslinę biblioteką su Senienų muziejumi pertvarkė į Vilniaus viešąją biblioteką. Visi bent kokią aliuziją į Abiejų Tautų Respubliką turintys eksponatai buvo išimti ir išvežti į Maskvą, į Rumiancevo muziejų. Iš paliktų rinkinių prie įkurtos Vilniaus viešosios bibliotekos buvo suformuotas naujas, vadinamasis rusiškasis Senienų muziejus, veikęs 1867–1915 metais. Muziejus, netekęs lituanistinių bei LDK valstybingumą liudijančių rinkinių, tapo tik nereikšmingu bibliotekos padaliniu. 1915 m., artėjant Pirmojo pasaulinio karo frontui, užsilikę bent kiek svarbesni Senienų muziejaus eksponatai taip pat buvo išvežti į Rusiją.
1918–1919 m. vienas iš nacionalinio išsivadavimo vadovų dr. Jonas Basanavičius (1851–1927) Senienų muziejaus prie Vilniaus viešosios bibliotekos ir Lietuvių mokslo draugijos rinkinių pagrindu ėmė kurti Istorijos ir etnografijos muziejų, tačiau, Lenkijai okupavus Vilnių, šis darbas nutrūko. 1920–1939 m. rinkiniai buvo saugomi Vilniaus universitete. Eksponatai pasitarnavo kuriant Etnografijos, Archeologijos ir Gamtos muziejus.
Tik 1952 m. išlikusių Senienų muziejaus bei tarpukario Vilniuje veikusių mokslo draugijų rinkinių pagrindu buvo atkurta Senienų muziejaus struktūra, o 1968 m. Lietuvos nacionalinis muziejus (tuo metu Istorijos ir etnografijos muziejus) lankytojams atidarė išsamią ir turtingą eksponatais Lietuvos istorijos ekspoziciją.
Lietuvos Nacionaliniame muziejuje iki šiol eksponuojami E. Tiškevičiaus surinkti akmens amžiaus titnaginiai įrankiai (gremžtukai, ietigaliai, kirvukai), taip pat mūsų protėvių žemėse rasti geležiniai diržai ir kita. O Vilniaus universitetas iki šiol saugo Vilniaus senienų muziejaus ir asmeniniu grafo Eustachijaus Tiškevičiaus rūpesčiu sukauptos bibliotekos rinkinius. Šis simbolinis tęstinumas taip pat yra įkūnytas ir mūsų laikų kultūros paveldo sąjūdyje, kurio vedamoji gija ir natūralus tikslas yra vis tas pats - Lietuvos tapatybės sutelkimas ir aktualizavimas.
Naudingos nuorodos lankytojams
Vilniaus universiteto pastatų kompleksas. Vilniaus universitetas neretai pavadinamas ryčiausiu europietišku ir šiauriausiu jėzuitiniu universitetu. Jis įkurtas tuomet, kai Lietuvoje išplito reformacijos judėjimas ir kovai su reformacija buvo pakviesti vienuoliai jėzuitai. 1569 metais jie įkūrė kolegiją, o 1579-aisiais – Vilniaus universitetą. Universiteto pastatų kompleksas formavosi kelis šimtmečius, todėl jį sudaro gotikos, renesanso, baroko ir klasicizmo architektūros pastatai, įsikūrę kvartale, kurį rėmina keturios Vilniaus gatvės: Universiteto (buvusi Vyskupų), Šv. Jono, Pilies ir Skapo.
Šimtmečius skaičiuojantis Vilniaus architektūrinis ansamblis yra atviras lankytojams ir kviečia apsilankyti ne tik 13-oje universiteto kiemelių, pavadintų žymių Universiteto auklėtinių ir profesorių vardais, bet ir užsisakyti ekskursiją po istorines Vilniaus universiteto bibliotekos erdves, apsilankyti Lituanistikos centre, kuriame galima pamatyti Petro Repšio freską „Metų laikai“, pasigrožėti Šv. Jonų bažnyčios eksterjero ir interjero turtingumu bei Vilniaus miesto panorama iš šv. Jonų bažnyčios varpinės.
Daugiau informacijos ir bilietų kainos interneto svetainėje.
Virtualūs turai po: Vilniaus universitetą, Vilniaus universiteto biblioteką, parodą „Vilniaus universitetui – 425 metai”.
Šiandien rūmuose įsikūrusi Prezidento rezidencija, atkurti svarbiausių reprezentacinių salių interjerai, rūmus puošia vėlyvojo klasicizmo baldai bei jų kopijos, pagamintos Lietuvos ir Sankt Peterburgo baldininkų. Organizuojamos nemokamos ekskursijos po rūmus, nuo pavasario iki vėlyvo rudens, savaitgaliais Prezidentūroje tradiciškai atveriami vartai ir visi norintieji kviečiami užsukti ir aplankyti ne tik didįjį kiemą, bet ir istorinį parką.
Daugiau informacijos interneto svetainėje.
Valstybės pažinimo centras. 2016-ųjų kovo 10-ąją pradėjusio veikti Valstybės pažinimo centro ekspozicijose siekiama atsakyti į klausimus, kaip veikia demokratiška valstybė ir jos institucijos, kaip piliečiai gali dalyvauti valstybės kūrime ir valdyme, kokiais būdais galima spręsti visai visuomenei ar vietos bendruomenei aktualias problemas. Valstybės pažinimo centre nuolat įgyvendinama interaktyvi edukacinė programa.
Organizuojamos apžvalginės ir teminės ekskursijos, edukaciniai užsiėmimai, paskaitos, renginiai, vyksta pamokos moksleiviams. Dominančią apsilankymo formą čia atras mokytojai su mokiniais, tėvai su vaikais, suaugusiųjų grupės. Edukacinė programa skirta ugdyti lankytojų pilietiškumą, skatinti naujai pažvelgti į socialinius ir politinius reiškinius.
Daugiau informacijos interneto svetainėje.