Pastatas yra unikalus ne tik savo išore, bet ir savo paskirtimi. Čia įsikūrę ir vienas kitą papildantys muziejai – Vytauto Didžiojo karo ir Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės – čia sugyvena lyg dvi lietuvybės šventovę remiančios kolonos: didis Lietuvos politikas bei karvedys Vytautas Didysis ir didis Lietuvos dvasios dainius Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. O čia pat Lietuvos didžiavyrius menančiame sodelyje iškilusi Juozo Zikaro „Laisvės“ statula tarsi skraidina čia sutelktą lietuvybės dvasią į kiekvieno lietuvio širdį.
Architektų Vladimiro Dubeneckio, Karolio Reisono ir Kazio Kriščiukaičio sukurtas Vytauto Didžiojo muziejų kompleksas ir buvo sumanytas kaip „gražiausias visos Lietuvos monumentas“, kad simbolizuotų atkurtos valstybės dvasinę stiprybę. Jau bebaigiant statyti šį kompleksą, 1934 m. Stokholmo muziejaus direktoriaus jis buvo įvardintas kaip „Didžiausias ir moderniškiausias visoje Baltijoje (...) Europietiška retenybė“.
Pastatas, pradedantis savo devintą gyvavimo dešimtmetį, net ir dabar žavi estetiniu lakoniškumu, įdomiais architektūriniais sprendimais, išsaugotom autentiškom detalėm. Siūlome paklaidžioti po buvusio Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus erdves.
Vytauto Didžiojo muziejus – tai retas visuomenės ir politikų supratingumo pavyzdys. Jaunoje, ką tik Nepriklausomybę atkūrusioje valstybėje 1930-aisias metais buvo planuojama labai didingai ir iškilmingai paminėti Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto 500-ąsias mirties metines.
Vietoje pompastiškų paminklų buvo nutarta pastatyti nacionalinį muziejų, kuris pastoviai primintų apie lietuvių tautos istorijos ir kultūros gyvybingumą. Kompleksui pastatyti tuomet prisireikė virš 2 milijonų litų (579 tūkst. Eur.). Bekylanti, bet vargstanti valstybė tegalėjo skirti pusę reikiamos sumos: daugiau nei milijoną suaukojo visos Lietuvos žmonės. Aukojo visi – pradedant moksleiviais baigiant ministrais.
Paremdama kilnią mecenatystės idėją, Kauno savivaldybė būsimam muziejui padovanojo sklypą tarp K. Donelaičio ir Kalnų (dab. V. Putvinskio) gatvių. Muziejaus projektui sukurti buvo paskelbtas konkursas, tačiau visi pateikti darbai komisijos narius smarkiai nuvylė. Buvo ir per brangu, o kaip teigiama baigiamojoje komisijoje, visuose konkursiniuose projektuose ir architektūra rodo mažai savarankiškumo. Variantai primena daugiau prekybos namus negu tautos muziejų.
Po tokios išvados 1930 m. pabaigoje Vytauto Didžiojo komiteto pirmininkas Kazimieras Šakenis kreipėsi į žinomus architektus Vladimirą Dubeneckį, Kazį Kriščiukaitį ir tuometinį Kauno miesto vyriausiąjį inžinierių, statybos skyriaus vedėją K. Reisoną, kad jie visi kartu parengtų Vytauto Didžiojo muziejaus projektą.
Kertinis akmuo iškilmingai buvo padėtas Vytauto Didžiojo metais – 1930 m. lapkričio 23-ąją. Nuo 1936 m. lapkričio 1 d. Vytauto Didžiojo Kultūros muziejaus patalpos buvo perduotos M. K. Čiurlionio galerijos žinion, tačiau iškilmingas atidarymas įvyko jau kitų metų vasario 16 dieną.
Bebaigiant muziejaus statybos darbus, 1936 m. spalio 22 d. buvo priimtas Vytauto Didžiojo muziejaus įstatymas, kuriuo remiantis ilgai lauktas Tautos muziejus buvo oficialiai padalytas į dvi atskiras savarankiškas institucijas: Kultūros ir Karo muziejus. Dar projektuojant numatytas atskirų muziejų patalpų sudalijimas ir jų atskyrimas išliko iki šiol.
Dalį vidaus įrangos ir baldų abu muziejai į naująsias patalpas persikėlė iš senųjų savo patalpų. O naujieji interjero elementai: modernios apdailos medžiagos, šviestuvai, santechnikos prietaisai, naujai gaminami rūbinių, auditorijos baldai buvo projektuojami ir perkami centralizuotai – bendrai visiems Vytauto Didžiojo muziejaus rūmams.
Taip pavyko išvengti stilistinių netolygumų, o abi muziejaus zonos – Karo muziejus ir Kultūros muziejus – įgavo vientisumo ir darnos. Vytauto Didžiojo Kultūros muziejus šiandien vadinasi Nacionaliniu M. K. Čiurlionio dailės muziejumi, o Vytauto Didžiojo vardas atiteko Karo muziejui.
Paties pastato architektūros elementai išreiškia šio pastato simbolinę prasmę. Pusapskritė amfiteatrinės auditorijos erdvė leido pastato išorėje įgyvendinti dar 1924 m. V. Dubeneckio sugalvotą „Karūnos idėją“, kuri šiame pastate simbolizavo net kelias prasmes: pirmiausia – Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto karūną, M. K. Čiurlionio paveikslų vizijas ir galiausiai – tarpukario Lietuvos politines ambicijas dėl Vilniaus krašto susigrąžinimo. Taip pat ir interjeras, kaip ir visa pastato architektūra, yra unikalus išgryninto modernizmo atvejis.
Beje, to meto Lietuvos, ieškančiai savo tautinio identiteto, architektūrai buvo būdinga jungti modernizmą su etniniais motyvais. O štai visame Vytauto Didžiojo muziejuje sintetinių etniškumo derinių pavyko išvengti. Čia lietuvybė deklaruojama ne stilizuotais tautiniais ornamentais, o apibendrintai: kresnomis proporcijomis, pasikartojančiu retu ritmu, paprastumu ir taupumo logika. Šio interjero išimtimi galima laikyti dviejų „tulpelių“ ornamentu padekoruotas metalo ažūro groteles, kuriomis pridengtos ventiliacijos angos vestibiulių lubose.
Pastate iki šiol išliko autentiškos kabyklos ir barjerai, kurių individualų projektą 1936 m. rengė jaunas architektas Eugenijus Manomaitis. Taupant laiką ir transportavimo kaštus, baldų gamintojų ieškota tik Kaune. Rūbinės baldai buvo pagaminti ne visai kokybiškai, kabyklos mažesnės nei numatyta. Dėl šių trūkumų gamintojas susilaukė priekaištų iš Vytauto Didžiojo statybos komiteto. Tačiau gali būti, kad surašytas trūkumų aktas buvo vienas iš būdų papildomais 10 proc. pamažinti baldų kainą, nei numatyta sutartyje. Iki šių dienų išliko visos kabyklos su autentiškais metaliniais kabliukais, tvirtinimo detalėmis. Tačiau autentiški pakabinimo numerių metaliniai „žetonėliai“ sovietmečiu buvo sunaikinti dėl jų ženklinimo Lietuvos patriotine simbolika.
Pastato simbolinę reikšmę valstybei pabrėžia į muziejaus pastatą inkoropruota Žuvusiųjų už Lietuvos laisvę kripta. Kripta buvo atidaryta 1938 m. lapkričio 23 d. (pagal dailininko M. Dobužinskio projektą). Kriptos sienos ir lubos išklotos juodu marmuru. Sienose yra balto marmuro lentos su aukso raidėmis įrašytais žuvusių už Lietuvos laisvę ir Nepriklausomybę karininkų, puskarininkių, karių, šaulių ir partizanų vardais, pavardėmis ir žuvimo metais. Sovietiniais metais kripta buvo uždaryta, o 1998 m. lapkričio 23 d. restauruota vėl atvėrė duris.
Sąjūdžio metais priešais šį lietuvybės dvasia didingą kompleksą rinkdavosi Lietuvos žmonės. Čia vyko daugiatūkstantiniai mitingai. Neišvengiamai vienas paskui kitą buvo atstatyti Karo muziejaus sodelyje Laisvės simboliai. Apie juos, ypač per valstybines šventes, buriasi Kauno bendruomenė; vis aktyviau įsijungia Nepriklausomybės metais gimusi jaunoji karta.
Telieka tik palinkėti, kad šis jau beveik du dešimtmečius atidengtas simbolis suteiktų gilesnę prasmę ir mūsų tapatumui. Kaip pastato atidarymo inauguracinėje kalboje sakė generolas leitenantas Vladas Nagevičius: „Karo muziejus, įsikūręs tautos ir valstybės aukomis įrengtuose didinguose rūmuose, ir ateityje rodys, kad lietuviai, per amžius budėję, laisvę laimėjo tik per aukas ir pasišventimą, muziejus ugdys kariuomenėje ir visuomenėje tautinį supratimą, tėvynės meilę ir pasiryžimą ginti nepriklausomybę.“
Naudingos nuorodos:
