Šis tekstas, iškaltas 1692 metais Vilniuje pastatytų Sapiegų rūmų sienos plokštėje, nusako XVII amžiaus pabaigos ypatingumą. 1648–1667 metais Lietuvos Didžiojoje Kunigaištystėje vyko žiaurūs karai su Švedija, kazokais, Maskva. Caro kariuomenė užėmė ir nuniokojo sostinę Vilnių. Abiejų Tautų Respublika balansavo ant išnykimo katastrofos ribos.
Visgi valstybė rado jėgų atsitiesti. Pokario laikotarpio kultūros atgimimą iki šiol liudija brandžiojo baroko šedevrai. Gerai žinomi yra LDK Didžiojo kanclerio Kristupo Zigmanto Paco funduotas kamaldulių vienuolynas Pažaislyje, Vilniaus vaivados ir etmono Mykolo Kazimiero Paco pastatyta Vilniaus šv. Petro ir Povilo bažnyčia.
Šių baroko perlų vėrinį papildo netoli nuo šv. Petro ir Povilo bažnyčios Antakalnyje iškilęs Sapiegų rūmų ansamblis. Įdomu, kad rūmus kūrė tie patys kaimynų Pacų samdyti meistrai: architektas Giovannis Battista Fredianis, stiuko lipdytojas P. Pertis, tapytojas M. Pallonis.
Pagal pradinį sumanymą rūmai turėjo simbolizuoti Sapiegų galią ir klestėjimą, o tuo pačiu piliečiams teikiamą saugumą ir gerovę. Štai įvažiavimo į rūmus (nuo Antakalnio gatvės pusės) vartuose išorinėse nišose (iki XIX amžiaus vidurio) stovėjo alegorinės dviejų iš keturių pagrindinių dorybių – Fortitudo (stiprybė) ir Temperantia (susivaldymas) – statulos.
Vartų nišose nuo vidinės rūmų pusės iki šiol stovi neseniai restauruotos antikinės mitologinės dievybių – medžio vaisių deivės Pomonos ir gamtos pokyčių dievo Vertumno statulos. Jeigu dorybės yra žmogaus dvasinis turtas, tai dieviškosios figūros simbolizuoja išorinių gėrybių gausą.
Nuosekliai tvirtindami savo kaip galingiausių bei pranašiausių didikų įvaizdį Sapiegos išrado ir „romėniškos - lietuviškos“ giminės kilmės legendą. Rusėnai Sapiegos, anot šios legendos, kildino save iš Kolonos herbo romėno Prospero-Caesarino, o per šią liniją – iš Gediminaičių.
Romėnišką giminės legenda romėniškų motyvų pagalba buvo tvirtinama ir naujųjų rūmų Antakalnyje fasado puošyboje. Gausiai naudoti karybos motyvai pabrėžė Sapiegas kaip garbingus šlovingos praeities tęsėjus ir kaip LDK riterius, pergalinguosius Tėvynės gynėjus.
Lygia greta su kilmingos riterystės idėjomis rūmų puošyboje derėjo gyvenimo pilnatvę, dramatišką žaismingumą bei darną simbolizuojantys motyvai: dekoratyviniai augalai, vaisių pynės, kaspinai, fantastinių kaukių elementai.
Pagal Kazimiero Jono Sapiegos (1637 – 1720 m.) sumanymą jo statyti rūmai turėjo įtvirtinti šį Sapiegų giminės kuriamą įvaizdį bei įrodyti jų vertumą užimti karaliaus sostą. Jono III Sobieskio valdymo metais (1629 – 1696) Sapiegų galia labai išaugo.
Aukščiausiais valstybinės tarnybos pareigas užėmęs K.J. Sapiega (Žemaitijos seniūnas, Lietuvos lauko etmonas, Vilniaus vaivada, Lietuvos didysis etmonas) XVII amžiaus gale buvo laikomas faktiniu nekarūnuotu Lietuvos valdovu. Istorikas Albertas Vijūkas-Kojalavičius net dedikavo Kazimierui J. Sapiegai antrąją „Lietuvos istorijos“ dalį (1669 metais). Dedikacijoje jis ragino sekti protėvių pėdomis ir garsinti Sapiegų vardą, kuris buvo lyginamas su Tėvynę saugančiu skydu.
Trinitorių vienuolynas rūmų teritorijoje iškilo taip pat ne atsitiktinai. XVII a. pabaigoje į Vilnių atvykę vienuoliai buvo reformuoto trinitorių ordino ispaniškosios atšakos atstovai. Jie buvo pasišventę retai misijai – išpirkti belaisvius iš musulmonų nelaisvės.
Būdamas LDK didžiuoju etmonu Kazimieras J. Sapiega sėkmingai vadovavo LDK kariuomenei Lenkijos ir Lietuvos valstybės karo su Osmanų imperija (1683 – 1699 m.) metu. Jam buvo aktualios trinitorių pastangos grąžinant į Tėvynę nelaisvėn papuolusius karius. Trinitoriai padėjo ne tik kariams, bet ir pačiam Sapiegai, tvirtindami jo kaip rūpestingo kariuomenės vado ir rūpestingo didiko, galimai būsimo valdovo reputaciją.
Tačiau Kazimierui Jonui visgi nepavyko užimti Abiejų Tautų Respublikos sosto. Galias ir turtus sukaupę Sapiegos nenorėjo nusileisti. 1700 metų rudenį Sapiegai ir artimiausiems jo giminaičiams imperatorius Leopoldas I suteikė Šventosios Romos imperijos kunigaikščio titulą.
Deja, vos po kelių mėnesių galios ambicijos atvedė visą šlovingą giminę į katastrofą, kuri galutinai nuvainikavo Sapiegų kaip valstybės didžiavyrių reputaciją. Prieš Sapiegų dominavimą valstybėje susitelkusi didikų opozicija prasiveržė Valkininkų mūšyje.
Nugalėti ir bešloviais paskelbti Sapiegos prarado didelę dalį turtų, jų įtaka Lietuvoje nusilpo. Be to, jie turėjo kuriam laikui pasitraukti iš Lietuvos. Pats Kazimieras Jonas Sapiega išsitrėmė į Karaliaučių, iš kurio po amnestijos grįžo tik 1711 metais.
Po pralaimėto mūšio rūmai Antakalnyje irgi buvo nusiaubti. Bajorai „respublikonai“ nuniokojo pastatus, o rūmuose buvusius paveikslus, ypač Sapiegų giminės pirmtakų atvaizdus, sukapojo į smulkius gabaliukus. Visgi šių rūmų Sapiegos neprarado ir juos išlaikė iki pat 1794 metų.
Dabartinę išvaizdą rūmai įgavo XIX a. viduryje po rekonstrukcijos, kadangi per 1794 m. sukilimą buvo suniokoti. Toliau istorijos bėgyje čia dar buvo ligoninė, karo mokykla, kareivinės. Rūmų fasadas, nors ir patyręs reikšmingų pokyčių, vienas iš nedaugelio Lietuvoje išlaikė brandžiojo baroko formas ir itin vertingą skulptūrinį dekorą.
Deja, puošnusis barokinis interjeras, kurį liudija tik negausiai išlikusios detalės, yra negrįžtamai prarastas. Galbūt šv. Petro ir Povilo bažnyčios interjero grožis leidžia tik įsivaizduoti, kokia puošyba derėjo prie romėnišką Sapiegų kilmę liudijančių rūmų fasado.
Nuo 2009 metų rūmų ir viso ansamblio restauravimu bei atstatymu rūpinasi Kultūros paveldo departamentas. Direktorė Diana Varnaitė taip apibendrina daugiau nei dešimtmetį dedamas pastangas:
„Sapiegų giminė yra mūsų valstybės vienas didžiųjų ramsčių. Čia ir glūdi Sapiegų rūmų ir viso ansamblio atstatymo prasmė – šiuo ramsčiu tvirtinti Lietuvos piliečių istorinę savimonę. Džiugu, kad Sapiegų paveldas vis labiau atranda atgarsį piliečių širdyse.
Tą įrodo gausios rūmuose besilankančios ekskursijos, nuolat vykstantys įvairūs meniniai renginiai. Siekiame atkurti visą Sapiegų rūmų erdvės vientisumą kartu su vieninteliu Lietuvoje išlikusiu barokiniu parku, trinotorių vienuolyno ansambliu.
Taip pat siekiame, kad išlikusi autentika puikiai derėtų su šiuolaikiškais pritaikymais. Užduotis yra tikrai didinga. Todėl vienijame pastangas įvairiais lygmenimis. Ypač laukiame didesnio kultūrą kuruojančių įstaigų palaikymo.“
Naudingos nuorodos:
• Sapiegų rūmai – uždaras kultūros paveldo objektas, į kurį galima patekti ekskursijų metu. Kviečiame į nemokamas trumpas ekskursijas po Sapiegų rūmus (L.Sapiegos g. 13, Vilnius), kurias organizuoja Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos.
Nemokamos trumpos pažintinės ekskursijos vyksta ketvirtadieniais, surinkus grupes apie 10 žmonių. Daugiau informacijos: Kristina Karaliūnė, tel. 8 5 273 4231, el. p. kristina.karaliune@heritage.lt arba „Facebook“ paskyroje.
Sapiegų rūmuose įvairiomis progomis vyksta koncertai bei renginiai. Europos paveldo dienų Lietuvoje metu juose vyko įspūdingas atidarymo renginys, kurio metu išraiškingais barokinės muzikos garsais "kalbintos" Sapiegų rūmų erdvės. Ansamblio Chiaroscuro koncertas pasiūlė įsiklausyti į seniai pamirštą rūmų gyvenimą ir naujai kurti laiko ribas peržengiantį dialogą tarp „čia...“ ir „tada...“.
Rugsėjo 24 d., šeštadienį, Sapiegų rūmuose vyks renginys „Sveikinamasis žodis ir muzika baroko Vilniui“.
• Petro Vileišio rūmų ansamblis (Antakalnio g. 6, Vilnius) – tai XX a. pradžios pastatai su neobaroko ir moderno bruožais. Rūmus 1904–1906 m. pasistatė įžymus Lietuvos visuomenės ir kultūros veikėjas, rašytojas, inžinierius Petras Vileišis.
Projekto autorius – Vilniuje gyvenęs architektas Augustas Kleinas. Tai vieni iš pirmųjų pastatų, kurių statyboje panaudotos tada dar retos Lietuvoje statybinės medžiagos – betonas, cementas, gelžbetonio perdangos.
Ansamblį sudaro trys pastatai: Rezidenciniai šeimos rūmai, gyvenamasis namas ir ūkinis pastatas. Rūmuose buvo įkurta laikraščio „Vilniaus žinios“ redakcija ir spaustuvė, veikė knygrišykla. Šiuose rūmuose 1907 m. surengta dailininkų Mikalojaus Konstantino Čiurlionio bei Antano Žmuidzinavičiaus darbų paroda. 1932 m. rūmuose įsikūrė Lietuvių mokslo draugija su savo biblioteka, archyvu ir muziejumi. Keletą savaičių čia gyveno ir jos pirmininkas dr. Jonas Basanavičius.
Petro Vileišio rūmų ansamblis yra atviras lankytojams, o jame įsikūrusiame Lietuvių literatūros ir tautosakos institute saugoma dešimtys tūkstančių lietuvių liaudies dainų, pasakų, padavimų.
Norintiems susipažinti su rūmais ir ekspozicija, iš anksto reikia pasiskambinti nemokamas ekskursijas vedančiai Gražinai Kadžytei, tel. 868679934 arba bendruoju Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto telefonu 8 5 262 1943.
• Aplankykite Antakalnio karių kapines, įkurtas 1809 m. Jos susiformavo iš skirtingų plotų, kuriuose ilsėjosi pasauliečiai, kariai, našlaičiai ir Pirmojo pasaulinio karo dalyviai. Vėliau čia buvo palaidoti įvairių tautybių Antrojo pasaulinio karo kariai, Sausio 13-osios bei Medininkų tragedijos aukos, menininkai, politikai ir kiti nusipelnę visuomenės veikėjai. Skulptoriaus S. Kuzmos paminklas „Pieta“ pagerbia žuvusiuosius už Lietuvos laisvę.
• Siūlome pasivaikščioti Sapieginės pažintiniu taku, kuris vingiuoja ties Šilo ir Žolyno gatvėmis Antakalnyje. Keliaudami šiuo taku susipažinsite su Sapieginės ir Šveicarijos erozinių raguvynų kraštovaizdžiu, atsikvėpsite trumpo poilsio aikštelėse, pasigrožėsite gamtos reginiais ir pasimėgausite jos teikiama ramybe. 5,25 km ilgio takų trasa driekiasi Antakalnio miško parkų masyvais. Statesnėse tako vietose įrengti laiptai. Lygesnėmis atkarpomis smagu pakeliauti dviračiais. Maršrutą galite rasti čia.
• Vilniaus turizmo informacijos centras rekomenduoja užsukti į „Uno Parks“ nuotykių parką. Laipiojimas medžiuose – puiki aktyvi pramoga, skirta įvairioms amžiaus grupėms. Nuotykių parke siūlomos trasos pradedant nuo lengviausiųjų, horizontaliai įrengtų medžiuose iš virvių, medžio ir tvirtinimo elementų.
Siūloma iš viso 12 trasų medžiuose, 5 iš jų skirtos mažyliams, taip pat ─ 150 intriguojančių rungčių, 400 m ilgio apžvalginė skrydžių lynais trasa, drambliaskrydis iš 16 m aukščio ir 401 m adrenalino skrendant virš Neries.
Darbo laikas: nuo 10 val. iki 21 val. kasdien (rugsėjo, spalio mėn.).
Neries gatvėje įrengtas puikus dviračių takas, vedantis palei upę iki Valakampių. Taką galima pasiekti ir vykstant nuo Mindaugo tilto. Valakampių ir Neries pakrančių dviračių maršrutus rasite čia.
• Karo technikos muziejus (Olandų g. 21 A) – Vytauto Didžiojo karo muziejaus padalinys.
Karo technikos ir transporto Vilniaus skyriaus ekspozicija atidaryta 2008 m. Šiuo metu lankytojai gali išvysti per šimtą Lietuvos kariuomenės technikos pavyzdžių, atspindinčių laikotarpį nuo 1990 metų iki šių dienų.
Eksponuojami pirmieji karinių jūrų pajėgų kateriai „Vytis“ ir „Kiras“, karo laivų ginkluotė, torpedų paleidimo aparatai, Lietuvos kariuomenės motociklai, įvairi ratinė ir vikšrinė technika.
Daugiau informacijos internetinėje svetainėje.
• Vilniaus universiteto bibliotekos Nacionalinis atviros prieigos mokslinės komunikacijos ir informacijos centras (MKIC, Saulėtekio al. 5, 10222 Vilnius, informacija tel.: 8 5 219 5051) ─ tai pirmasis Saulėtekio slėnio statinys, moderniausia ir didžiausia šalies biblioteka.
Stiklinis pastatas, apsuptas pušyno, vieniems primena piramides, kitiems ─ knygų lentynas. Biblioteka skaitmenizuota, pritaikyta darbui dieną ir naktį, siūlanti bendras ir individualias erdves mokymuisi.