Nors baigė informatikos studijas, A. Lapėnienė dirbo ir apskaitos specialiste, ir buhaltere, net kaimo mokyklos mokytoja. Vis dėlto širdyje jai visuomet kirbėjo mintis apie programavimą.
Ir net šiandien, kai vadovauja visam IT skyriui, dieną ji pradeda labai anksti ir būtent nuo techninių užduočių – darbas, ilgainiui suprato, turi džiuginti, o ją džiugina būtent programavimas.
„Aš dieną pradedu labai anksti – atsikeliu, 6–7 val., žiūrint, ar iš namų dirbu, ar biure, jau aš esu darbo vietoje ir, kol nepradėjo visa įmonė dirbti, tai yra 1 ar 1,5 val., turiu to ramaus laiko, kada aš galiu įsigilinti į programavimo, projektavimo užduotis ir džiaugtis tuo darbu.
Na, o toliau, kadangi esu skyriaus vadovė, tai ir prasideda skambučiai, klausimai, susirinkimai, iššūkiai įmonės nauji, pokyčiai, sprendimai, darbų delegavimai, organizavimai ir pan. Kartais būna dienų tokių ramesnių, arba kai sau pasisakau: „Jau viskas. Aš jau per ilgai negavau tos veiklos, kuri mane džiugina“. Ir dabar aš matau, kad aš galiu užsidaryti, atsitverti 2–3 dienoms ir pasakyti: „Viskas. Dabar aš užsiimu tuo, kuo noriu, aš dabar programuosiu“, – apie savo kasdienybę pasakoja laidos „Mergaitės taip nedaro“ pašnekovė.
Norėjo mokytis profesinėje mokykloje, bet tik pinigai nesuviliojo
Tiesa, jaunystėje ji labai ilgai savęs ieškojo, dar būdama paauglė nusprendė, kad „mano tikslas bus pinigai ir aš norėsiu eiti į profesinę mokyklą, greitai įgyti kažkokį amatą ir eiti uždirbti pinigų“.
Merginos pageidavimas buvo išgirstas ir artimųjų padedama ji įsidarbino fabrike. Tačiau vos po kelių mėnesių čia A. Lapėnienė suprato, kad gyvenimo tikslas neturi būti tik pinigai.
„11-oje klasėje susidūriau su programavimu. Ir tai man patiko, ta veikla taip mane įtraukė, nors aš buvau nemačiusi prieš tai kompiuterio, nieko negirdėjusi. Bet tas programavimas, algoritmavimas, kodo rašymas man labai patiko ir pradėjau domėtis, kur man studijuoti, kad toliau ta veikla užsiimčiau“, – pamena pašnekovė.
Sužinojusi, kad įstojo, išskrido ant laimės sparnų
Informacinių technologijų studijoms būtinai reikėjo puikaus fizikos egzamino rezultato, tad A. Lapėnienė iki šiol dėkinga savo mokytojai, kuri per pusantrų metų jai išaiškino 6-erių metų kursą.
„Išlaikiau egzaminą, 9 gavau, kai jau dešimties balų vertinimo sistema atsirado. Ir taip įstojau. Įstojau taip lengvai, nes nuėjau į universitetą, pabaigiau savo paraišką ir sužinojau, kad aš tiesiog praėjau, man jokių papildomų egzaminų laikyti nereikės. Ir aš ant laimės sparnų išskridau“, – pasakoja ji.
Tiesa, pašnekovė pamena, kad informatikos mokytoja šio jos studijų pasirinkimo nesuprato, esą „ką ten merginos veiks?“. Vis dėlto į tai dėmesio ji stengėsi nekreipti.
Buvo atsakinga už apskaitą, dirbo ir buhaltere
Susilaukusi pirmojo vaiko, A. Lapėnienė nuo informatikos kiek atitolo – sodo namelyje atidarė šeimos parduotuvę, pati ji buvo atsakinga už apskaitą.
„Įdomu, matematika – bet ne informatika. Dirbdama toje parduotuvėlėje susidomėjau duomenų bazėmis. Kažkaip aš jas netyčia atradau, kad yra galingas įrankis, ir kažką pradėjau krapštyti, programuoti naudingo įmonei. Tai kažkokios programėlės, kurios registruoja, gal kažkokius likučius apskaičiuoja ir panašiai“, – pamena ji.
Galiausiai A. Lapėnienė buvo pakviesta dirbti buhaltere į kitą įmonę, kur taip pat stengėsi optimizuoti ir automatizuoti kuo daugiau rutininių procesų: „Aš būtinai atrasdavau laiko tuo užsiimti, nes man ta veikla patiko, matydavau naudą, kurią atneša įmonei“.
Tapo informatikos mokytoja kaimo mokykloje
Tačiau po antrojo vaiko priežiūros atostogų grįžti į buhalteriją daugiau pašnekovė nebenorėjo.
„Mane atrado Viršužiglio kaimo mokyklos mokytoja, nes jos sūnus ateidavo pas mano vaiką žaisti kartu. Užeidavo ir matydavo, kad čia pas mus tie kompiuteriai išardyti, kažką krapštom, kažką darom, ir kaip tik ieškojo informatikos mokytojos. Na, ir paprašė manęs“, – pasakoja ji.
Kvietimą A. Lapėnienė priėmė labai mielai, gilintis į informatikos mokslo subtilybes jai patiko. Vis dėlto darbas su vyresniais ir ne visuomet itin motyvuotais moksleiviais kėlė iššūkių, tad dirbdama mokykloje ji baigė ir ištęstines edukologijos studijas.
„Sužinojau daug apie švietimą, apie sistemas, apie tai, kaip reikia mokyti. Na ir nėra pas mane to rezultato 100 proc. su vaikais. Vis blaškydavausi, vis žiūrėjau į šonus ir svajojau: „Aš noriu dirbti tokį darbą, kuris man teiktų džiaugsmą. Aš noriu programuoti“, – pamena pašnekovė.
Keisti darbą padrąsino vyras: susirašyk viską, ką tu esi dariusi, ir tiesiog jiems parodyk
Jos dėmesį patraukė darbo skelbimas vienoje įmonėje. Nors ir dvejodama, paskatinta vyro, A. Lapėnienė galiausiai ryžosi sudalyvauti pokalbyje dėl norimos pozicijos, kur pristatė savo savarankiškai metų metus kurtus projektus.
„Ėjau aš į tą pokalbį labai nedrąsiai, iš tikrųjų. Gal net ir labiau bijojau. Mano vyras sako: „Žmona, nebijok – tu gi gali, tu gi moki. Žiūrėk, tu esi tą, tą ir tą dariusi“. Na ir sakau: „Taip, bet gal ten viso to nereikia, gal jiems kažko kito reikia“. „Nekreipk dėmesio – imk, va, nešiojamasis kompiuteris. Susirašyk viską, ką tu esi dariusi, ir tiesiog jiems parodyk“, – sako jis man“, – prisimena pašnekovė.
Išdrįsusi žengti pirmąjį žingsnį, svajonių darbą ji galiausiai ir gavo.
„Kai patekau, ten ir prasidėjo mano visas džiaugsmas ir mano žydėjimas, mano tikroji savirealizacija, tikroji ir didžioji nauda manęs visuomenei“, – įsitikinusi A. Lapėnienė.
Tik vadovavimu nesižavi
Anot pašnekovės, minėtoje įmonėje ji greičiausiai buvo pirmoji programuojanti moteris, tačiau šiandien tikrai turi nemažai šioje srityje dirbančių kolegių. Net jos vadovaujamame skyriuje iš 5 darbuotojų 3 yra moterys.
„Jeigu aš kažko noriu, tai aš girdžiu iš aplinkos tai, kas man yra naudinga, tai, ką aš noriu girdėti. Ir jeigu man visiškai nėra skirtumo, kokį darbą dirbti – moterišką ar vyrišką pagal stereotipus – tai aš turbūt greičiausiai ir negirdžiu replikų ar komentarų ta tema. Arba aš jų nepastebiu, arba jų tikrai nebuvo“, – kalbėdama apie savo patirtį, pasakojo dabar jau IT skyriaus vadovė.
Ir nors vadovaujamos srities darbas dažnam gali atrodyti kaip siekiamybė, pati ji tikina vis dar niekaip negalinti nesižavėti programavimu.
„Jeigu aš nebūčiau taip įvairiai blaškiusis, jeigu, pavyzdžiui, tik po studijų būčiau įdarbinta programuoti ir dirbti 5 dienas per savaitę, 8 valandas per dieną vien tik tą darbą, greičiausiai jau būčiau atsikandusi ir nenorėčiau. Bet, kadangi tai yra ta veikla, kurios aš negaunu nuolatos, tai visą laiką matau, kad galiu dar patobulėti, dar kažko naujo išmokti. Tai man nenusibosta“, – šio susižavėjimo priežastis bando įžvelgti pašnekovė.
Pataria nebijoti bandyti ir daryti tai, ko negali nedaryti
Žvelgdama į savo patirtį, šiandien ji ragina kitas technologijomis besidominčias moteris nebijoti bandyti.
„O pabandžius, paklausti savęs, kaip aš jaučiuosi? Ar aš to noriu? Ar man tai patinka? Ar tai užduoda man kažkokio stimulo lįsti giliau, gilintis daugiau? Ar tai yra man? Ir jeigu tai yra man, nebijoti, tikėti savimi ir eiti ta kryptimi. Visą laiką žiūrėti, kas benutiktų, kur bepakryptum, kur gyvenimas tave benuneštų – nepamiršk tos krypties ir visą laiką atsisuk, jeigu tai yra tavo. Manau, kad tie gabiausi ir geriausi specialistai yra būtent tie, kurie daro tai, ką nori daryti ir kas jiems patinka“, – mano ji.
Pasak A. Lapėnienės, svarbiausia klausyti savęs ir daryti tai, ko negali nedaryti.