Šiandien pripažįstama, kad viena ryškiausių Lietuvos moterų, M. Avietėnaitė, greičiausiai vis dar nesulaukė tokio dėmesio, kokio nusipelnė jos darbai ir pastangos – Lietuvos telegramų agentūros „ELTA“ vedėja, Spaudos biuro viršininkė, tarptautinių parodų organizatorė, už tai gavusi apdovanojimus Prancūzijoje ir JAV, Užsienio reikalų ministerijos Slaptojo archyvo tvarkytoja, Lietuvą okupavus sovietams, išgelbėjusi svarbius dokumentus ir valstybės auksą.
Tai skamba dar įspūdingiau, įvertinant to meto kontekstą. Tik prieš pat 26-ąjį M. Avietėnaitės gimtadienį moterims Lietuvoje buvo suteikta balsavimo teisė. Turbūt nereikėtų stebėtis, kad, nors to meto Užsienio reikalų ministerijos nuotraukose viena tarp vyrų ji sėdi pirmoje eilėje, į jokį ryškesnį postą galiausiai nebuvo paskirta, nes užsienio tarnyba yra „tik vyrų reikalas“.
Gimė ūkininkų šeimoje, tėvai užstatė namą, kad išleistų į mokslus
M. Avietėnaitė gimė 1892 m. gruodžio 22 d. Marijampolės apskrityje, ūkininkų Adomo ir Magdalenos šeimoje. Mergaitei būnant 8-erių, laimės ieškoti jie išvyko į JAV, apsigyveno Vorčesteryje, čia susilaukė ir antrosios dukros Izabelės.
M. Avietėnaitės talentas ir imlumas pastebėtas anksti. Ji su pagyrimu baigė gimnaziją, net vietinės parapijos kunigas perspėjo jos tėtį, kad nuodėmė būtų neleisti dukros į aukštesnius mokslus.
Tam, kad dukra galėtų siekti mokslo, jos tėvai JAV net užstatė savo namą ir paėmė paskolą iš banko. Galiausiai M. Avietėnaitė apsisprendė studijuoti literatūrą, filosofiją ir politiką Šveicarijoje, prestižiniame Ženevos universitete.
Dramatiška meilės istorija: prasidėjo karas
Ženevoje M. Avietėnaitė įsimylėjo. Vyresnio amžiaus rumunas agronomijos profesorius Michaelis Serbanu de Cernesti – didžioji ir vienintelė lietuvės meilė.
Kai kurių šaltinių teigimu, jiedu planavo susituokti ir gyventi Europoje, tačiau šiuos planus sugriovė prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas. Studijas baigusi M. Avietėnaitė 1914 m. vasaros pradžioje grįžo į JAV, o M. S. de Cernesti buvo pašauktas į kariuomenę.
Nėra visiškai aišku, kodėl jų santykiai galiausiai nutrūko, tačiau M. Avietėnaitė taip niekada ir neištekėjo. 1917 m. išleistas dvi savo knygas „Didžioji Prancūzijos revoliucija“ ir „Istorija Europos tautų, dalyvavusių didžiojoj karėj“ ji dedikavo Michaeliui.
Atsišaukė į kvietimą kartu kurti valstybę
Nors įgijusi tokį išsilavinimą M. Avietėnaitė galėjo dirbti ir kur kas geriau apmokamą prestižinį darbą, grįžusi į JAV, ėmėsi lietuviškos leidybinės veiklos – redagavo „Amerikos lietuvio“ laikraštį, rašė straipsnius, knygas (be minėtų, ir apie namų ruošą), sudarė vadovėlius, net leidinį anglų kalba apie Lietuvą. Meilė Lietuvai, patriotiškumas ir tautiškumas visuomet buvo jos širdyje.
1918 m. vasario 16 d. Lietuva paskelbė nepriklausomybę, o 1919 m. lapkričio 2 d. to meto prezidentas Antanas Smetona pakvietė užsienio lietuvius grįžti ir prisidėti prie valstybės kūrimo. Į šį kvietimą atsiliepė ir M. Avietėnaitė.
Kai grįžo į Lietuvą, ji mokėjo 3 svarbias užsienio kalbas – anglų, vokiečių ir prancūzų, tad be didelių klausimų buvo priimta į Lietuvos informacinę diplomatinę tarnybą. Nuo 1920 m. M. Avietėnaitė oficialiai ėjo vertėjos, šifruotojos, slaptojo archyvo tvarkytojos ir sekretorės pareigas, tačiau iš tiesų jos atsakomybė buvo kur kas platesnė. Galima teigti, kad per jos rankas pereidavo visa informacija apie Lietuvą iš užsienio.
1 tarp 32 vyrų: išsiskyrė požiūriu į darbą
1924–1926 m. M. Avietėnaitė buvo pakviesta perimti Lietuvos telegramų agentūros „ELTA“ vairą. Amžininkai tikina, kad ji buvo reikli, griežta, tačiau kartu kūrybiška ir kupina idėjų.
Agentūrą ji reorganizavo ir modernizavo, pagerino naujienų turinį, nors tuomet labai trūko ne tik darbo priemonių, bet net ir kvalifikuotų darbuotojų. Todėl ir pati M. Avietėnaitė nevengdavo rašyti tekstus, užsiimti vertimais, domėjosi istorija bei politika.
Beje, tokias aukštas pareigas užimti moteriai buvo neįprasta ne tik Lietuvoje, bet ir kitur Europoje. Yra išlikusi nuotrauka, kur ji 1924 m. birželį Šveicarijoje vykusiame Europos telegrafų agentūrų susitikime stovi viena tarp 32 vyrų iš 22 valstybių.
Garsino Lietuvą visame pasaulyje: gyrė ir Paryžius, ir Niujorkas
1926 m. Užsienio reikalų ministerijoje įkurtas Spaudos biuras, kurio viršininke pakviesta tapti M. Avietėnaitė. Nuo 1938 m. jis reorganizuotas į Spaudos ir informacijos departamentą. Visą šį laiką M. Avietėnaitė teikė užsienio valstybėms informaciją apie Lietuvą, švietė apie mūsų šalies kultūrinį, politinį ir ekonominį gyvenimą, rengdavo priėmimus ir parodas.
„Reikėjo bendradarbiauti meno srityje, rengti parodas užsienyje, publikuoti informacinius straipsnius ir leidinius. Užsienio spaudoje buvo publikuojami informatyvūs M. Avietėnaitės straipsniai. Ji pristatydavo Lietuvos meno parodas Barselonoje, Lježe, Stokholme, Kopenhagoje, Briuselyje, Geteborge, Čikagoje.
Ypač sėkmingai Lietuva pasirodė 1937 m. pasaulinėje Paryžiaus parodoje „Meno ir technikos vieta šiuolaikiniame pasaulyje“. Parodos rengimo komiteto pirmininkė buvo M. Avietėnaitė. Jos profesionalumo ir meninės intuicijos dėka atrinkti eksponatai laimėjo net 58 apdovanojimus, tarp jų buvo keletas didžiųjų prizų. Departamento direktorė buvo ir pasirengimo 1939 m. pasaulinei parodai Niujorke generalinė komisarė. Ta proga ji išleido bukletą anglų kalba, išsamiai pateikiantį Lietuvos istorinį kelią, jos meninį gyvenimą, parodos dalyvius. Parodoje buvo surengta Lietuvos diena. Pasibaigus parodai, Niujorko burmistras M. Avietėnaitei įteikė parodos aukso medalį ir suteikė Niujorko miesto garbės piliečio vardą“, – yra pasakojusi istorikė Anelė Butkuvienė.
Norėjo skirti ambasadore, bet atkirto, kad tai – „tik vyrų reikalas“
Vienu metu M. Avietėnaitės ryšiai pasidarė tokie platūs, įspūdį darė ir erudicija, ir nepriekaištinga reputacija, kad pradėta svarstyti apie galimybę skirti ją Lietuvos pasiuntine užsienio valstybėje. Tiesa, tuomet ambasadoriais išskirtinai tapdavo tik vyrai.
Ši istorija aprašyta Vytauto Žalio parengtoje knygoje „Lietuvos diplomatijos istorija 1925–1940 m.“. Idėją, kad M. Avietėnaitė galėtų tapti ambasadore Romoje, Londone arba Vašingtone, iškėlė tuometinis Lietuvos užsienio reikalų ministras Dovas Zaunius.
Sužinojęs apie tai, nepriklausomybės akto signataras ir ambasadorius Jungtinėje Karalystėje Kazys Bizauskas atkirto, kad „Paskyrimas moters pasiutinybės sekretoriumi mūsų užsienio tarnyboje būtų sensacija, kuri rastų vietos viso pasaulio laikraščiuose“ ir siūlė kreiptis į pačių britų užsienio reikalų ministeriją, išsiaiškinti poziciją, „jei jau yra toks didelis noras skirti tą moterį į atstovybę užsienyje“. Ambasadorius Latvijoje Bronius Dailidė leido suprasti, kad užsienio tarnyba yra „tik vyrų reikalas“ ir pridūrė, kad „Pasiuntinybės sekretoriui tenka atlikti daug delikačių misijų, kurias tik vyrai gali atlikti“.
Vyrai krūptelėjo: nebuvo geri laikai dar moterims
„Mūsų diplomatijos tūzai parodė didžiulį išmanumą ir užklausė visų svarbiausių pasiuntinių, kurie praktiškai vienbalsiai pasakė, kad būtų labai sunku, nėra tradicijos, visi labai nustebtų. Matyt, vyrai krūptelėjo, kad, jei atsiųs antrąja, tai teks labai sunkiai padirbėti. Ji buvo reikli. Žodžiu, nebuvo rekomenduota. Vien dėl to, kad nebuvo geri laikai dar moterims“, – laidoje „Daiktų istorijos“ kalbėjo istorikas ir ambasadorius Alfonsas Eidintas.
Jo teigimu, M. Avietėnaitė, vertinant žinias ir gebėjimus, buvo pasiuntinio lygio – ta, kuri Užsienio reikalų ministerijos nuotraukose sėdėdavo pirmoje eilėje.
Vis dėlto, sulaukusi tokio pasipriešinimo, M. Avietėnaitė puikiai suprato, kad aukščiausiame diplomatijos lygmenyje savo talento parodyti ir jokių aukštų postų užimti negalės.
Tačiau ji ir toliau rūpinosi Lietuvos atstovavimo klausimais, buvo aktyvi visuomenės veikėja. M. Avietėnaitė priklausė Lietuvos istorijos, XXVII knygos mėgėjų, Lietuvos kanklininkų ir skaučių draugijoms, turėjo sukaupusi turtingą biblioteką.
Rizikuodama gyvybe, apsaugojo valstybės turtą ir slaptas bylas
Atskiro paminėjimo tikrai vertas ir jos žygdarbis 1940 m. birželio 17 d., kai pradėjus dirbti marionetinei Justo Paleckio vyriausybei, kartu su kolege Elena Barščiauskaite jos išnešė iš Užsienio reikalų ministerijos slaptas bylas ir perdavė jas Lietuvos archyvo vedėjui kunigui Juozapui Stakauskui. Abi moterys rizikavo savo laisve ir saugumu, už tokį elgesį grėsė vienintelė bausmė – sušaudymas.
Ne ką mažesnę drąsą M. Avietėnaitė parodė ir gelbėdama Lietuvos aukso atsargas užsienyje, maždaug 12 tonų. JAV saugotos atsargos aptariamu laiku buvo įšaldytos, nes būtų iškart atsidūrusios SSRS ižde. Nors J. Paleckio vyriausybė spaudė atiduoti auksą, būtent M. Avietėnaitė suorganizavo susitikimą su JAV pasiuntiniu Lietuvoje dr. Owen J. C. Norem, kuriam pasakė: „Mes jau nebegalime nepriklausomai veikti. Mes labai vertiname, jei JAV gali padaryti daugiau, negu mes galime čia drįsti pasakyti. Čia žmonės klausosi. Aš daugiau nieko negaliu pasakyti.“
Tokios užuominos užteko, kad JAV priimtų sprendimą ir toliau saugoti Lietuvos valstybės turtą, ko nepavyko padaryti kai kuriose kitose šalyse.
Teko rinktis – Sibiras ar Vakarai: turtas tilpo vienoje kuprinėje
M. Avietėnaitė palaikė artimus ryšius su savo sesers šeima. Kai sesuo Izabelė nusprendė mokytis dainavimo Vokietijoje, ją finansiškai parėmė, tapo vieno iš vaikų krikštamote. Deja, per 1941 m. birželio 14 d. trėmimus Izabelės šeima su dviem mažamečiais vaikais buvo ištremta ir tremtyje praleido 16 m.
Pati M. Avietėnaitė tuomet prisidėjo prie rezistencinio laikraščio „Į laisvę” leidybos, dėstė universitete, tad 1944 m. vasarą, frontui priartėjus prie Kauno, pasitraukė iš Lietuvos. Pasakojama, kad jos turtas tuomet tilpo vos vienoje kuprinėje.
Iki 1947 m. M. Avietėnaitė glaudėsi karo pabėgėlių stovykloje Vokietijoje, dirbo Lietuvos Raudonojo Kryžiaus, veikusio užsienyje, generaline sekretore. Vėliau apsistojo Paryžiuje, o iš ten išvyko į JAV.
Iki mirties dirbo Lietuvai
JAV ji vėl įsitraukė į lietuvišką veiklą, dirbo bibliotekose, dėstė. Paskutinė jos darbo vieta – prestižinė Šv. Širdies kolegija Manhatonvilyje, pareigos – bibliotekininkė-konsultantė.
Išėjusi į pensiją, M. Avietėnaitė apsigyveno vienuolių globojamuose senelių namuose, iš kuklių finansų toliau rėmė sesers šeimą, lietuviškas organizacijas ir iki pat mirties tęsė lietuvišką veiklą.
Mirė ji 1984 m., sulaukusi 92-ejų. Palaidota Putname, vienuolyno kapinaitėse. Jos kapas pažymėtas kukliu paminklu, ant kurio – kryžius su erškėčių vainiku. Už nuopelnus Lietuvai M. Avietėnaitė gavo Didžiojo Kunigaikščio Gedimino III laipsnio apdovanojimą.