Giedrės istorija – it kino filmo scenarijus
Iki gimdymo Giedrė (pavardė redakcijai žinoma) gyveno aktyvų gyvenimą – vedė vestuves, rašė tekstus ceremonijoms, dirbo renginiuose. Tačiau atėjo diena, kai gyvenimas apvirto aukštyn kojomis. Pirmą dieną po gimdymo, 2023-ųjų vasario 3-ąją, pirmagimio mamai pradėjo lietis dienos ir naktys, vėliau tas pats nutiko ir su veidais. Mintys apie tai, kad privalu nuolat gaminti kūdikiui pieną, virto baime miegoti. Prasidėjo sąmoningo sapnavimo epizodai, kurie ėmė gąsdinti dar labiau – Giedrė bijojo iš šios būsenos niekada neištrūkti. Grįžus namo iš ligoninės, miegą į šalį vijo tvarkymosi ūpas. Taip paroje poilsiui likdavo tik 30 minučių. Vėliau miegą „skolintis“ ėmė rašymas – Giedrei rodėsi, kad pavyks parašyti knygą.
„Vasario 13 dieną, 03:03 val. ryto, uždegiau visuose namuose šviesas, nes jaučiau, kaip kiekviename tamsiame kampe kažkas stebi. Viskas prasidėjo, kai pamačiau išsiliejusią vyro ir sūnaus nuotrauką. Tuo metu tai suvokiau kaip mirties ženklą. Tada atsiklaupus ant kelių atsižadėjau savo knygos rašymo ir visko, kad tik mes visi liktume gyvi. Visi 3. Man atrodė, kad tai susiję ir kad gims didelis projektas, kuriam kažkas stengiasi sutrukdyti. Pradėjau rašyti žmonėms, kad melstųsi už mus. Norėjau turėti savo šviesos kariauną. Pajutau, kad negaliu visko rašyti internetinėje erdvėje, nes jaučiausi stebima ir sekama. Tad pradėjau rašyti į sąsiuvinį.
Nubėgau daryti ritualo prie savo vyro. Net nežinau, ką dariau. Kažką intuityvaus, rodos, rankos pačios vedė, o protas atsijunginėjo, nes analizuoti neturėjo jėgų. Įsivaizdavau, kad gydau ir gelbėju savo vyro gyvybę. Valiau jo energiją šalaviju, mečiau rankomis per kojas visą juodumą ir įdėjau šviesą jam į širdį. Ir galvojau, kad tik neatsibustų, kol nepajausiu, kad padariau viską, ką galiu. Pažiūrėjus pro langą atrodė, kad kažkas stebi, todėl pradėjau vaidinti, kad sportuoju, jog nesuprastų, kad atlieku ritualus. 04:04 val. ryto atėjo ramybė. Viskas truko 1 valandą ir 1 minutę“, – prisimena moteris.
Vis dėlto, iškreiptas aplinkos suvokimas niekur nedingo. Giedrė pasakoja tą rytą pro langą pastebėjusi kaimynystėje gyvenančiam gimtuvininkui skirtą balioną, žymintį skaičių 13. Ji kaipmat nusprendė – šis skaičius skirtas jai, mat tai, ką ji ką tik išgyveno, vyko būtent 13 dieną.
„Tą patį vakarą išgyvenau dar vieną kliedesių etapą, tik šįkart kitokį. Kartu buvo draugė. Vyras pasakė: „jei ko reikės, rašyk – nesidrovėk“, ir išėjo pasibūti su draugais. [Pagalvojau], įdomu, ką galvotų, jei paprašyčiau namus su šalaviju vėl apeiti. Pradėjau kvėpuoti kaip per sąrėmius. Temo akyse, atrodė, kad nualpsiu. Galvojau, kad pagimdysiu antrą kartą, kad daktarai kažkokiu stebuklingu būdu nepastebėjo antro vaiko ir jis ateina pavėluotai. Grįžus vyrui, prašiau jo kvėpuoti kartu. Jam nejauku prie draugės, bet jis kvėpavo. Atnešė ir gėlių nuo kitos draugės – geltonas tulpes. Pagalvojau, kad blogas ženklas, nes geltona – išsiskyrimo spalva. Skaudančia širdimi paprašiau jas išmesti. Vieną ranką laikė vyras, kitą – draugė.
Paprašiau ištraukti afirmacijų korteles. Intuityviai ištraukiau kortelę apie protėvių moteris. Pradėjau kalbėti su jomis, kviesti būti kartu šiame gimdyme. Galiausiai, nepagimdžiusi, paprašiau draugės padėti sūnų man ant krūtinės. Būčiau norėjusi tokio gimdymo – namuose, su vyru ir šia drauge. Tad palaikiau šį patyrimą kaip dovaną dėl neįvykusio gimdymo plano lūkesčių“, – pasakoja Giedrė.
Be aprašytų kliedesių ir tariamų lemties ženklų ji pasakoja patyrusi ir didybės maniją.
„Vasario 16 dienos paryčiais atsikėlusi radau žinutę nuo kažkokio indo – sveikino mane su Holi švente ir klausė manęs „how are you?“ [liet. kaip laikaisi?], bet man pasirodė „who are you?“ [kas tu esi?]. Tai mane išgąsdino, nes aš pati nebesuvokiau, kas esu iš tiesų. Man pradėjo rodytis, kad mes su vyru esame reinkarnavę Adomas ir Ieva, Izidė ir Oziris, Erhan su Atye iš serialo „The Gift“, kad susitinkam milijoninį kartą ir esam išgyvenę kartu daugybę gyvenimų ir kad turim begales vardų, kuriais galim vadinti vienas kitą. Maniau, kad nuo mūsų prasideda nauja era. Kali yuga (geležies amžius) baigiasi ir prasideda aukso amžius. Įsivaizdavau, kad esu tokia reikšminga, jog visos pasaulio moterys stovi už manęs ir aš esu už jas atsakinga.
Tą pat rytą išėjau šokti. Tapatinausi su visomis dainomis ir man atrodė, kad jos parašytos būtent man. Prieš tai išsidažiau egiptietiškai akis, kad vyras pažiūrėjęs pažintų ir suprastų, kas mes esam. Jaučiausi tokia energinga, tokia greita. Rašiau draugėms siųsdama savo nuotraukas ir prašydama šokti kartu – taip norėjau „apsijungti“. Ačiū Dievui, kad spėjau jas ištrinti, kol jų nepamatė. Pasnaudusi, tas pačias nuotraukas, kuriose sau atrodžiau graži, jau mačiau kitaip, mačiau pavargusią moterį“, – pasakoja Giedrė.
Tą pačią dieną ji nusprendė susitikti su giminėmis. Vyras nubudęs šiai idėjai pritarė. Vis dėlto, tik išėjus laukan užvaldė poreikis „žudyti“ visus žvilgsniu – rodėsi, kad „dvi kaimo raganos“ juodu stebi, bet pamatę jų jėgą ir galią išvažiuoja.
„Susitikus su giminėmis visą mūsų tarpusavio bendravimą mačiau kaip konsteliaciją – visi stovi kažkokiose pozicijose. Bandžiau neišsiduoti, „kas esame“. Šunys lojo ir man atrodė, kad išduoda mus ir mūsų paslaptis, mūsų laukinių vilkų šeimą. Bevažiuojant atgal prisnūdau 10 minučių, o atsibudus vėl prasidėjo kliedesiai. Man atrodė, kad mus seka blogi žmonės. Išsigandau, bet į kiekvieną pravažiuojantį žiūrėjau žudančiu žvilgsniu, taip saugodama savo šeimą. Netrukus pamačiau „Lietuvos draudimo“ automobilį ir suinterpretavau, kad mus saugo saugumo departamentas. Grįžę namo išėjome pasivaikščioti. Uždengiau vaiko veidą nuo blogų akių“, – tęsia išgyvenimų pasakojimą Giedrė.
Jei viskas iki šiol atrodė tarsi kino filmo scenarijus, neturintis nieko bendro su realybe, Giedrei tai neatrodė neįtikima, tačiau Giedrės vyrui tai buvo gyvenimą purtantis išgyvenimas. Vasario 17 dienos ankstų rytą jis pagalbon išsikvietė mylimosios tėvus, mat pastaroji tapo nesąmoninga, spjaudėsi. Tačiau Giedrei atrodė, kad ji išgyvena visų moterų praradimus ir skausmą milijonus kartų, todėl niekas jai buvo nebesvarbu.
„Atvažiavus tėvams vyras su tėčiu užsidarė kambaryje, o aš „koučinau“ mamą, bandydama ją gelbėti nuo nusivylimo gyvenimu. Iki atvažiuojant tėvams, kol vyras buvo su vaiku, aš išgėriau stiklinę „nuodų“ ir išmečiau ją pro balkoną. Ir tada planavau užmigti ant erškėtrožių raštais padabintos pagalvės giliu miegu, iš kurio gali pažadinti tik mylimojo bučinys, dažnai bijodavau užmigti, nes galvojau, kad nepabusiu. Mano balsas buvo pasikeitęs. Mano protas buvo pasiklydęs. Aš žemiška dalimi pamiršau, kad turiu sūnų. Juo rūpinosi vyras.
Gerai pamenu, kad man kitokios atrodė visų akys. Šviesesnės, be pigmentų. Ir visiem nuolat sakiau pažiūrėti į veidrodį. Mano receptoriai buvo pasikeitę. Viskas tapo kitokio skonio. Jaučiau nešviežumą. Norėjau gerti tik šaltinio vandenį. Girdėjau šnabždesį už uždarytų durų. Mačiau besileidžiančias į žemę švieseles, maniau, kad sielas, ateinančias į pasaulį. Įsikaliau sau į galvą naują vardą – Visatų valdovė. O mano vyras buvo mano Dievas“, – prisimena moteris.
Artimieji nusprendė – laikas ieškoti pagalbos
Laimei, artimieji suvokė, kad Giedrei reikia medikų apžiūros, tad mama iškvietė greitąją pagalbą.
„Atėjo vyrukas, susakiau visus savo asmens kodus, viską, ko prašė, pamatavo pulsą, spaudimą – viskas normoje. Pasakė, kad viskas gerai ir išėjo. Antrą kartą vėl buvo iškvietę. Ta pati diagnozė – viskas tvarkoje. Vis sakiau, kad man tai viskas gerai, čia jiems, mano šeimai, kažkas negerai, kad nerimauja. Atvažiavo giminės. Visi padėjo kas kaip mokėjo. Kol galiausiai priėjo sprendimą vežti mane į ligoninę.
Prieš išvažiuojant į ligoninę prausiausi duše ir visiems „siuntinėjau“ žinutes telepatiniu būdu, įsivaizduodama, kad jie mane girdi ir mato. Mano protas nusprendė negirdėti, kad važiuojam į ligoninę. Įsivaizdavau, kad važiuojam pas močiutę švęsti jos praėjusio gimtadienio. Kad ji turi mano dukrą – Vėjūnę.
Kelionėje viskas atrodė lyg tądien, kai važiavom namo gimus sūnui. Vyras sėdėjo šalia, laikė mano ranką. Atvažiavus į priimamąjį visur ieškojau ženklų ir bandžiau išspręsti kažkokį rebusą. Kodėl pypsi, kodėl tokie skaičiai, pagal ką kviečia žmones… Registratūrą mačiau kaip „Regi+St.+turas“. Šypsojausi ir juokiausi, kad viskas taip rimta ir man atrodė, kad mes su vyru esam visko, kas vyksta, centras ir kad nuo mūsų priklauso kiekvieno iš tų žmonių gyvenimai ir kad kiekvieną akimirką galim pakeisti viską, kas vyksta, valdyti laiką“, – apie užvaldžiusią psichozę pasakoja pašnekovė.
Vasario 18 d. Giedrę paguldė į ligoninę.
„Mane paguldė su senole ir mergaite po avarijos. Apsidairiau ir nusprendžiau „priimti iššūkį“, lyg turėčiau pasirinkimą... Pirmą naktį dar pamenu. Rodėsi daugybė veidų man ant jų veidų. Kviečiau seseles išėjus į koridorių. Man liepė užsisukti ir miegoti. Buvo sunku, nes buvo baisu. Rodėsi, kad kažkoks egzorcizmas vyksta man už nugaros. Nebežinau, ar tai vyko mano galvoje, ar iš tiesų kažkas buvo. Dar pamenu, kad ėjau į koridorių tildyti kalbančių – jūs kalbat ir aš negaliu miegoti… Užtildė vaistais. Daugiau nebepamenu beveik nieko iki kovo 8 dienos.
Gydymas pradžioje nebuvo sklandus, vaistai surakindavo mane, negalėjau kalbėti, bet po poros savaičių gydytojai pakeitus vaistus situacija pradėjo gerėti. Būčiau norėjusi, kad mano šeimai nebūtų reikėję tiek energijos eikvoti kovai už mane. Iš ligoninės mane paleido kovo 15 dieną. Viso gydymo metu jaučiausi visatos centru. Jokie vaistai nesugebėjo nuslopinti mano atsivėrusio proto ar kad ir kas ten buvo. Dar ilgai tikėjau savo istorija ir įsivaizdavimais taip, lyg jie būtų buvę tiesa. Dabar suprantu, kad mane valdžiusi manija buvo liga. Nors man ji ir patiko“, – atvirai istorija dalijasi Giedrė.
Sušlubavo ne tik ryšys su realybe, bet ir sūnumi
Kaip pasakoja Giedrė, „protas ilgai laikėsi įsikibęs psichozės“, o ji svarsto, kad galbūt todėl, jog jai patiko joje būti. Tačiau praėjus 1,5–2 mėnesiams užvaldė stipri depresija. Gydytojai dėl šios būklės perspėjo – po didelės euforijos visada aplanko didelis krytis. Po kurio laiko, pasakoja moteris, vaistų pagalba, buvo atstatyta įprasta būsena, bet kartu pasireiškė ir emocinis šaltumas, emocijų nebuvimas.
„Šiuo metu jau esu visiškai sveika ir adekvati. Rugpjūtį nutraukiau paskutinius vaistus ir jaučiuosi atgavusi pusiausvyrą. Iššūkių gyvenime netrūksta ir manau, kad šeima – tėvai – nepatvirtintų mano visiško išgijimo fakto, nes daug tyliu ir mažai kalbu. Nors suvokiu, kad tai buvo liga, bet prisimenu visą patirtį kaip „nušvitimą“. Tad baimė tikrai nekyla. Turiu nuomonę, kurią gydytojai, greičiausiai, paneigtų, kad jeigu pasikartotų, susitvarkyčiau su tuo pati – be ligoninės ir vaistų.
Psichozė turėjo neigiamą atspalvį mano ir vaiko ryšiui, kurį tik dabar jaučiu, kad pradedu kurti kaip emociškai stiprų. Iki ligoninės jaučiau vaiką kaip savo dalį. Bet tuo pačiu, aptemęs protas skatindavo elgtis neprognozuojamai. Pavyzdžiui, atrodydavo, kad turiu greitai išprausti vaiką – nuplauti kažkokius fiziniam lygmeny nematomus dalykus – ir nenureguliuodavau tinkamos vandens temperatūros, bei, kaip sakė teta, nes pati nepamenu, vaiko galvytę sunkiai nulaikiau.
Po ligoninės ryšys buvo labai sumažėjęs. Nejaučiau jo poreikių, nežinojau ašarų priežasčių ir į jas reaguodavau šaltai. Kiti reikalai, pavyzdžiui, knygos rašymas, atrodė svarbesni nei šalia gulintis vaikas. Negalėdavau miegoti dar ilgą laiką su vaiku, nes miego ritmą susigrąžinti man buvo labai svarbu dėl bendros psichinės būklės. Vyras arba mano močiutė miegodavo su vaiku naktimis“, – išgyvenimais dalijasi ji.
Giedrė svarsto, kad savarankiškai kreiptis pagalbos nebūtų įstengusi, mat nauja realybė, net ir su aptemimų epizodais, neatrodė verta ją palikti. Todėl ji dėkinga artimiesiems, o ypač vyrui – šis buvo didžiausias ramstis. Šiandien dalintis šia istorija ji ryžosi dėl kilnaus tikslo – noro keisti suvokimą apie psichikos sveikatos sutrikimus.
„Iki šios patirties sąvoka „psichiatrinė ligoninė“ mano galvoje pati iš savęs buvo stigmatizuota. Tad norėčiau, kad kitiems – net nepatyrus tokios patirties – nusišviestų suvokimas ir dingtų visos stigmos“, – sako ji. Tad Giedrė yra ir „Žvelk Giliau“ programos psichikos sveikatos ambasadorė, o dalyvaudama šioje programoje ji, kartu su kitais ambasadoriais, siekia keisti aplinkinių požiūrį į psichikos sveikatos sutrikimus bei suteikti psichologinį ramstį panašaus likimo žmonėms.
Pogimdyminė psichozė yra retas, tačiau pasitaikantis reiškinys
Pogimdyminės depresijos centro kvalifikacijos tobulinimo lektorė, VšĮ „Rastis“ gydytoja psichiatrė Gabrielė Germanavičienė aiškina, kad pogimdyminė psichozė yra sunkus psichikos sutrikimas, dažniausiai prasidedantis kelios dienos ar savaitės po kūdikio gimimo. Priešingai nei pogimdyminė depresija, ši būklė moterims pasireiškia retai – su ja susiduria 1 iš 1 tūkst. gimdžiusių moterų, kai pogimdyminė depresija pasireiškia net 1 iš 7.
„[Bendrai] psichozė yra tokia būsena, kai žmogus labai neadekvačiai pradeda vertinti ir suvokti tikrovę. Dėl to kitiems žmonėms tai yra pastebima per tai, kaip žmogus reaguoja, ką jis kalba, nes tai skamba labai neadekvačiai. Neadekvatus tikrovės vertinimas kyla iš haliucinacijų ir kliedesių. Haliucinacijos yra susijusios su mūsų neteisingu pojūčių – regos, klausos, uoslės, skonio, lytėjimo – suvokimu. Dažniausiai patiriantys psichozę mini girdintys balsus. Tai reiškia, kad pojūtis yra, bet jis neturi jokio pagrindo aplinkiniame pasaulyje.
O kliedesiai yra susiję su mąstymu ir mūsų mintimis. Labai dažnai tai būna mintys, kurios yra skirtos tiems iškreiptiems pojūčiams paaiškinti, kartais jos gali būti susijusios ir su priešiškumu aplinkai, kai žmogui atrodo, kad aplinkiniai gali pakenkti, yra susimokę prieš jį, seka, daro poveikį, gali skaityti mintis arba žmogui gali atrodyti, kad jis gali skaityti kitų žmonių mintis. Būtent iš šių patirčių ir atsiranda tai, kad žmogus jaučiasi labai neadekvatus aplinkai, nes jis ir aplinką patiria kitaip nei aplinkiniai žmonės, ir tie apmąstymai, apie tai, ką jis patiria ir kaip jis tai supranta, yra iškreipti. Tai per tai, kaip jis kalba, mes galime įtarti, kad žmogus yra kitokioje aplinkoje negu aplinkiniai žmonės“, – aiškina psichiatrė.
Be paminėtų haliucinacijų ir kliedesių, psichozė gali reikštis ir stipriai pakitusiomis psichikos būsenomis – pastebima itin pakili nuotaika, perdėtas susijaudinimas arba ryškus sulėtėjimas, apatija, užsidarymas savyje.
„Tai gali reikštis per visišką atsiribojimą nuo aplinkos arba stiprų susijaudinimą. Pakitusią būseną lydi įsitikinimas, kad viskas, kaip tau atrodo, yra tiesa. Kartais ištikus psichozei žmogus supranta, kad jam kažkas atsitiko, jam kažkas negerai, reikia ieškoti pagalbos. Bet labai dažnai dėl tų pasikeitusių jausmų ir pasikeitusio mąstymo žmogui pasikeičia ir aplinkos vertinimas, todėl jam gali atrodyti, kad kiti žmonės prieš jį yra susimokę arba nori pakenkti, todėl ir sako, kad jis serga. Kartais žmogus pagalbos gali kreiptis dėl to, kad jis nemiega, yra labai išsigandęs. [Kitaip tariant], dėl kažkokių dalykų, kurie aplinkiniams gali atrodyti ne patys pagrindiniai sutrikimo požymiai“, – pastebi G. Germanavičienė.
Būtent dėl šios priežasties psichozę patiriančio asmens artimieji turėtų būti labai budrūs ir pastebėję minėtus simptomus ieškoti skubios pagalbos poliklinikos psichikos sveikatos centre arba psichiatrinės ligoninės priėmimo skyriuje.
„Sunkiausi simptomai paprastai trunka nuo 2 iki 12 savaičių. Atsigavimui po pogimdyminės psichozės gali prireikti nuo 6 iki 12 mėnesių ar daugiau. Tinkamai gydoma pogimdyminė psichozė dažniausiai pagerėja per kelias savaites ir dauguma moterų, sergančių pogimdymine psichoze, jei jos laiku gauna tinkamą pagalbą – visiškai pasveiksta. Negydoma pogimdyminė psichozė gali tęstis mėnesius, būklei smarkiai blogėjant ir tampant pavojingesne. Po pogimdyminės psichozės epizodo kartais seka depresijos, nerimo ir sumažėjusio pasitikėjimo savimi laikotarpis“, – teigia G. Germanavičienė.
Didžiausią riziką sukelia paveldimumas
Psichiatrė pabrėžia, kad nėra vienos aiškios priežasties, lemiančios psichozę, tačiau tam įtakos turi keletas faktorių. Visų pirma, didžiausią riziką šiam psichikos sveikatos sutrikimui turi paveldimumas, anksčiau patirtos psichikos ligos, tačiau taip pat didelį vaidmenį vaidina ir tokie provokuojantys veiksniai kaip psichoaktyvių medžiagų vartojimas ar ankstesnės traumuojančios patirtys.
Pasak gydytojos, nėštumas ir gimdymas sukelia reikšmingą hormonų pokytį, kuris daliai moterų gali išprovokuoti įvairių psichikos sutrikimų, tame tarpe ir psichozę. Be to, moters gyvenimas po gimdymo labai pasikeičia, o tai gali sukelti didelį stresą, nemigą, fizinį ir emocinį išsekimą. Visa tai taip pat gali provokuoti psichozės epizodus.
„Pogimdyminės psichozės problema yra ta, kad ji, kaip ir daugelis kitų pogimdyminių psichikos sutrikimų, atsiranda labai greitai. Pogimdyminis laikotarpis visgi nėra pogimdyminės psichozės ar pogimdyminės depresijos priežastis, bet tai tampa kaip psichikos sutrikimą provokuojantis veiksnys.
Be abejo, didesnė rizika yra toms moterims, kurios yra turėjusios psichikos sutrikimų iki nėštumo ir gimdymo, bet psichozė gali ištikti ir moterį, kuriai niekada iki tol psichozė nėra pasireiškusi – visiems žmonėms, kurie patiria psichozę, kažkada ji būna pirma. Literatūra mini, kad didžiausia rizika tiek pogimdyminės depresijos, tiek pogimdyminės psichozės atvejams yra moterims, kurios serga arba yra sirgusios bipoliniu sutrikimu. Tai yra pagrindinis rizikos veiksnys“, – aiškina pašnekovė.
Geriausia prevencija psichozės išsivystymui, sako G. Germanavičienė, – aplinkinių pagalba nėštumo ir pogimdyminiu laikotarpiu. Ypač didelio visapusiško artimųjų palaikymo reikėtų pirmąsias dvi savaites po gimdymo. Tai reikalinga visais atvejais, nepaisant to, ar moters psichikos sveikata yra prasta, ar ne.
„Pirmas dvi savaites po gimdymo labai dideliam procentui moterų pasireiškia pogimdyminė melancholija (angl. baby blues), bet tai yra normali būsena, kuri irgi atsiranda dėl hormonų kaitos, dėl nuovargio, nemigos, todėl svarbu moteriai suteikti tiek pagalbos ir paramos, kiek jai reikia šiuo laikotarpiu. Tai būtų pati geriausia prevencija galimiems psichikos sveikatos sutrikimams.
O į ką atkreipti dėmesį ir kada jau susirūpinti ir ieškoti gydytojo pagalbos, tai iš tikrųjų jeigu matome, kad moteris kalba apie dalykus, kurie neatitinka tikrovės, ima keistai elgtis, taip pat visais atvejais, kai moteris grasina nusižudyti arba atsiranda kažkokių veiksmų, kada matome, kad moteris ketina arba planuoja savižudybę. Savižudybės tendencijos pogimdyminiu laikotarpiu gali kartais reikštis ne tik per impulsus žaloti save, bet ir savo kūdikį. Į tai irgi svarbu reaguoti iš karto ir nelaukti, kol tai praeis.
[Be to,] toms moterims, kurioms yra didesnė pogimdyminės psichozės rizika, būtų svarbu pasikonsultuoti su psichiatru iki gimdymo arba net iki nėštumo. Didesnės rizikos atveju – būtų tikslinga konsultacija ne tik pačiai moteriai, bet ir jos artimiesiems, t. y. tiems, kurie galės esant reikalui pasirūpinti gimdyve ir kūdikiu“, – patarimais dalijasi psichiatrė.