Kad priklausomybės būtų pripažintos, trūksta tyrimų ir pagalbos būdų
Prof. L. Bulotaitė sako, kad dauguma specialistų pripažįsta, jog priklausomybė nuo socialinių tinklų, žaidimų internete – didžiulė problema, ji pastebėta jau seniai, kai net nebuvo tokio pasakymo kaip priklausomybė nuo jų, bet jau tuomet į specialistus kreipdavosi jauni žmonės, taip pat vaikų tėvai su pagalbos prašymais padėti.
„Kalbant apie priklausomybę nuo interneto, socialinių tinklų, daug kam kyla klausimas, ar tai tokios pat priklausomybės kaip nuo alkoholio ar narkotikų. Diskusijos tęsiasi iki dabar, bet oficialiai jau yra patvirtinta nauja sąvoka „elgesio priklausomybė“. Pirmieji apie tai pradėjo kalbėti amerikiečiai ir ją įtraukė į psichikos ligų klasifikatorius, bet dabar jau ir Europoje yra klasifikacija TLK-11 – išskirti sutrikimai dėl priklausomo elgesio“, – paaiškina profesorė.
Pasak pašnekovės, oficialiai įtrauktos dvi priklausomybės, tai yra nuo azartinių žaidimų ir nuo žaidimų internete. Dėl visų kitų priklausomybių veiklų internete, kaip sako specialistai, dar nėra pakankamai duomenų, reikia atlikti daugiau tyrimų.
„Turime numatyti diagnostinius kriterijus, kad galėtume pasakyti, kuomet peržengiama riba. Taigi, nors į klasifikatorius įtraukta, bet dar trūksta duomenų, kad būtų galima nustatyti žmogui tokią diagnozę. Beje, jeigu sakome, kad tai yra sutrikimas, iškart turime pasiūlyti ir pagalbos būdų jam įveikti. Turime apmąstyti, kokios pagalbos priklausomiems nuo socialinių tinklų reikėtų, kokių priemonių turėtume imtis. Galbūt pačiuose įstatymuose pakeitimų turi būti, kaip, pavyzdžiui, dėl alkoholio ar narkotikų vartojimo. Iš esmės, manau, kad vartojamas terminas „priklausomybė“ geras, nes visi žino, kas tai yra, žino, kad ji gali sukelti neigiamų pasekmių ir turint ją reikia kontroliuoti savo elgesį“, – pastebi L. Bulotaitė.
Profesorė sako, kad jeigu mes kalbame apie priklausomybes nuo alkoholio, narkotikų, tai tikslas yra svaiginimosi atsisakyti visiškai, o kalbant apie priklausomybę nuo interneto ir veiklų jame, nėra tokio tikslo, šiuolaikiniame pasaulyje būtų neįmanoma visiškai to atsisakyti: „Be interneto mes negalime nei mokytis, nei dirbti, nei komunikuoti, net kasdienių darbų atlikti, kad ir kalbant apie maisto, kitų prekių pirkimą internetu ir pristatymą į namus. Mes turime ne uždrausti, o padėti žmonėms normalizuoti savo elgesį internete, bet tai tikrai sudėtinga. Visi žinome, kaip sunkiai gydomos priklausomybės, kiek išties nedaug žmonių, buvę priklausomi nuo alkoholio ar narkotikų, tampa švariais arba blaiviais. Čia daug svarbesnis tikslas yra žmogui neįsitraukti, kad jis žinotų apie pavojus ir bandytų kontroliuoti save.“
Anot profesorės, nuolatinį pornografijos žiūrėjimą internete irgi svarstoma priskirti prie elgesio priklausomybių: „Žmonės patiria malonumą žiūrėdami, patenkina savo poreikius, didėja tolerancija, tuomet reikia vis daugiau, jie ten jaučiasi saugiau nei realiame gyvenime. Be to, tam, kad žmogus turėtų tokius santykius, reikia ir pačiam nemažai padaryti, pradedant nuo partnerio paieškos, išėjimu kur nors, ruošimusi tam ir daug kitų dalykų. Reikia įdėti daugiau pastangų, nei įsijungti internetą ir pajausti malonumą. Taigi tas „saugumo“ jausmas ir malonumo gavimas žmones labai traukia, jie mėgaujasi kojos iš namų nekeldami ir partnerių neturėdami, nes o kam, jei gali žiūrėti, kada nori, ir pasitenkinti.“
Suaugę, patys priklausomi nuo interneto, nesupranta, kodėl jų vaikai tokie
„Ateina pas mane į konsultaciją tėtis su vaiku ir sako, kad vaikas neatsitraukia nuo interneto, nuolat naršo socialiniuose tinkluose. Aš atsakau, kad jis pats yra konsultacijoje ir nė sekundės nepaleidžia telefono iš rankų, nuolat į jį žvilgčioja. Daro tą patį. Paaiškina, kad žiūri į laikrodį. Atkreipiu dėmesį, kad laikrodis kaba priešais, ant sienos. Patys tėvai būdami priklausomi nori, kad jų vaikas būtų nepriklausomas. Bet vaikas juk viską kopijuoja.
Kitas pavyzdys. Skaičiau pranešimą konferencijoje didelei auditorijai. Sėdi visi su telefonais ir vis žvilgčioja. Sakau: jūs juk ne dispečeriai, ne greitosios pagalbos darbuotojai, kas ten tokio svarbaus, kad negalite atsitraukti? Na, gal vienas tikrai laukia kokios nors svarbios žinios iš ligoninės ar kitur. O visi kiti tiesiog sulindę ir negali atsitraukti nuo telefonų bent kažkiek ilgiau, negirdi, ką kiti kalba, o galbūt vertinga būtų. Koks tikslas eiti į paskaitas, konferencijas, jei ten nepadedi telefono ir negirdi nieko, nes naršai socialiniuose tinkluose?“ – klausia pašnekovė ir pateikia dar vieną pavyzdį.
„Ryte, kai važiuoju į darbą autobusu, dažniausiai vienintelė būnu tokia, kuri žiūri pro langą, o ne į telefoną. Ir mano įvaizdis toks keistas tampa, nes neva visi kažką daro, nors iš tikrųjų dažniausiai tiesiog naršo be tikslo, žiūri kitų nuotraukas, o aš štai sėdžiu ir nieko neveikiu, nes ramiai sau žiūriu į mūsų nuostabų Vilnių ir besikeičiančią gamtą.
Į klausimą, kas tampa labiau priklausomi nuo veiklų internete, ar vyrai, ar moterys, profesorė sako, kad nėra statistikos, bet jeigu kalbėtume apie žaidimus, tai vyrai juos daugiau žaidžia, nes moterys turi daugiau pareigų šeimoje ir negali skirti tiek daug laiko. Bet yra ir moterų į tai įnikusių. Jeigu kalbėtume apie kitas elgesio priklausomybes (tarp jų yra ir pirkimas internetu), tai čia jau moterys labiau pasižymi, nes joms ši veikla priimtinesnė ir teikianti daugiau malonumo.
Žmonės, būna, užsimauna sauskelnes ir žaidžia paromis
„Jeigu vaikas 6–8 valandas per dieną naršo internete, tai jo rezultatai visur bus nekokie. Labai daug tėvų sako, kad kai paimi iš vaiko telefoną, jis klausia, ką dabar veikti, nes kaip ir nebėra veiklos. Vaikai atpranta nuo kitų užsiėmimų itin greitai, ar tai buvo sportiniai žaidimai, knygų skaitymas, buvimas gamtoje, pasivaikščiojimai, veiklos su draugais kieme. Visa tai turėjo, tada atsirado kompiuteriai ir jie pamiršo, kad yra kitų dalykų. Kai nėra telefonų, vaikams kyla panika, nes reikia iš naujo mokytis gyventi“, – pastebi pašnekovė.
Ilgo laiko buvimo internete pasekmės, pasak profesorės, būna ir socialinės, ir psichologinės, ir fiziologinės: „Kai kurie kompiuteriniai žaidimai trunka ne valandomis, o paromis. Žmogus žino, kad sėdės dvi paras, tai užsimauna sauskelnes, pasideda maisto, nejuda, sėdi toje pačioje pozoje. Tai, aišku, kad sutrinka virškinimas, atsiranda pragulų (o mes galvojame, kad jų turi tik sunkiai sergantys ligoniai, kuriuos reikia vartyti). Kai ta pačia poza žmogus sėdi prie kompiuterio kelias paras, tai sveikatos problemos kaip ir aiškios. Be viso to, gali būti vartojama ir narkotikų, kad neužmigtų.“
L. Bulotaitė sako, kad mokiniams, praleidžiantiems daug laiko internete, suprastėja mokymasis, bendravimo įgūdžiai. Štai vieno vaiko mama jai neseniai pasakojo, kad kai kviečia sūnų valgyti, jis net negirdi, nors sėdi per tris žingsnius nuo jos. Tada ji vaikui parašo telefonu, nes tik tada pamato.
„Reikia labai stebėti vaiką ir atkreipti dėmesį, jeigu jis atitrūksta nuo realaus gyvenimo, neatlieka pareigų, negirdi ir vienintelis malonumas yra tapę žaidimai ar socialiniai tinklai“, – kviečia pamatyti savo vaikus profesorė.
Buvimas internete patenkina tokius poreikius, kurių realybė negali
Profesorė sako, kad veiklos internete sukelia žmogui malonumą: jei nesuteiktų, niekas to nedarytų. Yra ištirta, kad internetas ir veiklos jame patenkina pagrindinius žmogaus poreikius. Vadinasi, patenkina labiau nei realybėje, dėl to ir linksta į tai.
Pavyzdžiui, bendravimas. Dėl kokių nors priežasčių su vaiku nenori bendrauti kiti, nes jis gal kitaip atrodo, kitaip elgiasi, gėdijasi prieiti prie žmonių, o štai internete gali susikurti įvaizdį, gali savo nuotrauką pakoreguoti, gali išvis ne savo nuotrauką įdėti ir rasti masę draugų.
„Kai manęs paklausia, kiek aš turiu draugų, sakau, kad 6–8, o vaikas teigia, kad turi kelis šimtus ar tūkstančius. Juos turėdamas jaučiasi svarbus ir reikalingas, patenkinamas jo draugystės, nors ir nelabai tikros, poreikis. Žaidimai patenkina, kai gali pasiekti labai aiškų tikslą, nes realybėje tikslai vaikams nėra iki galo aiškūs, ne visada supranta, ko nori mokytojai, ko tėvai, o žaidime viskas aišku, yra nesikeičiančios taisyklės. Vaikai išties džiaugiasi pasiekimais internete. Virtualus pasaulis, aišku, vilioja. Tu gali atsidurti ten, kur niekada gyvenime neatsidursi, tapti tuo, kuo niekada netapsi, kad ir kiek pastangų įdėtumei. Tėvai, mokytojai turi galvoti, ką tokio vaikui duoda internetas, žaidimas, ko jis realiame gyvenime negauna ir kaip galėtų tuos poreikius patenkinti.
Telefono atėmimas ar atjungimas nuo interneto problemos neišsprendžia, čia kitų sprendimų turi būti“, – sako prof. L. Bulotaitė.
Požymiai, išduodantys, kad esate priklausomi
Profesorė sako, kad pirmiausias požymis, kuris rodo, kad žmogus jau yra įsitraukęs, – jis nesugeba kontroliuoti savo veiklos internete, ar tai būtų žaidimai, ar socialiniai tinklai, ar pornografija. Taip pat, kai ta veikla tampa dominuojančia, kuomet vis daugiau laiko jai skiriama.
„Valandos, kiek žmogus praleidžia tai darydamas, gal net nėra tiek svarbios, svarbiausia, kiek šitai paliečia visas kitas veiklas. Jeigu tai tampa dominuojančia veikla, tuomet nukenčia darbas, mokslai, bendravimas su kitais žmonėmis, bet kokia kita sritis. <...>. Žmogus patiria malonumą, jo reikia vis daugiau, nes neužtenka, o tam reikia ilginti laiką“, – sako profesorė.
L. Bulotaitė atkreipia dėmesį, kad svarbu paanalizuoti, kaip pats žmogus jaučiasi, kai nėra interneto, kai šalia nėra telefono, kaip jaučiasi, kai kas nors sako, kad gal per daug ten laiko praleidžiama, ir bando atimti ar riboti. Reiktų pastebėti ne tik save, bet ir kitą žmogų. Jeigu jis sako, kad tampa labai neramus, patiria stresą, kad jam kažko trūksta, bijo ką nors praleisti, tai jau yra tam tikri priklausomybės požymiai.
Ką daryti?
Į klausimą, kaip sumažinti laiką, praleidžiamą internete, profesorė atsako, kad reikia pradėti mažais žingsneliais: „Jei važiuojate autobusu, troleibusu ar mašina keleivio vietoje, tiesiog nežiūrėkite į telefoną, parėję namo padėkite telefoną bent dviem valandoms į šalį. Paanalizuokite savo jausmus. Iš pradžių bus sunku. Nutraukti staiga negalima, nes ištiks šokas, bet po truputį tikslingai siekiant sumažinti vartojimą tikrai galima pasiekti gerų rezultatų.
Jeigu kalbame apie vaikus, tai yra tam tikros rekomendacijos, kiek leisti jiems naudotis, ir tikrai verta jomis vadovautis. Be to, niekas kitas, bet būtent tėvai savo vaikams duoda telefonus, planšetes į rankas, nes vaikas juk trukdo dirbti, ilsėtis, o gal tiesiog neturi ar nenori skirti jam laiko. Duoda ir tada būna tyla. Bet mes, kaip tėvai, turime jausti atsakomybę ir patys padėti telefonus į šalį, pabūti su savo vaikais, skirti dėmesio, kurio jiems taip reikia.“
Pasak L. Bilotaitės, jos kolega pasakojo, kaip vienos šeimos vaikas, vos tik pradėjęs vaikščioti, dar mažai kalbantis, pasiėmė vieno iš tėvų telefoną ir pasidarė selfį. Vaiko tėtis teigia neįsivaizdavęs, kad mažylis išvis gali įsijungti telefoną, jau nekalbant apie asmenukių darymą. Tad gal jau išties žmogaus smegenys pasikeitė, kad atsirado toks įgimtas įgūdis mokėti elgtis su telefonais.
Kai kur lazda perlenkiama, bet yra ir teigiamų dalykų
„Mane stebina toks masinis kompiuterių, planšečių, telefonų įdiegimas į mokinių ugdymo procesą. Namų darbai – per planšetę, užduotys – taip pat ten. Mes visai užmiršome, kad galime ir ant popieriaus rašyti. Būna, tikrai perlenkiame lazdą galvodami, kad vaikai, atlikdami užduotis, be internetinių žaidimų nieko neįsisavins. Bet tai juos gali ir erzinti, beje, tikrai ne visiems patinka kompiuterizuotos užduotys. Paskui stebimės, kad vaikai taip ilgai sėdi internete, bet ten viskas yra. Taigi reikia atskirti, kiek laiko vaikas turi ten mokytis ir kiek laiko pramogauti“, – mano profesorė.
L. Bulotaitė sako, kad, iš kitos pusės, negalime sakyti, jog, pavyzdžiui, kompiuteriniai žaidimai tik žalą daro, – jie turi ir teigiamų dalykų: „Tyrimai rodo, kad vaikų, kurie žaidžia kompiuterinius žaidimus, reakcija greitesnė nei suaugusiųjų, nes žaisdami turi greitai reaguoti. Jie greičiau pastebi smulkias detales, nes tai yra įgūdis. Erdvinis mąstymas taip pat daug geresnis negu suaugusiųjų, nes vaikai dalyvauja trimatėse ir kitokiose erdvėse. Taigi, yra ir teigiamų dalykų, tad visai uždrausti negalime, bet jeigu bus ribojama nuo mažens, tikrai bus geriau dėl jų pačių ateities.“
Internetas atvėrė naują patyčių erą
„Dar viena problema internete yra patyčios. Internetas sukėlė naują patyčių bangą. Anksčiau patyčios buvo žodžiu, galėjai sulaukti reakcijos atgal, o internete tiems, kurie tyčiojasi, daug saugiau: galvoja, kad jų niekas nemato, niekas nepažįsta, tai gali viską sakyti, ką galvoja apie kitą žmogų. Gerai, kad daug kur nebeleidžiama komentuoti, blokuojami komentarai, daug kur reikia registruotis. Kai matomi kompiuterių adresai, ne visi tokie drąsūs, nors patyčios vis dar labai gajos, žmonės registruojasi naujais vardais, dergia vieni kitus. Ir tai daro suaugę, kurie supranta, kad tai nėra gerai, bet vis tiek taip elgiasi“, – pastebi profesorė.
L. Bulotaitė sako niekaip nesuprantanti, kodėl lietuviai – tokie pikti komentatoriai, bet ji mano, kad ir užsienyje taip pat daug piktų bei nusivylusių žmonių, gal čia karta tokia, nors, atrodytų, gyvenimas gerėja.
„Galime uždrausti komentarus, bet turime aiškintis kitą pusę – kodėl žmogus taip elgiasi, gal jis neturi su kuo pasikalbėti ar niekas jo nuomonės neklauso. Individualiai bendraujant, galima kalbėti apie tai, kur jis galėtų išsakyti savo nuomonę ir kaip jaustųsi, jei pats gautų tokių komentarų. Aš ir pati esu sulaukusi piktų komentarų po vienu iš straipsnių portale. Žmonės aptarinėjo mano išvaizdą, nors net nuotraukos nebuvo, bet jei ir būtų, ar nuo išvaizdos priklauso žmogaus nuomonė? Vaikai kopijuoja tėvus ir patys tyčiojasi. Tai yra fenomenas, kurį reikia tyrinėti, – kodėl žmonės linkę išsakyti žeminančius dalykus. Gal mes kritiką ne taip suprantame?
Štai, vakar su studentais žiūrėjome „Dviračio žinias“. Gali nemėgti politiko dėl to, ką jis propaguoja, ką kalba, bet laidoje tyčiojamasi iš žmogaus išvaizdos, įpročių. Vaikų psichiatras profesorius D. Pūras klausia, kaip vaikui paaiškinti, kad iš suolo draugo tyčiotis negalima, o per televiziją iš prezidento ar kito politiko, kuris gal ir nepatinka, galima“, – pavyzdį pateikia profesorė.
L. Bulotaitė pasakoja neseniai skaičiusi knygą apie internetą, kur cituojami socialinių tinklų kūrėjai, tie, kurie sukūrė patiktukus ir kitas reakcijas. Jie mato, kokios šiandien yra pasekmės ir dabar, stebėdami savo vaikus, gailisi tai sukūrę, sako, kad tuomet nepagalvojo, kad pasekmės gali būti tokios neigiamos. Kūrėjai teigia, kad kuriant technologijas, nors ir siekiant gero bei gražaus tikslo, visuomet reikia pagalvoti ir apie galimas kitas pasekmes, nes kūrėjai už tai atsakingi.
Pietų Korėjoje yra diena metuose, kai atjungiamas internetas, Europoje daugėja vietų, kur specialiai jo nėra
Profesorė sako, kad P. Korėja pirmoji pradėjo kalbėti apie tai, kad reikia kažką daryti, riboti, nes dėl priklausomybių griūva daug žmonių veiklų. Visoje šalyje įvesta diena, kuomet atjungiamas internetas ne tik tam, kad žmonės juo nesinaudotų, bet ir kad stebėtų save, aplinkinius, ypač vaikus, kaip visi elgiasi. Yra tokių, kurie ne tik nerimauja, – kartais net priepuoliai prasideda.
„Kaip narkomanams ar alkoholikams būna abstinencija, tai čia dar negalime taip vadinti, bet, matant nutraukimo simptomus, galima įvertinti, kas vyksta su mumis. Tie žmonės, kuriems ta diena būna ypač chaotiška, kviečiami kreiptis pagalbos. Nors šalis neskelbia tikslių skaičių, nes negali pasakyti, kokio lygio žmogaus priklausomybė, bet jau vien tai, kad pradėjo taikyti įvairias programas, kad turi specialių stovyklų priklausomiems nuo interneto veiklų vaikams, kur jie atvyksta be telefonų, aišku, su tėvų žinia, ir savaitę ne tik stebimi, bet ir mokomi, kaip elgtis, jau yra labai geri žingsniai“, – pastebi profesorė.
Pasak pašnekovės, P. Korėja ne tik moko žmones nepasinerti į virtualų pasaulį visa galva, bet ir pradėjo įvesti sankcijas, taisykles kompiuterių programų, žaidimų kūrėjams, koks turi būti žaidimo ilgis, kad nebūtų kaip su lošimais: „Yra įvairių taisyklių, pavyzdžiui, tave kompiuteris pažįsta ir leidžia tik tam tikras sumas pralošti, bet, aišku, atsiranda gudručių, kurie sėda prie kitų kompiuterių ir iš naujo užsiregistruoja. Tačiau šiandien pasaulyje yra naujų programų, kurios iš žmogaus lošimo stiliaus jį identifikuoja ir nebeleidžia lošti. Tam tikri dalykai jau daromi ir su žaidimais, socialiniais tinklais, kad bent kažkiek būtų apribotas jų naudojimas.“
L. Bulotaitė sako, kad Europoje ir kituose žemynuose atsiranda vis daugiau kavinių ar restoranų, kitų įstaigų, kur parašyta labai aiškiai, kad nėra „Wi-fi“. Kai kuriose kavinėse ant stalo stovi dėžutė, skirta telefonui. Įdedi telefoną, padavėjas užrakina dėžutę ir jei išsilaikai iki kol reikia apmokėti sąskaitą jo nepaprašęs, gauni 10 proc. nuolaidą.
„Aš visgi labai tikiu tiek mūsų, tiek jaunos kartos sąmoningumu, kad netapsime ta karta, kuri neina iš namų vien dėl to, jog viską gali užsisakyti į namus, kuomet visus poreikius patenkina internetas. Juk tada nereikia nei drabužių, nei batų, nes nėra kur eiti, automobilio taip pat nereikia, vyrų ar moterų irgi gali užsisakyti į namus, realių draugų šalia nereikia, nes gali virtualiai bendrauti. Išvis nieko nereikia, sėdi sau namie, tik štai dirbti dar reikia, kad tuos poreikius patenkintumei. Ko negali, tai vaiko pasidaryti, bet gali virtualų vaiką turėti ir auginti jį ekrane, kas yra daug ramiau. Jam nieko pirkti nereikia, niekur vesti nereikia, nereikia jam nei pinigų, nėra problemų ir nervų, kaip su tais tikraisiais“, – linksmai pokalbį užbaigia profesorė.