V. Palys baigė Kauno medicinos universitetą ir prieš 14 metų išvyko į JAV, kur atliko bendrosios chirurgijos internatūrą Čikagoje, neurochirurgijos rezidentūrą ir papildomą stereotaktinės-funkcinės neurochirurgijos specializaciją Virdžinijos Sandraugos universitete. Vėliau įsidarbino Arkanzaso medicinos mokslų universitete, kur jau septintus metus specializuojasi epilepsijos ir stuburo neurochirurgijoje. Šiuo metu eina docento pareigas ir yra sertifikuotas Amerikos neurochirurgų tarybos.
Pašnekovas pasakoja, kad atsidurti JAV nebuvo taip paprasta, bet svajonė tapti geru neurochirurgu buvo stipresnė už aplinkinių atkalbinėjimus, kad jam nepavyks:
„Dar studijuojant Lietuvoje čia atvykęs vienas italų profesorius pasakė, kad aukščiausias neurochirurgijos lygis yra Japonijoje, antroje vietoje eina JAV, trečioje – Europa. Buvau pradėjęs mokytis japonų kalbos, bet greit supratau, kad tam reikės labai daug laiko. Todėl pasirinkau JAV.
Išsilaikiau privalomus egzaminus, pirmais metais pakliuvau į preliminarios chirurgijos rezidentūrą Čikagoje, nes stojant į neurochirurgiją reikėjo vadinamosios JAV klinikinės patirties. Tai reiškia, kad tau nepakanka tik diplomo, reikia, kad būtum susidūręs su ligoniais tikroje klinikinėje ligoninės aplinkoje JAV. Nes čia vis tiek manoma, kad likęs pasaulis yra suboptimalu, jiems reikia, kad rekomendacijos ateitų iš JAV gydytojų. O jei rekomendacijos ne JAV, būdavo žiūrima pro pirštus, kad čia bus antrarūšis kandidatas į rezidentūrą.
Po Čikagos stojau į neurochirurgijos rezidentūrą ir pasisekė – įstojau į Virdžinijos Sandraugos universitetą, baigiau rezidentūrą, o kaip subspecialybę pasirinkau epilepsijos chirurgiją. Paskui įsidarbinau Arkanzaso medicinos mokslų universitete.
Turbūt nesuskaičiuočiau, kiek kartų man buvo sakoma, kad nėra jokių šansų pakliūti į neurochirurgiją JAV, jei čia nesi baigęs medicinos studijų, nes net ir amerikiečiai nepakliūva. Ir iš tiesų sulaukdavai iš koordinatorių tokio atsakymo, kad jūsų paraiška toje krūvelėje, kur ne amerikiečiai, ir žinai, kad niekas net nesivargino jos peržiūrėti. Bet viskas įmanoma, nors ir nelengva. Todėl norėčiau paskatinti Lietuvos jaunimą siekti savo norimos specialybės, nepaisant to, ką sako aplinkiniai.“
Paklaustas, kaip vertina medicinos studijas Lietuvoje ir JAV, V. Palys sako, kad, jo nuomone, verta baigti medicinos studijas Lietuvoje, bet rezidentūrą JAV vadina fantastika:
„JAV po vidurinės jaunimas stoja į koledžus ir tik tada į mediciną. Šios studijos trunka vos ketverius metus, tiksliau – vos trejus, nes po to jau ieškai vietos rezidentūrai. Taigi, manau, verta baigti medicinos studijas Lietuvoje, kur gali stoti tiesiai po vidurinės ir turėti šešerius metus labai intensyvių, nuoseklių ir kruopščių studijų, arba kažkur Europoje, bet rezidentūra JAV yra fantastika – todėl, kad rezidentai viską atlieka patys. Gydytojų užduotis – ištreniruoti rezidentą taip, kad jis pabaigęs galėtų visiškai savarankiškai dirbti. JAV pabaigę neurochirurgijos rezidentūrą visas operacijas atlieka be jokios priežiūros.“
Pasiteiravus, kaip pats sumanė tapti neurochirurgu, pašnekovas pasakoja tai žinojęs jau nuo dešimties: „Mano senelis buvo anatomijos profesorius, tad pas juos namuose buvo labai daug anatomijos knygų. Ten praleisdavau vasaras, mane sudomino kaukolės, stuburai. Kartą paklausiau senelio, koks sudėtingiausias žmogaus organas, jis atsakė, kad smegenys.
O mano amžinatilsį dėdė ortopedas Mykolas Biliūnas nusivesdavo mane į Raudonojo Kryžiaus ligoninę, žiūrėdavau, kaip perrišami ligoniai. Tai mane irgi labai sužavėjo. Sakiau, kad noriu būti gydytojas ir paklausiau senelio, o kokie būna tie smegenų gydytojai. Jis sakė, kad būna neurologai ir neurochirurgai. Paklausiau, kuo jie skiriasi? Senelis atsakė, kad neurologai išrašo tabletę ir laukia, kas bus, o būdamas neurochirurgu gali atverti kaukolę, operuoti smegenis. Mane, kaip vaiką, tai ir nupirko. Tai sudėtingiausia organų sistema ir savo rankomis gali pakeisti žmonių likimus.“
Su V. Paliu pasikalbėjome apie neurochirurgo profesiją, kuo neurochirurgijoje pasitarnauja lazeriai, robotai ir smegenų implantai ir kaip šios technologijos padeda gydant epilepsiją bei stuburo ligas, kodėl žmonės tokių operacijų vis dar baiminasi ir ką galėtume daryti kasdien, kad išvengtume stuburo ligų ir vizito pas šios srities specialistą.
– Pakalbėkime apie jūsų profesiją – kas yra neurochirurgas, ką jis gydo?
– Neurochirurgas gydo viską, kas susiję su galvos ir stuburo smegenimis, periferiniais nervais ir stuburu. Pagrindinės ligos: augliai, vaistams nepasiduodanti epilepsija, kraujagyslių patologija (aneurizmos, malformacijos, fistulės, užsikimšimai, sunkiausios formos insultai), judėjimo sutrikimai (tokie kaip Parkinsono liga, tremoras, distonijos), stuburo traumos ir degeneraciniai susirgimai (deformacijos, „ataugos“, diskų išvaržos), stuburo ir kaukolės apsigimimai, kaukolės lūžiai, smegenų traumos, kraujo išsiliejimas į smegenis ar ant smegenų paviršiaus, smegenų vandenligė, periferinių nervų užspaudimai, kitiems gydymo būdams nepasiduodantys įvairūs skausmai.
– Neurochirurgijoje naudojami lazeriai, robotai, smegenų implantai. Pradėkime nuo pirmųjų – kuo pasitarnauja lazeriai, kada jų prireikia?
– Lazeriai neurochirurgijoje atsirado daugiau kaip prieš dešimt metų. Jie tapo patrauklūs, nes lazeriu atliekant operaciją nereikia atverti kaukolės. Pragręži kaukolėje 3–4 mm skylutę, įsuki specialų titaninį varžtą ir per tą varžtą įvedi lazerį į tam tikrą smegenų gylį. Tai yra minimaliai invazinė ir gana tiksli chirurginė operacija. Ligoniai praktiškai tą pačią dieną po operacijos gali vykti namo.
Operuojant įprastai, reikia atverti kaukolę, pacientai ligoninėje praleidžia 3–5 dienomis ilgiau, jaučia skausmą, lieka didelis randas.
Antras dalykas, lazeriu gali pasiekti bet kurią smegenų vietą. Operuojant įprastu chirurginiu būdu, jeigu auglys ar epilepsijos židinys yra smegenų giliosiose dalyse, turi daryti pjūvį per smegenis, įdėti laikiklius, kad praplėstum kanalą ir matytum, ką operuoji – taip neišvengiamai susitraumuoja ir sveikas smegenų audinys. O lazerį įvedei ir visa operacija vyksta branduolių magnetinio rezonanso patalpoje stebint kompiuterio ekrane.
Lazeriai tapo įmanomi, nes buvo išrasta branduolių magnetinio rezonanso technologija, kuri gali matuoti kiekvieno pikselio ekrane temperatūrą smegenyse realiu laiku. Tarkime, operuoji lazeriu smegenų naviką. Įjungi lazerį, matai, kaip temperatūra plečiasi ir, kai ji apima visą naviką, išjungi lazerį, jį ištrauki ir operacija baigta. Naviko ląstelės kitą dieną numiršta, auglys rezorbuojasi ir ligonis pagydytas. Panašiai ir su epilepsijos lazeriniu gydymu.
– Tačiau žmonės lazerių vis dar prisibijo. Kodėl?
– Yra toks mitas – žmonės mano, kad lazeriu smegenys pjaustomos ir deginamos. Taip tikrai nėra. Įjungi lazerį, kompiuterio ekrane matai, kaip sklinda šiluma. Kartais būna, kad operuojant, tarkime, auglį, priartėjama prie tokių smegenų struktūrų, kai žinai, kad, jeigu toliau tęsi, žmogus atsibus paralyžiuotas ar netekęs regėjimo, tada lazerį tenka išjungti anksčiau. Tam tikra prasme lazeris neurochirurgijoje nėra itin tiksli technologija kaip kad vestuvinio žiedo juvelyrinis graviravimas, bet tai vis tiek yra revoliucinė technologija.
Tiesa, Lietuvoje neurochirurgijoje jie dar nenaudojami, manau, kad viena to priežasčių – jog tai yra brangu. Lazerio sistemos yra vienkartinės – tai, ką įvedi į smegenis, ištrauki ir išmeti. Mes savo ligoninėje naudojame sistemą, kur 10 tūkst. JAV dolerių kainuoja vien lazerio skaidula. Dar prijungiame robotuką, kuris judina tą lazerį smegenyse – įtraukia arba pasuka, jis kainuoja 3,5 tūkst. JAV dolerių. Susidaro nemenka suma. O kur dar aptarnaujantis personalas, branduolių magnetinio rezonanso mašinos laikas. Taigi sąskaita draudimo bendrovei išrašoma labai didelė.
Beje, per operaciją visada būna lazerių įmonės inžinierius, nes lazerio pajungimas prie sistemų yra gana sudėtingas, o, jei kompiuteris išmeta kokią nors klaidą, inžinierius žino, ką reikia daryti. Inžinieriaus paslauga jau yra įskaičiuota į lazerio kainą. Tai turbūt paaiškina, kodėl medicina ir chirurgija, o ypač neurochirurgija, JAV yra beprotiškai brangios. Sukurti ir aprobuoti naujas technologijas kainuoja daug laiko, intelektinių pastangų ir lėšų. Įmonės daug investuoja į mokslines studijas ir savo įrangos bei implantų aptarnavimą.
– Koks vaidmuo neurochirurgijoje tenka robotams?
– Galima sakyti, kad robotai užkariauja neurochirurgiją. Praktiškai save gerbianti universitetinė ligoninė JAV tikrai nusiperka robotą neurochirurginėms operacijoms, bet jau ir mažesni privatūs neurochirurgijos centrai į juos investuoja, nes tai atsiperka. Mes savo universitetinėje ligoninėje turime keturis robotus, skirtus neurochirurgijai: vieną – smegenims, tris – stuburui operuoti. Urologai, bendrieji chirurgai jau seniai naudoja robotus, bet į neurochirurgiją jie ateina tik dabar.
Roboto privalumas – jis duoda nepaprastai didelį tikslumą, kuris labai svarbus neurochirurginėms operacijoms. Kartais žmonės išsigąsta, kai pasakai, kad naudosi robotą. Bet pats robotas operacijų neatlieka. Jis tikrai nekiša savo robotinių „rankų“ į smegenis ar stuburą. Jis tik nukreipia tavo instrumentą absoliučiai preciziškai tam tikra kryptimi. Operacijos planą sudarai kompiuteryje dieną ar kelios prieš operaciją, o per operaciją planas perkeliamas į roboto programą.
Pacientas gauna narkozę, per operaciją jis miega. Jo kaukolę įstatome į specialius rėmus, į ją susukami varžtai, kad laikytųsi stabiliai. Ir kaukolė taip prijungiama prie roboto. Roboto „ranka“ milimetro dalelių tikslumu žino, kur tiksliai trimatėje erdvėje yra žmogaus galva, smegenys, stuburo slanksteliai. Ir pagal planą, kurį esu sudaręs, pasakau: judame į pirmą trajektoriją. Roboto „ranka“ ten nukeliauja ir sustoja. Padarau pjūvelį skalpe, per roboto „ranką“ tiksliai toje vietoje pragręžiu skylę ir įvedu elektrodą ar biopsijos adatą. Ir viskas. Taip atliekamos robotinės smegenų operacijos.
Kalbant apie stuburą, jau visai kita situacija. Kiekvieno žmogaus stuburas yra ir vienodas, ir kartu skirtingas. Senuoju būdu prieš dešimtmečius operacijos būdavo atliekamos taip: atkeli raumenis, matai visą slankstelio kaulą, tada suki varžtus, pasitelkęs rentgeną žiūri, kur varžtai eina. Bet rentgenas yra tik dvimatė sistema, todėl labai dažnai padaromos klaidos, būdavo, kad ligoniai ir sužalojami, ir paralyžiuoti likdavo. To norima išvengti ir eiti prie minimaliai invazinės chirurgijos.
Raumenų atseparavimas nuo stuburo yra labai skausmingas, o po kurio laiko raumenys surandėja ar atrofuojasi. Irgi einama prie minimaliai invazinės chirurgijos, kad praktiškai varžtus susuki per odą. Padarai pjūvelį odoje, per raumenis į kaulą įvedi varžtus. Prijungus robotą, jis tiksliai žino, kur trimatėje erdvėje yra tas kaulas. Sudarai planą, roboto „ranka“ nuvažiuoja, kur reikia, padarai odos pjūvelį, per roboto „ranką“ įvedi grąžtą, išgręži kanalą į tą kaulą ir per roboto „ranką“ įsuki varžtą. Taip galima operuoti visą stuburą nuo kaklinės dalies iki kryžkaulio. Tiesa, į kaklo slankstelius varžtus robotu pradėjome sukti tik prieš gerą pusmetį, nes kaklo slanksteliai gerokai mažesni ir paslankesni.
Taigi roboto privalumas – pažeidžiama mažiau raumenų, daromi mažesni pjūviai, netenkama mažiau kraujo ir pati operacija yra greitesnė bei tikslesnė.
Bet robotai yra brangūs, jų kaina prasideda nuo 0,5 mln. JAV dolerių.
– Papasakokite apie vadinamuosius smegenų implantus – kas tai yra, kam jie naudojami?
– Epilepsijos chirurgija maždaug prieš 15 metų buvo tokia – nustatai židinį smegenyse ir išpjauni. Dabar tai jau galime padaryti lazeriu: įvedei jį giliai, pakaitinai ir tie nenormalūs neuronai, kurie generuoja epilepsijos priepuolį, numiršta ir priepuoliai sustoja. Problema ta, kad ne visur tai gali padaryti.
Tarkime, epilepsijos priepuoliai prasideda smegenų srityje, kuri yra funkciškai svarbi, pavyzdžiui, motorinėje žievėje ar regos žievėje pakaušinėse skiltyse. Jeigu ten išpjausi ar pakaitinsi lazeriu, žmogus liks paralyžiuotas arba praras kalbą ar regėjimą. Tokiais atvejais prieš gerą dešimtmetį pacientui pasakydavai, kad nelabai galime, ką pasiūlyti, toliau vartokite vaistus. Dabar įvyko tokia tarsi revoliucija, atsirado neurostimuliatoriai.
Gilieji smegenų stimuliatoriai yra atsiradę jau seniai, pirmieji 1997 m. buvo aprobuoti Parkinsono ligai gydyti. Bet epilepsija ir Parkinsonas nėra tas pats. Epilepsijos traukuliai gali kilti bet kurioje smegenų vietoje. Ir, jeigu kyla ten, kur negali pašalinti lazeriu, lieka neurostimuliatorius.
Patys moderniausi neurostimuliatoriai „Neuropace“, kurie gaminami Silicio slėnyje Kalifornijoje kol kas aprobuoti tik JAV, veikia panašiu principu kaip širdies defibriliatoriai. Kaip vyksta širdies defibriliacija: širdies raumenys pradeda nereguliariai susitraukinėti – defibriliatorius tai pajunta ir siunčia šoką, visų širdies raumenų darbas sinchronizuojasi ir širdis vėl pradeda normaliai plakti.
Pavasarį teko lankytis Silicio slėnyje ir pabendrauti su kardiologu, kuriam prieš porą dešimtmečių ir kilo tokia mintis, kad epilepsijos priepuolis smegenyse yra tas pats dalykas – elektrinis sutrikimas, tai kodėl tos pačios technologijos nepanaudojus smegenyse. Jam ta idėja kilo iš noro pagydyti draugo kaimyno sūnų, sergantį epilepsija.
Kaip veikia neurostimuliatorius? Į kaukolę implantuojame kompiuterį. Išorėje jo nesimato, jis – po skalpu. Tada pasitelkę robotą implantuojame elektrodus į tą smegenų vietą, kur kyla epilepsijos traukulių priepuoliai. Galiausiai prijungiame elektrodus prie neurostimuliatoriaus ir operacija baigta.
Tas kompiuteris 24 valandas per parą užrašinėja smegenų elektrinį aktyvumą. Kai tik kompiuteris užregistruoja, kad elektrinis aktyvumas yra epilepsijos priepuolis, jis pradeda stimuliuoti ir tą epilepsijos priepuolį nutraukia. Joks smegenų pažeidimas neįvyksta, nieko nereikia pašalinti, gali bet kurioje smegenų vietoje jį implantuoti. Dėl to ir įvyko revoliucija.
Dabar bet kuriam epilepsija sergančiam pacientui gali pasiūlyti chirurginį gydymą. Klausimas, kada jau reikia operacijos. Viskas yra griežtai nustatyta: jeigu epilepsija sergantis pacientas vartoja dvejus vaistus ir vis tiek vyksta priepuoliai, jis turi būti nukreipiamas epilepsijos chirurgo konsultacijai.
Tiesa, neurostimuliatorių kaina tikrai didžiulė – pavyzdžiui, minėtas neurostimuliatorius kainuoja 44 tūkst. JAV dolerių. Kur dar anesteziologo, neurochirurgo, operacinės sesučių darbas, viską sudėjus kaina pasiekia 200 tūkst. JAV dolerių. Kaip jau minėjau, JAV medicina yra beprotiškai brangi. Vienas stuburo varžtas kainuoja 900–1000 JAV dolerių, susuki 20 varžtų į stuburą – 20 tūkst. JAV dolerių.
JAV epilepsija sergantys pacientai turi vadinamąjį valstybinį draudimą, kuris paprastai dengia didžiąją dalį, kartais ima ir privatų draudimą, kad padengtų likusią dalį. Kažkiek tenka susimokėti ir patiems. Nemaža dalis tenka ir ligoninei, nes draudimas ne visada sutinka apmokėti pateiktą sąskaitą.
– Yra žmonių, kurie mano, kad vadinamieji smegenų implantai neva skirti žmogui kontroliuoti. Mitas tai ar yra ir dalis tiesos?
– Labai geras klausimas. Žmogaus elgesys yra labai sudėtingas ir nėra vieno mygtuko smegenyse, kurį paspaudus žmogus taptų piktas, paspaudus dar kartą jis staiga imtų juoktis. Moksliškai kol kas neįmanoma kontroliuoti žmogaus elgesio įdėjus kažkokį implantą. Jeigu tai pavyktų, galėtume daug psichikos ligų išgydyti, pavyzdžiui, depresiją ar šizofreniją, nerimo sutrikimus. Nors neurochirurginis progresas šioje srityje tikrai vyksta. Neretai konferencijose pusiau rimtai, pusiau juokais aptarinėjame, ar ateityje neatsiras kosmetinė neurochirurgija, kai smegenų implantai pagerins dėmesio sukaupimą ir atmintį, sumažins miego poreikį tam tikrais momentais – gal tuomet turtuoliai galės sau leisti tapti genijais?
Bet yra kitas svarbus aspektas, tie neurostimuliatoriai kaupia duomenis apie ligonį: įrašytas ligonio vardas, pavardė, gimimo data, kiek laiko implantuotas neurostimuliatorius, kiek priepuolių ligonis patiria. Ligonis ar gydytojas tuos duomenis gali pasiekti belaidžiu būdu. Kartais pacientas mano, kad turėjo tris priepuolius per mėnesį, o tu pažiūri duomenis, kad jis turi jų šimtą per naktį, tik nejaučia. Todėl ta informacija yra labai naudinga parenkant tiek vaistus, tiek ir stimuliatoriaus parametrus. Daug dėmesio teikiama kibernetiniam saugumui, kad ligonio asmens duomenys nenutekėtų. Pavyzdžiui, jei neurostimuliatorius išimplantuojame, juos siunčiame atgal įmonei, kad sunaikintų.
– Tai implantai – ne visam gyvenimui, jie išimami?
– Pacientui sakome, kad tai bus visam gyvenimui. Kartais būna atvejų, kai epilepsija yra tokia agresyvi, kyla iš daugelio smegenų vietų ir negali jos sukontroliuoti. Pacientas sako, kad neurostimuliatorius jam nepadeda, ką daryti. Dėl keleto priežasčių patariu jį palikti.
Pirma – norint jį išimti, reikėtų daryti operaciją su visomis rizikomis: narkozė, kraujavimas į smegenis, infekcijos. Antra – tas implantas yra nekenksmingas, net, jeigu baterija ir nusėdo. Minėtų implantų baterija veikia 9 metus, po to reikia prapjauti skalpą, išimti seną bateriją ir įdėti naują, užsiūti skalpą. Bet net ir likusi baterija neišbėgs, kaip būna su įprastomis buitinėmis baterijomis. Tad nėra jokios žalos palikti neurostimuliatorių.
Ir trečia – jeigu tau šiandien neurostimuliatorius nepadeda, tai nereiškia, kad mokslas stovi vietoje ir neišrandami nauji stimuliavimo būdai. Tad visada yra tikimybė, kad viskas paciento gyvenime gali po metų pasikeisti.
Aišku, jei žmogus apsisprendžia, kad jo nebenori, išimplantuoti neurostimuliatorių galima visada. Bet man, pabeldžiu į medį, dar neteko jų šalinti.
Į nugaros smegenis neurostimuliatoriai taip pat dedami – skausmo kontrolei. Kai yra radikulitas, stuburo patologija, neveikia jokie vaistai, injekcijos, fizioterapijos, tradicinės operacijos, tada implantuoji neurostimuliatorių, o rezultatai būna labai geri, skausmas labai gerai sukontroliuojamas. Tokį neurostimuliatorių kartais tenka pašalinti, nes stuburo kanale yra mažai vietos, jeigu pradeda formuotis stuburo ataugos, jos gali pradėti spausti nugaros smegenis.
Dar kalbant apie implantus, man teko susitikti su Elono Musko neurochirurgu, dr. Matthew MacDougallu, kuris implantavo pirmąjį „Neurolink“ implantą vyrui, kurio kaklo stuburo smegenys buvo pažeistos, jis tapo paralyžiuotas – nei rankų, nei kojų negali judinti. Ten mikroskopiniai elektrodai įvedami į smegenų motorinę žievę ir pacientas vien mintimis gali judinti kompiuterio pelės kursorių. Tai žmogui pakanka tik galvoti, kad nori padaryti vieną ar kitą veiksmą ekrane, ir kursorius tai padaro. Klausiau, kiek užtruko ištreniruoti ligonį, nes su implantais nėra taip, kad idėjai ir viskas savaime veikia. Sakė, kad labai greitai, jau kitą dieną pacientas mintimis ėmė judinti pelės kursorių kompiuterio ekrane.
Čia technologinis proveržis ligonių, kurie serga stuburo ligomis ar yra patyrę stuburo traumas, kurių pažeidimai negrįžtami, lieka prikaustyti prie lovos, atžvilgiu. Aišku, daug technologinių dalykų ir iššūkių. Tie elektrodai tokie mikroskopiniai, kad nepažeistų jautrių smegenų ląstelių, bet būtent dėl to jie pradėjo lūžinėti. O juos pašalinti irgi labai sunku, nes jie už plauką plonesni. Tačiau technologinis progresas vyksta ir tikrai galima prognozuoti, kad bus didelis proveržis. Aišku, kol kas tai tokia implantų sritis, kuri mediciniškai plačiajai visuomenei dar neprieinama, daugiau moksliniais tikslais viskas atliekama.
– Ar chirurginiu būdu epilepsiją galima išgydyti visam laikui?
– Atsakymas, taip, bet ne visada, nes epilepsija nėra viena liga. Tai yra kelių šimtų skirtingų ligų grupė, jas visas vienija nenormaliai intensyvus elektrinis aktyvumas smegenyse, kai grupė neuronų tampa labai jautrūs ir taip sinchronizuoja savo darbą, kad smegenyse prasideda elektrinė audra. Kas tai lemia? Gali būti genetinės priežastys, tarkime, pažeisti genai, kurie reguliuoja jonų judėjimą, neurotransmiterių judėjimą neuronuose.
Gali būti visai kita epilepsijos ligų rūšis – po smegenų traumų. Po jų smegenyse susiformuoja randas ir jis ima dirginti smegenis. Gali būti, kad auga auglys, kuris dirgina smegenis ir sukelia epilepsijos priepuolius.
Gali būti kraujagyslinis apsigimimas, vadinamoji malformacija. Pavyzdžiui, vadinamosios kavernomos. Jos būna smegenyse, kartais kraujuoja, kartais ne, bet net ir maži pakraujavimai dirgina smegenis. Kartais įvairūs smegenų apsigimimai: hamartomos, židininės displazijos, heterotopijos. Suaugusiesiems dažniausia epilepsijos priežastis – nei iš šio, nei iš to besiformuojantis randinis audinys giliai smilkininėje smegenų dalyje.
Taigi tam tikros epilepsijos rūšys, vadinamosios židininės epilepsijos, yra pagydomos. Apskritai lazeriu galima pagydyti apie 60 proc. židininės epilepsijos atvejų. Likusiai 40 proc. epilepsija palengvėja, kartais ir vaistų tenka vartoti mažiau. Toliau pacientus stebime, gal lazerio nepakanka ir reikia implantuoti neurostimuliatorių. Pastarieji epilepsijos nepagydo, bet sumažina jos priepuolių 75 proc., nors kartais priepuoliai ir visiškai praeina ilgam laikui.
Yra atvejų, kai operacijų gali prireikti ir kelių. Kaip jos pasiteisino, matuojama ne tik epilepsijos priepuoliais – kad jų neliko ar kiek jų liko, bet žiūrima apskritai paciento gyvenimo kokybė.
Tarkime, ligonis patirdavo toninius-kloninius traukulius, kai netenki sąmonės, putos eina iš burnos, gali išsinarinti sąnarius, susilaužyti kaulus. Kitas epilepsijos priepuolis – kai dviem sekundėms ligonis sustingsta, o tada vėl funkcionuoja ir niekas aplinkui to net nepastebi. Tai galima įsivaizduoti, koks skirtingas tokių priepuolių poveikis žmogaus gyvenimo kokybei.
Yra įvairios matavimo skalės, kiek konkreti operacija ligoniui padėjo. Ne tik, kad kiek priepuolių sumažėjo, bet kaip pasikeitė jo gyvenimo kokybė. Neužtenka pasakyti, kad būna vienas priepuolis per mėnesį ar per metus, nes labai svarbu, koks jis būna ir kiek atsiliepia žmogaus gyvenimo kokybei. Ligonius išsamiai konsultuoju, ko galima tikėtis po operacijos, ir pasakau, kad neurostimuliatorius epilepsijos nepagydys, bet sumažins priepuolių skaičių. Neretai pacientas susimąsto: tai kam čia iš viso to reikia. Tuomet atsakau: insulinas cukraligės irgi nepagydo, bet niekas neabejoja insulino nauda sumažinant gliukozės kiekį kraujyje.
– Visada atrodė, kad epilepsija gydoma tik vaistais.
– Jūs absoliučiai teisi. 90 proc. neurologų mano, kad epilepsija gydoma vaistais, jie net nėra girdėję apie epilepsijos chirurgiją. Ypač dirbantys mažesnėse klinikose, nutolusiose vietovėse. Ir čia ne tik JAV. Europoje, Lietuvoje taip pat.
Mes tai vadiname visuomenės sveikatos krize. Ateina ligoniai, 30 metų turintys epilepsiją, suluošinti žmonės, sergantys depresija, praėjo visa jaunystė, kai galėjo išsilavinimą gauti ir pan. Sako, išbandžiau 20 skirtingų vaistų ir vis tiek turiu epilepsiją. O vaistai dar ir labai didelį šalutinį poveikį turi. Nes visi jie praktiškai slopina smegenų veiklą. Kad neįvyktų priepuolis, reikia slopinti neuronus. Įsivaizduokite, vaikas, jaunas žmogus, kuriam vystosi smegenys, turi mokytis, o jo smegenys nuolat slopinamos.
Kartais ligonis sako: vartoju 5 vaistus, visą dieną jaučiuosiu kaip zombis, viskas kaip per rūką, negaliu susikaupti. Gal priepuoliai jam retai vyksta, bet jis negali funkcionuoti dėl vaistų šalutinio poveikio. Tai irgi labai svarbu. Ir, kai paklausiu, ar tavo neurologas minėjo, kad yra epilepsijos chirurgija, sako, ne, jis nėra girdėjęs tokio dalyko.
Bandome šviesti, apie tai kalbėti, ir konferencijas rengiame, ir su visuomene bendraujame. Kad žmonės nebijotų pasisakyti, jog turi epilepsiją, kad sužinotų, jog yra pagalba. Nes tikrai tai yra stigma visuomenėje. Bet svarbiausia, kad pagalba egzistuoja, tereikia, kad ligonis ir neurologas tai žinotų. Kartais padaroma klaida išgąsdinant pacientą – kai šeimos gydytojas pasako, jog dabar duosiu siuntimą smegenų operacijai. Man pačiam miegas sutriktų belaukiant vizito pas neurochirurgą, jei būčiau ligonis, mažai girdėjęs apie šiuolaikines operacijas. Mes raginame to nedaryti. Mes patariame minėti visapusišką ištyrimą ir pačią moderniausią pagalbą, kurią gali pasiūlyti tik universitetinė ligoninė.
– Koks skaičius žmonių serga epilepsija?
– 1,2 proc. visos populiacijos. Vienas iš 100 žmonių, arba 86 mln. žmonių pasaulyje. Du trečdaliai žmonių epilepsiją kontroliuoja gerdami vieną ar dvejus vaistus ir jiems nevyksta priepuoliai, nereikia operacijos. Kaip mes sakome, geriausia operacija – jeigu tau nereikia operacijos. Tačiau trečdaliui priepuoliai vis tiek kartojasi, nepaisant geriamų vaistų, dar ir pasireiškia šalutinis jų poveikis.
Ir nebėra praktikos išbandyti visus įmanomus vaistus. Tai neįmanoma, nes jų yra begalė – daugiau kaip 30, o kur dar jų kombinacijos. Todėl ir buvo priimta, kad išbandęs dvejus vaistus ir, jei vis tiek kartojasi priepuoliai, ligonis turi būti nukreiptas konsultacijos į epilepsijos centrą. Bandyti trečio, ketvirto vaisto nebėra prasmės, nes žinoma statistiškai, kad bandant trečią yra tik 3–4 proc. tikimybė, jog epilepsija pagerės, o bandant ketvirtą – tik 1 proc. Ir nesvarbu, kokius vaistus vartosi – modernius ar seniai išrastus.
– Nuo epilepsijos dar trumpai nukeliaukime iki stuburo – dėl ko žmonės dažniausiai kreipiasi į neurochirurgą?
– Pirmas dalykas, dėl ko kreipiasi, yra skausmas: ataugos užspaudė nervą ar stuburo smegenis, kiti dalykai: rankų, kojų tirpimas, skruzdėlyčių bėgiojimas, raumenų silpimas. Dažnai būna nervų liga, bet gali būti ir raumens liga.
Bet dažniausiai – dėl radikulito, tiksliau – radikulopatijos. Žmogui įvyko stuburo disko išvarža, užspaudė nervą. Jis jaučia didelį nugaros skausmą, plintantį į koją. Tiesa, stuburo išvarža 90 proc. žmonių savaime praeina per šešias savaites. Jei po šešių savaičių nepraeina, tenka vertinti, ar ne laikas operuoti.
Kitos priežastys – stuburo traumos. Žmonės mėgsta nardyti stačia galva nežinomoje vietoje, susilaužo stuburą, pažeidžia nugaros smegenis, tenka operuoti, susukti varžtus į stuburą, pašalinti dalį slankstelio, kad stuburo smegenys nebūtų suspaustos. Tačiau sužalotos stuburo smegenys visiškai neatsistato.
Yra ir stuburo augliai. Tiek prasidedantys pačiam stubure, tiek atkeliavę iš kitur – vadinamosios metastazės. Tarkime, sergant prostatos vėžiu auglys linkęs plisti į stuburą. Tai tą stuburą pradeda ardyti per kaulą, kol galiausiai stuburas sulūžta. Arba užspaudžia nugaros smegenis ir tada tenka operuoti. Operacija, radioterapija, chemoterapija.
Beje, stuburo kraujagyslinės ligos – smegenų insultai, kraujavimai – yra labai retos, palyginti su galvos smegenimis.
– Ką kiekvienas savo kasdieniame gyvenime galėtume daryti arba nedaryti, kad pavyktų išvengti tam tikrų stuburo ligų ir nereikėtų ateiti pas neurochirurgą?
– Kiekvieną dieną su ligoniais kalbame, kas bus prieš operaciją ir po jos. Nes operacija tėra trumpas mirksnis tavo gyvenime. Labai svarbu korpuso raumenų (pilvo sienos, nugaros, liemens, dubens ir kojos raumenų) stiprumas, jie laiko žmogų tiesų. O stuburas yra tik kaulas. Jei raumenys nebus stiprūs, nepadės jokie varžtai, strypai ar implantai. Nes varžtai yra titaniniai, kaulas yra kaulas, visai kitas tankumas, elastingumas. Tie varžtai anksčiau ar vėliau išjudės. Jeigu kaulas nesugis, o tu neturėsi stiprių raumenų – niekas nepadės.
Kodėl nutukimas yra didelė problema? Todėl, kad didelis kūno svoris veikia stuburą. Formuojasi ataugos. Tokios primityvios priemonės kaip varžtų susukimas į stuburą gali padėti dėl skausmo metams ar keleriems, bet tas skausmas vis tiek grįžta. Stuburas yra tokia sudėtinga struktūra, kad mūsų tos primityvios priemonės kaip varžtai, strypai, dirbtinių slankstelių diskai niekada neatstos to, ką turi žmogaus organizmas.
Sėdimas gyvenimo būdas, antsvoris, sunkių daiktų kilnojimas pasilenkus, vietoj to, kad kelius sulenktume, prisideda prie stuburo ilgalaikio žalojimo ir galiausiai įvyksta įvairios išvaržos, deformacijos, atsiranda ataugos.
Aišku, gali nutikti ir kiti dalykai: jaunimas nardo nepažįstamose vietose žemyn galva, šokinėja ant batutų, važinėja keturračiais be apsaugų ir susilaužo stuburus, lieka visam gyvenimui paralyžiuoti. Tai čia tokie dalykai, kurių tikrai galima išvengti.
Bet, kalbant apie kasdienį gyvenimą, labai svarbu stiprinti korpuso raumenis ir, aišku, paisyti sveikesnės mitybos, judėti, kovoti su antsvoriu.
