– Tiesa ar mitas, kad ŽIV yra tik, taip vadinamo užribio žmonių reikalas?
– Be abejo, kad netiesa. Yra penkios rizikos grupės, apibrėžtos Pasaulio sveikatos organizacijos, kurių negalime vadinti „užribiu“: tai vyrai, turintys santykių su vyrais, švirkščiamuosius narkotikus vartojantys žmonės, kaliniai, asmenys, teikiantys seksualines paslaugas už atlygį, ir translyčiai asmenys. Ir, aišku, kita grupė žmonių, kurie neturi jokių rizikos veiksnių, tik galbūt kažkuriuo gyvenimo momentu turėjo kontaktą su vienai šių grupių priklausančiu asmeniu.
– Kaip pasiskirsto tie skaičiai tarp šių grupių ir likusios populiacijos?
– Lietuvoje 50 proc. visų registruotų ŽIV atvejų buvo perduota vartojant narkotikus, tačiau pastaraisiais metais perdavimų šiuo keliu ryškiai sumažėjo ir mažėja toliau. Bet yra paplitimas ir kitose grupėse, ir į rizikos grupes neįeinančių žmonių populiacijoje, todėl būtų absurdiška vienareikšmiškai priskirti tai asocialumui.
– Kas kiek laiko profilaktiškai patartumėte tikrintis dėl ŽIV, net jei nepatenki į tas penkias rizikos grupes?
– Jei žmogus niekada nebuvo susidūręs su rizika užsikrėsti, vis tiek bent kartą gyvenime reikėtų pasitikrinti. Visiems kitiems yra rekomendacijos, kaip dažnai tikrintis. Pasitikrinti nedelsiant turėtų asmenys, kuriems nustatyta bent viena iš ŽIV indikacinių būklių, kurias nustato gydytojas. Taip pat pasitikrinti turėtų asmenys, turėję lytinių santykių su užsikrėtusiu ar rizikos grupei priklausančiu asmeniu. Asmenims, vartojantiems narkotikus, rekomenduojama tikrintis kas tris mėnesius. Moterims reikėtų pasidomėti savo partneriu, ar jis anksčiau nevartojo narkotikų arba nebuvo patekęs į kalėjimą. Dažnai tai būna užsikrėtimo priežastis. Taip pat – jei partneris yra biseksualus. Vyrams, turintiems lytinių santykių su vyrais, bent kartą per metus reikėtų pasitikrinti. Asmenims, kurie per pastaruosius 12 mėnesių turėjo daugiau nei vieną lytinį partnerį, arba jų partneris turėjo daugiau nei vieną lytinį partnerį, irgi rekomenduojama pasitikrinti. Kartą per metus ir dažniau turėtų tikrintis asmenys, teikiantys seksualines paslaugas. Taip pat nelaukti turėtų smurtą ir prievartą patyrę asmenys.
– Kada tikslingiausia pasitikrinti? Kada testas jau parodys viruso egzistavimą?
– Pirmąsias 10 dienų visi testai bus neigiami. Nuo 10 dienos, jei esate užsikrėtęs, parodo tik molekuliniai tyrimai, tačiau jie atliekami tik tam tikromis situacijomis, pvz., kraujo donorams, nėščiosioms, ŽIV užsikrėtusių motinų naujagimiams. Medicinos įstaigose įprastai atliekamais ketvirtos kartos tyrimais ŽIV infekciją galima nustatyti po 14-21 dienos nuo užsikrėtimo. Testais, kurie parduodami vaistinėse, tiriami tik antikūnai, tad teigiamą rezultatą parodys ne anksčiau nei po trijų savaičių nuo buvusio kontakto.
– Kiek jie tikslūs?
– Pakankamai tikslūs. Teigiamą rezultatą būtina patvirtinti laboratorijoje. Tokiais atvejai reikės kreiptis į gydymo įstaigą. Turint teigiamą tyrimo rezultatą šeimos gydytojo siuntimas infektologo konsultacijai nuo šių metų nebėra būtinas.
– Ar ŽIV turi kokius nors išskirtinius simptomus?
– Jei po rizikingų santykių po 2-3 savaičių pasireiškia gripo simptomai, gali būti įtarimas, kad užsikrėtėte ŽIV. Bet apie pusė žmonių jų nepajaučia. Kartais net gydytojai nepagalvoja apie ŽIV, kartais patys pacientai paprašo padaryti testą. Dažniausiai ilgai nenustatyta ŽIV infekcija lieka heteroseksualioms moterims, vyresnėms nei 50 metų. Įtarimai kyla jau tik tada, kai susergama rimtomis infekcijomis. Apskritai 50 proc. atvejų ES ir Lietuvoje ŽIV infekcija yra nustatoma vėlai, kai imunitetas jau yra pakritęs. Su tuo gali būti susiję blogesni gydymo rezultatai, skiriasi išgyvenamumo prognozės. Jei gydymas pradedamas anksti, kol imunitetas nenusilpęs, toks žmogus išgyvena praktiškai tiek pat, kiek ir bendros populiacijos žmogus. Jei gydymas pradedamas vėlai, tada išgyvenamumo prognozės yra prastesnės, bet net ir šiuo atveju tai nėra mirties nuosprendis, dažnai pacientus pavyksta išgelbėti
– Gydymas progresuoja ir tikimybė išgyventi šiandien yra išaugusi?
– Taip. Mitas, kad su ŽIV lieka gyventi vos keleri metai. Žmonės ateina ir sako, kad jų svajonė buvo išgyventi bent porą metų. O po to patys stebisi, kad gyvena normalų gyvenimą ir liga tampa kasdienybe, rutina: turi vartoti vaistus, keletą kartų per metus lankytis pas gydytoją ir tiek.
– Ar atsiranda naujų gydymo metodų?
– Taip. Šiuolaikinis gydymas yra labai gerai toleruojamas, virusologiškai stiprus, individualiai pritaikomas kiekvienam pacientui. Paprastai, reikia išgerti vieną tabletę per dieną. Maža to, ateina ilgai veikiantys vaistai, suleidus į raumenis veikiantys 4-8 savaites, kuriami ir ilgesnio veiksmingumo. Kol kas Lietuvoje jų dar neturime, bet tikime, kad tai jau artima ateitis.
– Kokia apskritai Lietuvoje yra ŽIV tendencija: ar sergančiųjų daugėja, ar mažėja?
– Deja, nemažėja, išlieka stabilus, nedidelis augimas. Tiesa, naujų atvejų skaičiai paskutiniais metais padvigubėjo dėl atvykėlių, nes iki pusės jų sudaro žmonės iš Ukrainos ir migrantai iš kitų šalių. Natūralu, kad tai daugiausia moterys, užsikrėtusios heteroseksualiu būdu, nepatenkančios į rizikos grupes. Visgi užsikrėtimų augimas fiksuojamas ir tarp Lietuvos gyventojų. Todėl kiekvienas turėtų rūpintis savo sveikata, pagalvoti apie tai ir pasitikrinti.